MOKSLASplius.lt

Mano gyvenimo istorijos (2)

Pradžia Nr. 8


Gegužės 5 d. istorikui prof. Vytautui Merkiui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikui sukako 80 metų. V. Merkys reikšmingais darbais praturtino Lietuvos istorijos mokslą, tapo žinomas ir toli už mūsų šalies ribų. Mokslininkas kilęs iš Čivų kaimo Kupiškio rajone. Akademikas nuo studijų laikų gyvena Vilniuje, tačiau už savo gimtojo krašto garsinimą jam suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas. Garbųjį istoriką kalbinome kelionės į jo gimtąjį Kupiškio kraštą metu, tad ir kalba sukosi apie profesoriui mielus dalykus. Tiesa, kai kurie jau negrįžtami.Etnologė prof. Irena Regina Merkienė ir istorikai profesoriai Vytautas Merkys ir Mečislovas Jučas

Kokie tie mokslai buvo

Prašome prisipažinti, gerbiamasis Profesoriau, truputį gaila į negrįžtamą nebūtį nugrimzdusios tos agrarinės Lietuvos kultūros. Vis dėlto tai buvo krikščioniškos šalies kultūra, kurioje akylesnis tyrinėtojas nesunkiai būtų išskyręs ir daug gilesnei baltiškajai kultūrai būdingų reliktų, jie atsispindėjo žmonių santykiuose, papročiuose, seniausiose tradicijose.


Kaip čia pasakius. Man gaila tuo požiūriu, kad prasigėrusių žmonių, vagių kaime nebuvo. Lauke visi gyvuliai palikti būdavo, tik nuo vilkų avis ir veršiukus reikėdavo vakare parvesti namo. Visus įrankius, plūgus, akėčias žmonės palikdavo lauke, niekas jų neliesdavo. Vakare pradeda šuo loti smarkiau, o, sako, koks svečias ateina. Ar durys neužsklęstos?.. Aš lekiu pažiūrėti. Jeigu užsklęstos, bus gėda, kad užsisklendžia dar neidami miegoti.

Buvo drausmė, aišku, ir rūpesčių. Buvau saugus, turėjau tėvus, žinojau, kad man jokie pavojai negresia. Tik nuo 11 metų tapau našlaitis. Kol tėvas buvo gyvas, antrą kartą vedė, taip pat jaučiausi pakankamai saugus. Karas viską deformavo. Gyvenimas jau ne namie, kai 11 metų vaiką išleido į Kupiškį, kur teko gyventi pas kokią davatkėlę, o kartu dar kokie mažiausiai penki vaikai. Maistas tik kad virtas, niekas ten jokio dėmesio nekreipė į vaikų užsiėmimus ir išdaigas. Ypač blogai būdavo, kai pasitaikydavo gyventi su vyresniais vaikais.

Prisimenu, pirmais metais gyvenau su keturiais vieno amžiaus vaikais ir vienu paskutinės ar priešpaskutinės klasės mokiniu. Jis atsiveda draugų, tuojau nuo stalo brūkšt mūsų knygeles ir sąsiuvinius. Išsitraukia kortas, visą kalną markių ant stalo prideda, net baisu žiūrėti, ir pradeda iš pinigų lošti. Iš kur jie tų markių turėdavo – nežinau. O kur pamokas ruošti, jeigu nėra net kur atsisėsti. Be penkiolikos prieš dešimtą vakaro šviesa sumirksi tris kartus ir užgęsta. Nepasimokysi, o rytą tenka skubėti į mokyklą. Toks ir mokymasis.


Kaip atsakinėdavote mokytojams?


Pasakojamuosius dalykus įsimindavau, atmintį turėjau neblogą, bet blogiausia būdavo su rašto darbais – kaipgi juos atliksi. Kiek mokykloje per pertrauką spėji nuo ko nors nurašyti, tiek ir padaryta.


O jaunėliams vyresniųjų mokinių pavyzdžiu nesinorėjo kortuoti?


Kur nesinorės. Pasigaminome kortas, markių neturėdami iš pfenigų lošdavome. Akies lošimas greitas, laikas bėga, žiūrėk, jau elektrą gesina – baigiasi visi lošimai.


Tai kaip sugebėjote baigti mokslus, kai mokymuisi laiko kaip ir nelikdavo?


Pirmais, antrais metais tai labai su vargu. Buvo blogai, nes karo metais per mokslo metus reikėjo išeiti dvejų metų mokslo programą. Mokslas buvo sutrumpintas. Tarybiniais metais baigiau progimnazijos pirmą klasę, vokiečiams atėjus buvau perkeltas į trečią klasę, kur mus mokė iškart antros ir trečios klasės kursą. Nežinau, kieno čia buvo nurodymas – gimnazijos direktoriaus ar švietimo vadovybės iš Kauno, bet iš trečios iškart kėlė į penktą klasę. Ten vėl mokėmės dviejų klasių kursą. Kupiškyje mokantis trimestrui baigiantis visi kelia rankas, nori pasitaisyti. Kam buvo dvejetai, šiaip taip įrašo tris su minusu ir išveda tris.

Paskui jau mokėmės normaliai, buvome vyresni, gyvenimas pas davatkėles buvo geresnis, ten jau ne bėda buvo.


Ar turėjote trejetų?


Ir dvejetų, ne tik trejetų. Taip pat ir trimestre, net ir metinį dvejetą esu turėjęs. Prie vokiečių gal metus kėlė į kitą klasę net su trimis dvejetais metiniame pažymėjime. Toks buvo varymas. Mokytojai buvo seni, prieškariniai, kaip ir reikalavimai, o mokinių gyvenimo sąlygos ne man vienam buvo sunkios. Jeigu reikalavimai būtų griežti ir jų būtų laikomasi, gimnazija perpus sumažėtų.


Bet ar galime šiuo atveju kalbėti apie normalų progimnazijoje ir gimnazijoje įgytąjį išsilavinimą?


Peršokusieji per vieną klasę toliau pasivydavo kitus mokinius ir labai žiopli nebuvo. Tomis aplinkybėmis gal kitaip neįmanoma buvo mokytis. Gimnazijoje vėliau trejetus turėjau tik iš vokiečių ir lotynų kalbos.


Bet Jums, kaip būsimajam istorikui, tai vienos svarbiausių disciplinų.


Labai jau keistas buvo lotynų kalbos mokytojas: nevedęs, mokiniai pravardžiuodavo jį Džiusu. Matyt, dėl sudžiuvusio veido, labai plokščio. Neseniai pasižiūrėjau jo gimimo metus – mus mokydamas buvo gal 35–37 metų. Jeigu ne visai tvarkingai namų darbai parašyti – dvejetas. Man vieną kartą baigėsi rašalas, pasiskolinau iš draugo, bet rašalas buvo kitos spalvos. Mokytojas tuoj parašė dvejetą – netvarkingas darbas. Jei ką įsikaldavo galvon, išsitaisyti jau būdavo sunku.


Taip muštruoti reikėtų nebent kareivį.


Niekada mokytojas su mokiniais nenorėjo turėti artimų ryšių, tuo labiau globoti. Jeigu mokiniui nesiseka – nė kalbos nebūdavo padėti. Atliko pamoką, išėjo ir viskas.


Gal tai buvo karo metų vokiško griežtumo įtaka?


Taip tęsėsi ir tarybiniais metais. Mokytojai jokio didesnio dėmesio į mokinius nekreipė. Dar mergaites namie kartais aplankydavo auklėtoja. Manęs niekada nebuvo aplankęs joks auklėtojas. Mokykloje galiojo labiau iš caro laikų paplitęs mokymo metodas, kai reikėjo daugiau iškalti, o ne išmokti galvoti.


Per karinį rengimą mokėmės tik puolimo taktikos

Vėliau, jau universitete, Jums tai pakenkė?


Universitete esu gavęs tik du trejetus ir abu iš karinio rengimo.


Buvote labai nedrausmingas?


Vieną kartą reikėjo laikyti įskaitą iš Vidaus tarnybos statuto pas tokį Rūką. Jis man įsakė: „Ateik pasisveikint.“ Aš einu tvirtu žingsniu, ranką pridėjęs prie kepurės, jau žodžius tariu prisistatyti, o Rūkas: „Palikt! Šitaip mano bobutė į gastronomą vaikšto.“ Mat aš veltiniais apsiavęs, nes universitetas buvo nekūrenamas, tik kai kuriose auditorijose prie katedrų buvo šilčiau. Tai atitinkamai ir rengėmės: buvau su storomis kelnėmis, veltiniais su kaliošais ir kailinėlius pasivilkęs.

Tą kartą Rūkas pavarė beveik pusę studentų. Reikia paklausti, kada vėl bus galima laikyti įskaitą. Kas tik eina, Rūkas liepia palikt – blogai prieina. Vienas toks studentas Rybakovas įstengė prieiti kaip reikia, išgirdo atsakymą, kad įskaitą bus galima perlaikyti 16 valandą.

Parėjau namo į Žvėryną, apsiaviau vokiškais kareiviškais batais, jau apnešiotais, geležimi pakaustytais. Nuėjau perlaikyti įskaitos, gavau atlikti tą pačią užduotį. Prieinu, prisistatau, raportuoju. „Tai šitaip iškart reikėjo vaikščioti,“ – sako dėstytojas. Bepigu su kareiviškais batas, žengiant net senojo universiteto auditorijos parketo lentelės šokinėja iš vietos. Atėjus trimestrui įskaitą perlaikinėjusiems parašė po trejetą ir baigtas kriukis.


Supratau, kad karinis rengimas Vilniaus universitete pokario metais buvo dėstomas lietuvių kalba?


Iš pradžių lietuvių kalba mums dėstė 16-osios lietuviškosios divizijos karininkai-leitenantai, o Karinio parengimo katedrai vadovavo generolas Vladas Karvelis. Paskui pradėta dėstyti tik rusiškai, leitenantus pakeitė rusų pulkininkai. Jie dėstė ir taktiką prie tam skirtų smėlio dėžių, prie kurių praleisdavome ištisas dienas. Mokėmės tik puolimo taktikos, gynimosi taktikos nė vieno užsiėmimo nebuvo. Ketvirtadienis ištisai buvo skiriamas kariniam rengimui. Paskui Pabradės karinė stovykla, kurioje praleidome bene tris savaites.


Viliojo elektrotechnika

Kada pajutote, kad Jūsų lemtis – istorija?Istorikai prof. Antanas Tyla ir prof. Vytautas Merkys


Dar vaikas pradėjau domėtis. Bulves kasdamas radau akmeninį kirvuką. Mane radinys sudomino: kas tai yra, nors niekas negali paaiškinti. Kai sužinojau, kad senovės žmonės įrankius dirbdinosi iš akmens, nes geležies nebuvo, man tai buvo nuostabu.

Pradėjęs eiti į progimnaziją, ėmiau skaityti nuotykių romanus, ypač amerikiečių autorių ir kitokius. Bet nesakyčiau, kad tuo metu istorija buvo mano siekis. Daugiau norėjau elektrotechniką studijuoti. Paskutinėje klasėje, prisimenu, gaminomės elektros prietaisus, srovės lygintuvus, restauravome seną detektorinį radijo imtuvą, kad naktį galėtume pasiklausyti užsienio laidų. Iš mūsų klausymo nieko neišėjo, nes reikėjo didelės lauko antenos. Įžeminimą pasidarėme, o antenai sugalvojome panaudoti elektros tinklą, kai visame Kupiškio miestelyje nakčiai būdavo išjungiama elektra. Girdėdavome traškesį, kartais muziką, žodį kitą nesuprantama kalba, bet iš viso to nedaug ką laimėjome.


Vis dėlto akivaizdus potraukis technikos mokslams. Kodėl nevažiavote į Kauną studijuoti?


Norėjau į Kauną važiuoti, bet ten neturėjau kur nė vienai dienai apsistoti. Vilniuje šiek tiek turėjau, todėl ir pasukau į istorijos studijas.


Istorijos studijos universitete

Kaip kartais žmogaus likimas priklauso nuo įvairių smulkmenų, atsitiktinumų. Laimei, šie atsitiktinumai Jus nukreipė kur ir reikėjo – į istoriko kelią.


Maniau archeologiją studijuoti. Man tas bulvių lauke rastas kirvukas nedavė ramybės. Bet Vilniuje archeologijos studijų nebuvo. Tik kai jau studijavau istoriją antrame kurse, iš Kauno į Vilniaus universitetą atkėlė archeologijos studijas, o kartu ir visus istorikus. Bet tada jau buvo praėjęs noras archeologiją studijuoti.


Iš kokių knygų studijavote? Juk buvo pokario metai.


Naudojomės Vilniaus universiteto bibliotekos įvairiomis knygomis. Lietuviškai Biblijos negavau, tai rusiškai skaitydavau Karalių knygas. Visa tai vis labiau ir labiau domino. Vokiečių okupacijos laikais išleistos knygos buvo atiduotos į specfondą, o prie kitų labai įdomių knygų dar gana laisvai buvo galima prieiti ir net namo parsinešti.