Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (5)

Lietuvos karaliai nepamiršti

Prisiminkime XX a. istorinius atgarsius, kai Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas (1869–1942) buvo didelis Lietuvos patriotas, nors ilgą laiką net lietuviškai nemokėjo. 1921 m. tuometėje Čekoslovakijoje buvo minima Vytauto Didžiojo karūnavimo Čekijos karaliumi 500 metų sukaktis. D. Malinauskas 1921 m. birželio–liepos mėn. lankėsi Prahoje. Šią trumpalaikę misiją lėmė, matyt, ne vien tai, kad jis dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis ėmė domėtis Vytauto palaikų ir karūnos reikalais, rėmė archeologinius tyrimus Vilniaus katedroje, tikėjosi rasti Vytauto Didžiojo palaikus, apie tai nemažai rašė spaudoje.

1922 m. D. Malinauskas buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru į Čekoslovakiją. Jam reziduojant Prahoje, Čekoslovakija oficialiai pripažino Lietuvą.

1930 m. Lietuvoje labai iškilmingai ir su užmoju buvo minimos Vytauto mirties 500-osios metinės. Su Lietuvos vyriausybės žinia D. Malinauskas savo lėšomis Prahoje užsakė pagaminti „sidabrinį“ sarkofagą Vytauto palaikams, kuriuos vis dar tikėjosi rasti Vilniaus katedroje. Galimas dalykas, kad turėjo rimto pagrindo tokiai vilčiai. Prie sarkofago papuošimo prisidėjo ir čekai, jo vidų iškloję labai prabangiu brokatu. Tokia medžiaga Čekijoje buvo naudojama tik karalių karstams išmušti. Čekoslovakai rūpinosi, kad lenkai netrukdytų pervežti sarkofagą į Vilnių. 1933 m. sarkofagas pargabentas į Vilnių, bet lenkų aukštoji dvasinė valdžia neleido jo saugoti Katedroje. Sarkofagas buvo laikinai atiduotas Lietuvių mokslo draugijai. Pokaryje buvo pasklidusi žinia apie jo praradimą, vėliau paaiškėjo, kad yra išsaugotas iki mūsų dienų.

Labai iškalbingas faktas, primenantis, kad XX amžiuje modernios lietuvių tautos ryškiausių asmenybių savimonėje dar buvo labai gyva istorinė atmintis.

Nelengvi laikai buvo, bet tautos praeitis nebuvo pamiršta.Tuo rūpinosi mūsų tautos šviesuoliai, daug prisidėjo ir Nepriklausomybės akto signataras D. Malinauskas. Prieš keletą metų kilo mintis apie sarkofagą priminti Amerikos lietuviams, taip pat pasidomėti ir paties sarkofago likimu. Iš smalsumo užsimezgęs žurnalistinis tyrimas buvo sėkmingas. Teiraudamiesi apie Vytautui skirtą sarkofagą, radome du. Vytauto palaikams skirtas sarkofagas šiuo metu yra Signatarų namuose Vilniuje, o šio sarkofago modelis, 1930 m. įteiktas prezidentui A. Smetonai, eksponuojamas Kauno istorinėje prezidentūroje. Sarkofagai puošnūs – jų viršų puošia dvigubasis kryžius.

Ar nežinojimas yra nuodėmė

Beieškant sarkofago pėdsakų, gavus daugiau papildomos medžiagos iš Lietuvos paaiškėjo Donato Malinausko sumanymo peripetijos ir aplinkybės, dėl kurių jis taip karštai ėmėsi sarkofago gaminimo idėjos. Pasirodo, kai 1910 m. buvo minimos Žalgirio mūšio 500-osios metinės, lenkų kunigai Vilniaus katedroje kažin ką labai vertingo atradę iš Katedros išnešė ir paslėpė. Įvykis apaugo įvairiais gandais, labai nepalankiais tuomečiams Katedros ganytojams. Apie įvykį sužinojo Vilniaus lietuviai ir pats D. Malinauskas, aistringas lietuvybės gynėjas. Pasklido kalbos apie Vytauto palaikų ir karūnos atradimą. Visa ta istorija vėliau ir davė pagrindo D. Malinauskui pradėti rūpintis sarkofagu Vytauto palaikams.

Mano pačios tyrimas ieškant D. Malinausko pagaminto sarkofago, neapsiėjo be nuotykių. Sujaudino tai, kad turėdami tokią vertybę, dar ir šiais laikais nesame jos plačiau aprašę ar publikavę, išskyrus vieną monografiją ir eksponavimą keliose laikinose parodose. Lietuvoje kilus susidomėjimui sarkofago istorija iš karto teko pajusti, kad kai kam tokių vertybių paieškos nelabai pageidautinos.

Iššaukėte atsakomąją reakciją, lyg ir diskusiją – puiku.

Visa bėda ta, kad tos diskusijos, atrodo, ir nereikėjo.

Būna dar keistesnių dalykų. 2004 m. Čikagos lenkų radijuje buvo laida apie Žalgirio mūšį. Joje dalyvavo muziejininkas iš vieno Varšuvos muziejaus. Jaunas, nepatyręs, todėl nuoširdžiai savo tautiečiams pasakojo apie stebuklingai išlikusias Žalgirio mūšio vėliavas, patekusias į jų muziejų iš Vilniaus katedros. Kai šią informaciją perdaviau į Lietuvą ir pasiūliau atsargiai ja pasidomėti, sulaukiau gan aštrios reakcijos, o lenkų muziejininko išsakyta nuomonė palaikyta absoliučiai klaidinga. Muziejaus valdininkai štai kaip raštu atsakė: „Lietuvos trofėjų (vėliavų) dalis sudegė kartu su Vilniaus katedra XVI a. pirmojoje pusėje, todėl niekaip negalėjo atsidurti Lenkijoje...“

Įdomu, kuo reikėtų labiau tikėti – Varšuvos muziejaus darbuotoju ar Lietuvos muziejininkais, kurie mano Varšuvos muziejaus paslaptis žinantys geriau už ten dirbančius lenkų specialistus. Diskusija vėl nepasisekė.

Gavote pamoką?

Nuo nežinojimo nesame apdrausti. Visko negali žinoti. Blogiau, kai svarbios tautai istorinės vertybės lieka nežinomos, kai apie jas net ir girdėti nenorima. Tik bendradarbiaudami ir dalydamiesi žiniomis galėtume ko nors pasiekti ir mūsų istorijos aruoduose.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas