Ką mums byloja seniausios Lietuvos plytos (3)
Pradžia Nr. 7
Dr. Napalio Kitkausko monografijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai daug vietos skirta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastųjų seniausiųjų mūrų analizei, taip pat ir senosioms plytoms. Štai šiai temai ir skirtas pokalbis su ilgamečiu LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu N. Kitkausku. Ne vien pilyse seniausi mūsų mūrai
Sovietmečiu vyravo pažiūra, esą Lietuvoje mūrinei architektūrai ilgą laiką nebuvo sąlygų atsirasti, o ji pirmiausia atsirado tik kaip priemonė apsiginti nuo kryžiuočių, girdi, mūru reikėjo tvirtinti savo pilių sienas. Tam tikslui esą pastatytos Medininkų, Lydos, Krėvos pilys… Girdi, mūras Lietuvoje plitęs per gynybinės paskirties statinius.
Tai netiesa?
Šiandien galime teigti, kad tai nėra visa tiesa. Vilniuje Pilies kalno vakarinėje papėdėje jau XIII a. antrojoje pusėje buvo statoma mūrinė Katedra ir greta jos mažasis gynybinis aptvaras su jo viduje mūriniu visuomeninės paskirties statiniu (M 2). Tai Lietuvos pirmojo krikšto metas. Neabejoju, kad Mindaugas statėsi ir mūrinę Katedrą, jeigu norėjo įtvirtinti savo valstybės ir savo dinastijos prestižą, taip pat tarptautinį. O kad to siekė, akivaizdu. Nematau bent kiek didesnio skirtumo ne tik su čekų, bet ir su kitų kaimyninių šalių pavyzdžiais. Tiesa, kadangi čekai ir Vidurio Europos šalys krikščionybę priėmė anksčiau, tad ir tie procesai ten vyko anksčiau.
Štai ką rašo knygoje Krikščionybės kelias į Lietuvą istorikas Mečislovas Jučas: „1254 m. kovo 12 d. Katedra buvo pastatyta…“ Tokią išvadą daro iš popiežiaus bulių ir susirašinėjimų. Popiežius bene šešis raštus yra siuntęs, primindamas Katedros statybos reikalus, nes skiriamas vyskupas ir t. t. Praėjus trejiems metams praėjus po krikščionybės priėmimo Mindaugas savo pažadą pastatyti Katedrą įvykdo. Tiesa, M. Jučas parašo, kad neaišku, kur toji Katedra stovėjusi. Taip pat jis pamini, kad Vilniaus katedros požemiuose tyrėjai kažkokią ankstesnę katedrą rado, bet susilaiko nuo komentarų ir vertinimo, tik padaręs užuominą, kad politinis ir religinis centrai nebūtinai turėjo sutapti. M. Jučas į Lietuvos mūrinės architektūros reikalus tikriausiai nėra gilinęsis, yra pakankamai atsargus kaip istorikas.
1254 m. kovo 12 d. Mindaugas savo rašte popiežiui rašo, kad jis priėmė „garbingąjį tėvą poną Kristijoną, kurį išprašėme, kad būtų konsekruotas mūsų karalystės vyskupu, ir pasiuntėme jį į jam skirtas valdas“. Toliau Mindaugas rašo, kad vyskupui Kristijonui kaip aprūpinimą paskyrė pusę Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos žemių.
Ar dar yra abejojančiųjų, kad Mindaugo laikais Katedra buvo pastatyta, ir buvusi įkurta atskira vyskupystė? Matyt, galima diskutuoti tik dėl pastatytos Katedros ir vyskupo rezidavimo vietos?
Katalikų bažnyčios visuotiniame susirinkime Konstance 1414–1418 m. Ordino prokuratorius Petras fon Vormditas kalbėjo, kad Mindaugas pastatė Vilniaus katedrą-bažnyčią ir kad Vilniuje yra buvusi vyskupo rezidencija. Ne vien Petro fon Vormdito pareiškimu apie Mindaugo Katedrą galima remtis – esama ir kitų XIV a. pab. šaltinių. 1388 m. (tuoj po antrojo krikšto) ordinas, rašydamas Romos popiežiui, teigė, kad XIII a. Lietuvos karalius Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę. Per 1399 m. derybas su Lenkija Torūnėje Kryžiuočių ordino atstovai taip pat tvirtino, kad XIII a. Mindaugas įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taigi turėdami šiuos rašytinius duomenis ir naudodamiesi savo atliktų architektūrinių tyrimų duomenimis, po truputį artėjame prie tiesos.
Norint ką nors teigti visada reikia remtis konkrečiais radiniais. Kad ir vertinant plytų mūro reikalus. Jeigu rastume Lietuvoje vien lauko akmenų mūro – be plytų, bet jis būtų surištas kalkių skiediniu ir jį būtų sunku išardyti, galėtume kalbėti apie mūrinės architektūros pradžią. Tačiau tokio mūro vien su lauko akmenimis ir kalkių skiediniu ligi šiol nerasta. Visuose ankstyviausio mūro su lauko akmenimis sienose randame įterptų keramikinių plytų ar jų nuolaužų.
Kokios tos plytos? Ar būtinai degto molio?
Visur randame ne plonesnes kaip 7 cm storio plytas. O daugiausia 8–9 cm storio pailgas plytas, būdingas Vakarų Europos kraštams. Tokios degto molio plytos dabartinėse Vokietijos, Skandinavijos žemėse, esančiose arčiau Baltijos jūros, paplito nuo XII a. antrosios pusės. XIII a. pradžioje jos pradėtos naudoti ir Dauguvos upės žiotyse įkurtoje Rygoje.
X a. pab. apsikrikštijusi Kijevo Rusia taip pat pradėjo statyti mūro statinius. Kijevo Rusia krikščionybę priėmė 988 m. iš Bizantijos, valdant kunigaikščiui Vladimirui Sviatoslavičiui. Labai suintensyvėjo ryšiai su Konstantinopoliu. Kijeve pastatyta Dešimtinės cerkvė, vėliau Šv. Sofijos soboras. Bizantijoje, Konstantinopolyje dar nuo Romos imperijos laikų statybose be pertrūkio buvo naudojamos plonosios vidutiniškai apie 3 cm storio degto molio plytos, vadinamos plintomis (ļėčķōą). Jeigu tokių plonų plintų mūro rastume Vilniaus pilių teritorijoje, galėtume kalbėti apie Kijevo Rusios įtaką seniausiai Lietuvos mūrinei architektūrai. Tokio mūro su plonosiomis plytomis (plintomis) dabartinėje Lietuvos teritorijoje nerasta. Jo randama Gardine, Pskove, Smolenske. Šie miestai buvo Kijevo Rusios įtakoje ir juose statant cerkves buvo naudojamos plintos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkai Gardine rado XII a. viduryje statytos Žemutinės cerkvės liekanas, kurios sienos statytos naudojant plintas.
Seniausius mūrus lietuviai statė savo valia
Nepamirškime, kad be lietuvių daugiau niekas iš baltų genčių atskirų kunigaikštysčių savo mūro bent jau XIII a. neturėjo. Tas pasakytina ir apie lyvius, atsidūrusius tarp baltų genčių prie Baltijos jūros. Būtent lyvių teritorijoje ir buvo pastatyta Rygos pilis (pradėta 1201 m.), vyskupo rūmai, pirmosios bažnyčios ir Rygos miestas. Kalavijuočių atsivežtieji mūrininkai lyvių ir latvių žemėse statė Rygos, Turaidos ir kitas pilis.
Prūsų žemėse, į kurias kryžiuočiai pradėjo skverbtis maždaug nuo 1230 m., taip pat ten netrukus pradėta statyti pirmuosius mūro įtvirtinimus ir bažnyčias. Tada pradėta naudoti ir plytos, kurių gamybos būdus kryžiuočiai atsivežė iš kitų Baltijos pajūrio kraštų. Tiek latvių, tiek lyvių, tiek prūsų žemėje tuo metu jau šeimininkavo kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Lietuviai buvo vieninteliai iš baltų, kurie seniausius mūrus pradėjo statyti savo kunigaikščių valia. Šį skirtumą svarbu pabrėžti kaip esmingą.
Bet tam jau turėjo būti centralizuota valstybės galia.
Nemažo masto mūrinei architektūrai statyti reikėjo didelių materialių išteklių, pakankamai darbo jėgos ir vieningos valios. Visu tuo galėjo disponuoti tik krašto valdovai. Mūrinių pastatų liekanų nerasta Kernavėje, pirmoje iš minimų Lietuvos sostinių. Tačiau Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje maždaug 10 ha plote senųjų pastatų mūro fragmentų randame daugelyje vietų.
Ar galima teigti, kad Mindaugo Lietuva jau buvo pakilusi į visai kitą kokybinį lygmenį, palyginti su kitais mūsų broliais baltais?
Apie kitą lygmenį galima kalbėti tik todėl, kad Lietuva jau buvo susitelkusi į valstybę, o kitos baltų gentys, atsidūrusios kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų valdžioje, pačios jau nespėjo išskleisti savo sugebėjimų. Sembai 1255 m. buvo nukariauti dalyvaujant Čekijos karaliui Otokarui Pšemyslui. Po Didžiojo Prūsų sukilimo numalšinimo krito Skalva ir Nadruva. Šeimininkavo atėjūnai, o baltai jei ir dirbo, tai kaip darbo jėga.
Lietuva turėjo šiek tiek daugiau laiko sutelkti savo galias, sukūrė valstybę, ir, nors vyko tarpusavio kovos, buvo nužudytas karalius Mindaugas su sūnumis, tačiau šios žemės šeimininkai vis viena buvo lietuviai, o ne ateiviai. Toks skirtumas su kitomis baltų žemėmis.
Ir seniausieji mūrai apie tai byloja?
Būtent vieninteliai lietuviai reprezentuoja tą ankstyvąją su baltiškąja (vendine) plytų perriša XIII a. antrosios pusės–XIV a. pirmosios pusės mūro architektūrą.
Kartu su restauratoriais Iš pirmųjų lūpų įdomu išgirsti, nuo ko pradėjote: nuo hipotezių, kurias turėjo patvirtinti natūriniai architektūriniai tyrimai, o gal nuo natūrinių tyrimų ir remdamiesi gautais rezultatais bandėte daryti išvadas? Kitaip tariant, hipotezės vedė į priekį, o gal kildavo kaip pasekmė, kaip tyrimų išdava?
Būtų sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Tai ranka rankon einantys dalykai, labai persipynę. Mūro architektūra pagal plytas, jų rišimo būdą pradėta tyrinėti labai neseniai, tai pasakytina ir apie kaimynų kraštus. Anksčiau į šiuos dalykus nelabai buvo kreipiamas dėmesys. Procesas vyko tarsi savaime, mokslinio aspekto nelabai prireikdavo.
Tačiau inžinierius architektas, architektūros istorikas Stasys Abramauskas (1927–1996), kurį jau ne kartą buvome prisiminę, net disertaciją apsigynė būtent iš mūrinės architektūros reikalų ir konkrečiai iš plytų perrišos dalykų.
S. Abramauskas pradėjo domėtis mūsų restauratorių darbais. O pirmieji su mūro specifikos reikalais susidūrė Sigitas Lasavickas, Žybartas Simonavičius, Stanislovas Mikulionis, man taip pat teko. Kaune seniausias plytas ir mūrus tyrinėjo Vytautas Levandauskas. Restauratoriai dirbo praktiškus darbus, restauravo, konservavo atskirus objektus, kartais šiek tiek ir pafantazuodavo bandydami spėlioti, kaip ten galėjo būti iš tikrųjų. S. Abramauskas architektūros istoriją 1950–1970 m. dėstė Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), vėliau iki gyvenimo pabaigos – Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Gedimino technikos universitetas). Bandė naujus duomenis susieti su bendra architektūros istorija stebėdamas restauratorių natūrinius tyrinėjimus, pats tyrinėdamas Medininkų, Trakų ir kitas pilis bei statinius. S. Abramauskas parašė ir apgynė architektūros mokslų kandidatinę disertaciją. S. Abramausko pastabos, teoriniai pagrindimai buvo naudingi ir restauratoriams.
