MOKSLASplius.lt

Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (4)

Pradžia Nr. 5Jono Birškaus namai po 1996 m. gaisro. Pastatai ardomi plytoms. Sudmantai, 2008 m.


Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas šiame pokalbyje prisimena savo pirmuosius žingsnius į knygos paiešką ir Mažosios Lietuvos pažinimą, susitikimus su daugeliu žmonių, ir kaip pamatysime – ne vien intelektualai paliko svarbų brėžį jo mokslinėje veikloje. Dar pridursime, kad balandžio 21-ąją Domas Kaunas paminėjo gana ryškią savo gyvenimo sukaktį, kuri taip pat liudija ne tik greit bėgantį laiką, bet ir padeda mums įvertinti mokslininko padarytų bei daromų darbų pilnatį.

Raktas pažinti pasaulį

Supratau, kad patį į Mažosios Lietuvos tyrinėjimus atvedė knygos. Tas pačias knygas, kurias tekdavo užsisakyti Vilniaus universiteto bibliotekoje, pasirodo, buvo galima išvysti ir neretoje paties vaikystės vietų sodyboje. Šis faktas privertė tarytum kitomis akimis pažvelgti į tas knygas, į kurias ligi studijų universitete ypatingo dėmesio neteko kreipti. Todėl tokia reikšminga vertinant iš laiko nuotolio atrodo ir 1970 m. spalio 30-oji, kai teko įsiveržti į jau tikslingą tų knygų paiešką. Tai buvo ir pirmasis mokslo pažintinis žingsnis į Mažąją Lietuvą?


Galima sakyti, kad tai buvo savotiškas slenkstis, kurio reikšmės tuo metu aš dar nesuvokiau. Tik dabar galiu tą žingsnį apmąstyti ir įvertinti.


Laikas suteikia prasmę mūsų ankstesniems žingsniams?


Kai parsivežiau pirmą kuprinę spaliais apibyrėjusių knygų, pajutau nuostabą: bibliotekoje jos lepinamos lyg rūmų damos, skaitomos puošnioje Smuglevičiaus salėje, prilygintos retenybėms, o aš tas pačias knygas štai turiu savo kuprinėje, išsidėlioju ant stalo, imu į rankas kada noriu, vartau, skaitau, pratinuosi prie gotikinio raidyno ir jis man vis labiau paklūsta. Ilgainiui tas knygas pradėjau suvokti ir vertinti kaip relikvijas, nutolusio pasaulio liudytojas. Jos tapo raktu ir paskata pažinti tą pasaulį.


Ar žmonių rankose tas knygas tekdavo matyti? O gal tik ant aukšto sukrautas, spaliais apibyrėjusias?


Taip, aš jas matydavau žmonių rankose. Aišku, dažniausiai senųjų. Sakysime, Dėglių kaimas netoli Pėžaičių. Už miškelių, gal koks penketas šešetas kilometrų nuo asfaltuoto kelio. Berods jau trečiakursis vėlų rudenį sėdau ant dviračio ir nusigavau. Buvo miškas, upelis ir kaimas, gana nemenkas, bet jau apnykęs, lyg likęs gyvenimo pakraštyje. Iš pasakojimų žinojau, kad ten gyvena toks įdomus ir šnekus žmogus. Radau. Jonas Makis. Jo ūkis koks gražus! Mūro pastatai, didelės daržinės, čerpėmis dengti stogai. Ir vienas pats pasilikęs žmogus – laikosi iš paskutiniųjų. Gal dar kokia kaimynė aplanko, pasitikrina, ar gyvas, ar reikia padėti, ką nupirkti. To krašto žmonės ypatingi. Bet iš pradžių bendravimo įgūdžių su jais neturėjau, daug vėliau kai ko išmokau.


Pirma pamoka: būk kantrus

Kuo tie žmonės ypatingi? Sunkiai svetimą prisileidžia?


Paaiškinsiu Jono Makio pavyzdžiu. Į devintą dešimtį įkopęs, giliai religingas žmogus, surinkimininkas, gyvenęs pagal labai griežtus tikybinius reikalavimus. Pokalbį su juo pradėjau nuo šio ir to, nuo klausimo apie kaimo praeitį, buvusių gyventojų likimą, ne nuo knygų. Tik vėliau pradėjome kalbą ir apie knygas. „Prašau, sėskis, aš jums papasakosiu“, – sako Jonas Makis. Pasakoja ir viską vertina lyg Dievo akimis į pasaulį žvelgtų. Nesižavi Lietuvos praeitimi ar žemaičiais, bet savo krašto reikalais visa širdimi gyvena, žino net tolimų žmonių vardus, įvykius. Mini, kas čia buvo ir ko geriau nebūtų buvę. Išsaugojo stipraus protestantų surinkimininko, uždaros bendruomenės nario įsitikinimus ir visa ko vertinimų motyvaciją.

Pamatęs mano laikrodžio blizgančią metalinę apyrankę perspėja: „Nuodėmė, nuodėmė, puošnumų nereikia, Dievas jų nemėgsta …“ Bandau jo dėmesį nukreipti man rūpima linkme, bet nesiseka. Ilgai klausausi, valanda praeina, vėl pabandau sukti man rūpima kryptimi: kokie konkretūs asmenys gyveno, kas Vanaguose vyko. Vanagai ten gal už 4–5 kilometrų, jei per laukus tiesiai trauktum. Ten kunigavo Kristupas Lokys, siuvėjavo būsimoji rašytoja Ieva Simonaitytė, sukosi kiti įdomūs žmonės. Rūpi man ir 1919 m. Vanaguose įkurta jaunimo draugija Eglė, santykiai tarp vokiečių ir lietuvių, kaip žmonių gyvenimą pakeitė 1923 metai, kai Klaipėdos kraštas Lietuvai teko…

Tačiau tik po gerų trijų valandų Jonas Makis pradėjo kalbėti apie tai, kas mane daugiausia domino. Tą sykį pasimokiau: būk kantrus. Ir tik kai apsišnekėjom (Jonas Makis gal seniai buvo žmonių nematęs), galėjau išgirsti apie man svarbiausius dalykus. Gal yra likę senų kalendorių, maldaknygių ar kitokių knygų, gal dar ko?.. „Teip, teip, einam ant aukšto.“ Sunkiai, sunkiai trepėmis, kaip lietuvininkai sako, užlipome ant aukšto. Bulvinis krepšys ten buvo parištas po gegne, pačioje pastogėje.


Kad pelės nepasiektų?


Taip apgalvotai ir buvo tas krepšys su knygomis pakabintas. Jonas Makis paprašė atrišti virvę, pats perėmęs krepšį nunešė apačion, knygas ant stalo išdėliojo. Pasiimk ko nori, sako, ką aš skaitau, turiu prie lovos pasidėjęs. Dar ir vieną rodos iki tol neregėtą dalyką parodė – burtikių šimtinę.Kortelė iš pirmojo burtelių leidimo, į lietuvių kalbą versto Fridricho Kuršaičio. Jos pakraščiuose įrašas vokiečių kalba: Karaliaučius, gaunama pas J. Wolffą. 1845 m.


Jau pamirštos burtikės

Burtikės? Tai burtavimų knyga?


Dabar niekas nežino, kas yra tos burtikės. Tai labai įdomus ir tik Mažajai Lietuvai būdingas spaudos leidinys. Kaladėje, kuri lyg kortos laikoma įmautėje, yra 100 nedidelių numeruotų kortelių. Kiekvienoje jų išspausdinta Biblijos sentencija ir giesmelė, dažniausiai ornamento juostele pakraščiais įrėminta. Burtikių būdavo imamasi sekmadieniais šeimai, kitiems namiškiams, mergoms ir bernams susėdus prie stalo. Visi gauna traukti po vieną kortelę. Žmogus traukia kortelę švariąja puse, kad iš karto nematytų, kas anoje pusėje parašyta. Kai paprašoma atversti, iškalbus sakytojas arba kitas surinkimininkas skaito ir komentuoja, ką Dievas jam šiandien lemia ir nori pasakyti. Jei kalbėtojas lakios vaizduotės ir lankstaus liežuvio, pasirėmęs Biblijos sentencija ir giesmele galėdavo išpranašauti daug įdomių dalykų, ypač jeigu gerai pažįsta užstalės asmenį. Buvo ir tokių sakytojų, kurie norėdami išgarsėti, vakarais pasiklausydavo prie atviro lango ar durų, ką kaimo žmonės šneka. Žinoma, kai ateidavo metas pranašauti, savo tiksliais spėjimais apstulbindavo klausytojus.

Jonas Makis tapo vieninteliu šaltiniu, kuris man išpasakojo apie burtikių naudojimą. Vėliau jau nedaug papildomų žinių apie burtikes esu radęs.


Suprantu, kodėl Jonas Makis giliai įsirėžė į atmintį.


Visuomet esti žmonių, kuriuos ryškiau ir geriau įsimeni. Lyg šiandien matau jų veidus, elgseną, povyzą, savotišką mažlietuvišką kalbėseną, dažną ir dabar ausysna skambančią ironiją: ,,Na kan šyš fėbelioji...“ Buvo tokių, kuriuos lankiau ne sykį, jų lydimas keliavau po apylinkę ir klausiau pasakojimų, būdavau apnakvindinamas ir pavaišinamas. Bet daugiausiai įsiminiau tuos, iš kurių namų išėjau ne tuščiomis: su kuprine knygų arba nors viena, bet kuo nors vertinga ir svarbia knyga. Dabar tie žmonės jau nebe čia.


Kelionė į Naująjį Testamentą


Žinoma, atmintyje išliko ne tik žmonės, ir patys atradimai. Buvau trečio ar ketvirto kurso studentas. Vėlų rudenį aplankęs tėvus užsidėjau kuprinę, autobusu pavažiavau dvi tris dešimtis kilometrų, išlipau ir einu per Kintų mišką ir kaimus, labai arti Kuršių marių. Buvo lapkričio 7–oji, kaip pamenate, tradicinė vadinamųjų spalio revoliucijos metinių diena. Nekokia pasitaikė: šlapdriba, landus vėjas, pažliugę keliai ir dirvonai.Evė Ašmonienė paskutinėmis Mantvydų dienomis. 1980 m.

Kintų apylinkėse lygumos, vandens pritvinusios. Vienos lomelės kitoje pusėje prie miško matau sodybą, bet kad ją pasiekčiau, reikia perbristi gabalą apsemto keliuko, taigi išmaudysiu ne tik batus, bet ir kojas. Stoviu ir svarstau – eiti ar neiti? Bet pasargos kirminas perspėja: praleisi, paskui gailėsies. Ryžausi. Nuklampojau, užėjau į namus. Paveikslas kaip dabar akyse stovi: prie stalo tėvai ir krūva vaikų, kampe pamirštas televizorius pats sau rodo spalio demonstraciją Maskvoje, ten taip pat šlapdriba. Pasistatę ant stalo didelį dubenį rūgštaus pieno visa šeima kabina šaukštais, lupa bulves su „kailiniais“ ir valgo. Sakau šeimininkui, gal kolūkiečiui, kad domiuosi senais popieriais, knygomis. „Sėskis tu, tokiu oru valkiojiesi, pavalgyk su mumis kaip žmogus“, – sako šeimininkas. Jam smalsu, koks beprotis tokiu metu tokių niekų ieško. Pasakoju. Galiausiai sulaukiu raginimo: „Jeigu nori, lipk ant aukšto trepėmis, ten mėtosi kažkokie popieriai.“

Lendu ant aukšto, prietema, įsižiūriu, spaliuose randu suveltą didelę knygą, be viršelių, be pradžios ir pabaigos. Ją prie langelio šviesos prikišęs iš karto atpažįstu: 1728 metų Karaliaučiaus leidinys–kovoliutas gotikiniu raidynu. Jis sudarytas iš Naujojo Testamento ir Dovydo psalmių. Abi knygos labai retos. Kadangi Dovydo psalmės buvo įrištos po Naujuoju Testamentu, todėl jos vienintelės išsaugojo antraštinį lapą. Vėliau viename puslapyje dar radau įrašą: Madle Jakštaite aus Keskem (Keskem – netaisyklingai užrašytas Kiškių kaimo pavadinimas). Visam gyvenimui išliks darganos dienos, paprastų namų ir žmonių vaizdas, nors nežinau net jų vardų. Iš skubos ar nepatyrimo nepaklausiau ir neužsirašiau.


Relikvija iš nueinančios civilizacijos

Tai vis nueinančios į nebūtį buvusios civilizacijos reliktai, vokiškai lietuviškos kultūros atšvaitas?


Tokia mišri, šimtmečiais klostyta kultūra egzistavo, lietuvininkų buityje ji akivaizdžiai atsispindėjo senuose induose, balduose, rakanduose. Virtuvėje ant sienos būtinai senas kavos malūnėlis, nors ir nebenaudojamas, vis dar kabėjo. Ir ant mano buto sienos Vilniuje toks malūnėlis prigludęs. Kilimo iš dabartinio Šilutės rajono Mantvydų kaimo prie Saugų.


Malūnėlis su savo istorija?


Šiame kaime susipažinau su tokia Eve Ašmoniene. Kaip įprasta, eidamas nuo sodybos iki sodybos. Jos sodybėlė menkutė, vos poros namelių. Buvo 1980-ųjų vasara, vešli, iš namų oran kas gyvas traukianti. Įžengiu į kiemą, matau, šeimininkė tarytum manęs lauktų: prie šulinio ant kėdutės sėdi, bulves skuta. Ties durimis rezginyje keli kepalai duonos parišti. Maisto atsargos. Klausiu, ar kaimo senbuvė, vardo. Viską pasako. Buvo Evė Radveikienė, dabar Evė Ašmonienė. Ji atvira ir labai kalbi. Ji neklausia, kas aš toks. Tikriausiai smalsu, bet neklausia. Evė pati pasakoja ir pasakoja. Apie save, du mirusius vyrus, Saugus, visus pergyventus karus, žuvusius kaimynus, net lėktuvą, kuris vienintelę bombą kažkur čia numetė, prisimena. Sėdžiu greta, netrukdau, ką ne ką pasižymiu, ypač, jei kokį praprususį mokytoją, kunigą ar paštininką pamini. Žiūriu, molinė trobelė įlūžusi per vidurį, neatlaikė lietaus primirkęs triušių (čia taip vadina nendres) stogas. „Mane už dviejų dienų išveža į Šilutę, – sako Evė, – leido pasiimti tik patalynę ir indus“. Bet nenusimenanti. Gyvens pas gimines, kambarį turės. Savo turtelio senoji vėjais nenori paleisti. Ji man siūlo pirkti vežimą, kitų padargų ir rakandų. Purtau galvą, pasakoju apie gyvenimą bendrabutyje, pažadu siūlymą kitiems paskleisti.

Kai atėjo laikas, iš smalsumo apžiūriu daržinikę, prie tvartelio pridurtą. Ratai, spragilai, mediniai kastuvai, pakratų tarankiai, išnarstytos audimo staklės, moglis. Iš namo galo įlipau po įlūžusiu gyvenamosios stogu, šliaužiu, o ten lygintuvai, visokiausi vokiški buteliukai, kelios žibalinės lempos, liktarnos, kiauros klumpės su įvairiais raižytais raštais, seni drabužiai, arklio gūnia su siuvinėtais savininko asmenvardžio inicialais. Žinojau, kad Prūsijos valdžios reikalavimu arkliai turguje, prie bažnyčios ir kitur pastatyti privalėjo dengiami būti, antraip žandaras bausdavo. Tokio lobio dar nebuvau regėjęs. Sumetu, ką reikia skubiai daryti. Viską perku, sakau Evei, rytoj grįšiu. Parvažiavau į Agluonėnus, gaunu arklius, dvikinkį vežimą, draugijon kviečiu talkininką – kaimyno bernioką. Kam reikia, aiškinu, kad už dviejų dienų iškrausto tokią Ašmonienę į miestą, o visą jos turtelį jau rytoj būtina iš jos trobelės ir daržinikės išvežti.