Aukštosios politikos farvateryje

Pilietinės visuomenės institute įdomių diskusijų nestinga. Viena solidžiausių šiemet, ko gero, balandžio 16 ir 17 d. Piliečių santalkos surengta tegu ir neakivaizdinė „dvikova“ tarp dviejų kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidento postą – Algirdo Butkevičiaus ir Dalios Grybauskaitės. Pasirinkimas neatsitiktinis: A. Butkevičius atstovauja didžiausiai Lietuvoje kairiajai partijai – socialdemokratams. D. Grybauskaitė, nors ir nepartinė, bet rinkimuose remiama dviejų dešiniųjų partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio.

Deja, vienam iš rinkimų štabų debatų atsisakius, galima kalbėti tik apie neakivaizdinę diskusiją. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: vietoj vieno renginio įvyko du – su kiekvienu kandidatu. Norintieji galėjo pateikti daugiau klausimų, gal net priekabiau pasiaiškinti, kokią valstybės raidos tolesnę kryptį siūlo vienas ir kitas kandidatas, kur jų pozicijos sutampa, o kur ne visai.

Abi asmenybės simpatiškos, nors vien to būsimajam prezidentui ar prezidentei būtų lyg ir per maža. Abiem pakanka kompetencijos, ypač finansų ir vadybos srityse. Abu jaučia žodžio svorį ir vertę, nebijo prisipažinti turį mažiau žinių ar kompetencijų tose srityse, kuriomis jiems yra tekę mažiau domėtis, nors politiniams priešininkams tai bus vietos, kur kandidatams galima skaudžiau įgnybti. Mąstančiam rinkėjui tos silpnesnės vietos neturėtų kelti didesnio nerimo, labiau reikėtų bijoti visažinių, kurie dažniausiai ir priverda košės, kurią srėbti tenka mums visiems.

Ir dar vienas ne paskutinės svarbos dalykas: abu kandidatai turi pakankamai charizmos, be kurios šiais laikais nei į sceną, nei į politiką geriau neiti. Norime to ar ne, savo būsimąjį prezidentą neišvengiamai įsivaizduojame fotografuojantis Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete su JAV prezidentu Obama Baraku, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos lyderiais. Pagaliau ar mūsų rinkėjų valia pasirinktojo neapakins bizantiškas Maskvos Kremliaus spindesys, jei tektų susitikti su Rytų kaimynės vadovais? Atsakymas priklausys nuo to, kokiu pasitikėjimo užtaisu savo lyderį sutvirtins mūsų piliečiai per rinkimus ir po jų. Pasitikėjimo kreditas svarbu, tačiau ne mažiau svarbu jį pateisinti.

Įžangą laikas sustiprinti ir pačių kandidatų į Lietuvos prezidentus prisistatymu. Dėl diskusijos tvarkos. Kandidatus kalbino skirtingi politikos apžvalgininkai, klausimus iš įvairių valstybės gyvavimo sričių teikė praktiškai tie patys ekspertai. Tai SEB banko vyriausiasis analitikas Nerijus Udrėnas, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. Kęstutis Girnius ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, Krašto apsaugos ministrės patarėjas, generolas Jonas Kronkaitis. Pasibaigus kandidatų atsakymams į ekspertų ar diskusijos vedėjų klausimus, iniciatyva buvo atiduodama auditorijai.

Rizikuojame nuvilti tuos skaitytojus, kurie tikisi gilios abiejų kandidatų veiklos analizės, jų pažiūrų raidos per visą sąmoningą politinės veiklos laikotarpį pristatymo – tai ne šio rašinio siekis. Mums rūpi be didesnės invazijos iš šalies pateikti kandidatų mintis svarbiausiais visuomenei rūpimais klausimais, ar bent kaip jų mintis buvo galima suprasti per susitikimus balandžio 16 ir 17 dieną Pilietinės visuomenės institute. Gegužės 7-ąją, kai pasirodys šis Mokslo Lietuvos numeris ir bus likę 10 dienų iki prezidento rinkimų, tikriausiai naujų spalvų ir atspalvių atsiras abiejų kandidatų jei ne programose, tai bent retorikoje.

Kuo skiriasi nuo pirmtako

Politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius paprašė kandidatą A. Butkevičių save apibūdinti kaip socdemų lyderį ir pateikti tris skirtumus nuo buvusio partijos lyderio Gedimino Kirkilo.

Pasiruošęs išsamiam pranešimui apie politiką, ideologiją ir vertybes kandidatas be regimos įtampos priėmė apžvalgininko užduotą toną. Skirtingai nuo G. Kirkilo A. Butkevičius į socialdemokratų partiją įstojo 1991 m., taigi su komunistine praeitimi nesusijęs. Savo vietą partijoje apibūdino pirmiausia per demokratiškumo ir nuomonių pliuralizmo siekį. Nuomonių įvairovė leidžia priimti geresnius sprendimus panašiai kaip „protų šturmo“ metu. Partijoje stengiasi išgyvendinti asmenines simpatijas ir antipatijas, siekia remtis partiečiais, turinčiais idėjų ir mokančiais bendrauti su žmonėmis. Prisipažįsta, kad nejaukiai jaučiasi, kai išgirsta socialdemokratų partijai prisegamą oligarchinės partijos etiketę. Sieks susigrąžinti žmonių pasitikėjimą socdemais, o tai bus galima padaryti atvirumu ir demokratiškumu.

Anot Kęstučio Girniaus, iki 2004 m. iš Baltijos šalių Lietuva turėjo geriausius santykius su Rusija, o dabar – blogiausius. Būtent vadovaujant socialdemokratų vyriausybei tie santykiai pašlijo. Kaip tuos santykius pagerinti?

A. Butkevičius priminė savo darbą susisiekimo ministro poste, kai teko užtikrinti pragmatiškais interesais grindžiamus santykius, plėtoti transporto infrastruktūrą su Rusija, Baltarusija, Kazachstanu, Ukraina. Pavyko išspręsti pakankamai sudėtingas problemas, gerinti ekonominius santykius su Rusijos transporto ministerija. Debatuose su aukščiausiais Rusijos Užsienio ir Transporto ministerijų pareigūnais iškildavo ir Lietuvos pozicijos klausimai santykiuose su Gruzija ir kitomis valstybėmis. Lietuvos derybininkai primindavo, kad mūsų valstybė turi savo užsienio politikos strategiją ir nuo jos nukrypti negali, o už Lietuvos užsienio politiką atsako prezidentas, kuris tą politiką vykdo su vyriausybe ir Užsienio reikalų ministerija. Nepaisant įtampos tarp Rusijos ir Gruzijos, Lietuvai pavykdavo pragmatiškai spręsti Susisiekimo ministerijai aktualius klausimus. Kartą teko susitikti ir su Vladimiru Putinu, kai Primorske buvo atidaromas keltas. Kalbėtasi apie tarptautinius ryšius, transporto infrastruktūros plėtrą.

Jeigu taptų prezidentu, Lietuvos užsienio politiką vestų ES politikos farvateriu, nebandytų vetuoti ES priimtų sprendimų taip pat ir Rusijos atžvilgiu, nors išsakytų aiškią Lietuvos poziciją. Vertindamas buvusio ir esamo užsienio reikalų ministrų pozicijas įvairiais klausimais, A. Butkevičius pirmumą teikia Vygaudui Ušackui. Tiek su Vakarais, tiek su Rytais Lietuvos politika turėtų būti subalansuota, – tai ir A. Butkevičiaus siekis.

Dirbo su strateginės partnerės pareigūnais

Kaip vertina mūsų strateginės partnerės Lenkijos vaidmenį sprendžiant bendrus energetikos reikalus? Juk ši partnerė užkerta kelią energetikos tilto statybai į vakarus, o derybose dėl naujos AE statybos Lietuvoje taip pat kelia vis naujus reikalavimus. Gal geriau savo poziciją derinti su Latvija ir Estija, o ne su strategine partnere?

A. Butkevičius pripažino kai kuriais klausimais pasireiškusį nepakankamą Lietuvos ryžtingumą derybose su Lenkija. Lieka susėsti už derybų stalo ir nuspręsti: arba iki konkrečių terminų kartu įgyvendiname užsibrėžtus tikslus, arba Lietuva ieško kitų variantų.

Lietuva skelbėsi esanti regiono politine lydere, o svarbiausieji Lietuvos tarptautiniai partneriai buvo Ukraina ir Gruzija. Į Baltijos šalis Lietuvos diplomatijos aukštuose ešelonuose buvo žvelgiama iš aukšto, nors nei latviai, nei estai Lietuvos lyderystės nepripažino. Kaip tuos santykius pagerinti, jeigu 5 metus Lietuva to daryti nelabai stengėsi?.. Ši „jungtinį“ K. Girniaus ir V. Valentinavičiaus klausimą pateikiame gal net pernelyg sušvelnintą.

A. Butkevičiaus principas: tik derybos aiškinant savo poziciją gali duoti geidžiamą rezultatą. Pačiam A. Butkevičiui yra tekę ne vieną sunkią problemą išrišinėti: Lietuva su Lenkija pasirašo Rail Baltic projekto sutartį, projektą norėta įtraukti į ES perspektyvinių bendrų projektų sąrašus, kad būtų skirtas finansavimas. Tačiau latviai išplatino pareiškimą: jie nepasirašys. Jeigu trys Baltijos šalys ir Lenkija nepasirašo, projektas negali būti įtrauktas į ES sąrašus ir negaus finansavimo. Teko važiuoti, derėtis, aiškintis – latvius pavyksta paveikti.

Taip pat ir estų prigimtyje glūdi savybė save pateikti kaip labai toli pažengusius. Mentaliteto nepakeisi, tačiau diskutuojant galima rasti sąlyčio taškų. Susėdus prie derybų stalo abi šalys turi jaustis laimėjusios. Tai išmintis, kurią mūsų kandidatas įgijo dirbdamas finansų ir susisiekimo ministru.

Kliūva tai, kad su Rytų kaimyne Lietuvą sieja bendra transporto infrastruktūra, bet nesieja su Vakarais. Disbalansas? A. Butkevičius mano kitaip. Tai, kad pavyko prikelti jau beveik pamirštą Rail Baltic projektą, pavyko pasirašyti susitarimą su Lenkija ir gauti finansavimą dėl projekto parengimo ir darbų pradžios, didelis laimėjimas. Norint jį pasiekti pačiam A. Butkevičiui teko keturis kartus susitikti su Lenkijos transporto ministru, o šis bene tris kartus lankėsi Lietuvoje. Kad darbo grupės dirbtų, teko nuolat palaikyti ryšius patiems ministrams. Po ilgų derybų susitarimas pasirašytas, lieka nutiesti geležinkelio europinės vėžės atšaką nuo Kauno iki Lenkijos sienos.

Vertindamas Lietuvos transporto politikos kryptis A. Butkevičius pateikė skaičius: atgavus nepriklausomybę Lietuvos eksportas į Vakarus išaugo nuo 25 iki 60 proc., o į Rytus liko apie 30 proc.

Kai politikai baugina vis naujais išbandymais

Atsakymus į socialinius klausimus A. Butkevičius pradėjo nusakydamas savo socialinio teisingumo koncepciją, kaip jo ir paprašė ekspertas Boguslavas Gruževskis. Pirmas rūpestis – atkurti viduriniąją klasę. Šią užduotį galima įgyvendinti ir per progresinių mokesčių sistemą. Mokesčiai bus diferencijuoti ne tik tada, kai skirtingais tarifų dydžiais bus apmokestinamos darbo užmokesčio pajamos, bet visos pajamos – iš dividendų, parduoto nekilnojamo ir kito turto.

Labiausiai kandidatą jaudina jaunimo problemos. Nedžiugina jaunų žmonių sveikata, tad pastangos turi būti kreipiamos į sveikatingumą didinančias veiklas, viena iš jų – sportas. Svarbu ir demografinės padėties gerinimas. Tam tikrų poslinkių pavyko pasiekti ir buvusiai socialdemokratų vyriausybei, priėmusiai kai kuriuos įstatymus, kad ir dėl motinystės išmokų. Vien 2008 m. gimė 3 tūkst. vaikų daugiau negu ankstesniais metais.

A. Butkevičius nesutiko su buvusią vyriausybę kaltinusia opozicija: girdi, iššvaistyta per ankstesniuosius metus sukaupta 1 mlrd. Lt Sodros lėšų. Lėšos buvo nukreiptos į bene labiausiai pažeidžiamą visuomenės dalį, pirmiausia pensininkus, atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų augimą. Buvo metų, kai pensijos buvo didinamos kelis kartus per metus.

Taigi socialinį teisingumą kandidatas supranta kaip didesnį lėšų perskirstymą per nacionalinio biudžeto išlaidas. Vienas svarbiausių strateginių tikslų – padėti žmogui išgyventi šiuo visiems sunkiu metu. Eksportas į užsienį sumažėjo, nes vartojimas mažėja, konkurencingumas didėja, eksportuojamų prekių ir paslaugų kainos taip pat sumažėjusios. Kaip šiomis sąlygomis išlaikyti darbo vietas? Valstybės pareiga užtikrinti, kad laiku būtų išmokamas darbo užmokestis, pensijos ir socialinės išmokos. Turi būti sudarytas biudžetinių programų prioritetų sąrašas, šios programos visų pirma ir turi būti finansuojamos. Tai turi būti į infrastruktūrą nukreiptos programos, nes infrastruktūra pirmiausia išsaugo darbo vietas, garantuoja žmonėms pajamas, o valstybei – pokyčius.

Kandidatas priminė ekonomikos skatinimo planus Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje – šios valstybės eina būtent tuo keliu. Vokietijoje A. Butkevičių nustebino tai, kad ten darbo biržoms krizės sąlygomis skiriamos didelės lėšos. Kodėl taip daro pragmatiškieji vokiečiai? Kad žmogus nesėdėtų namuose su karčiomis mintimis, bet būtų iš namų traukiamas keisti kvalifikaciją, bendrauti su kitais žmonėmis ir t. t.

O kaip Lietuvoje? Per visus žiniasklaidos kanalus girdime savo politikų grūmojimus: reikalai blogi, ruoškimės dar blogesniems laikams, mažinkimės, siaurinkimės, visi turime būti pasirengę virsti bedarbiais... A. Butkevičiui tokia „politika“ atrodo itin kenksminga. Nėra blogiau už ilgalaikę bedarbystę, nes žmogų sugrąžinti į darbo rinką būna labai sunku.

Vyriausybei labai svarbu dirbti su savivaldybėmis, kurios geriausiai žino, kokia verslo padėtis atskirose savivaldose. Jeigu verslininkas nori būti atleistas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, turi išsaugoti darbo vietas. Reikia skatinti verslą, gal net išduodant verslo liudijimus už simbolinę kainą. Skolintos lėšos turi būti naudojamos investicijoms, kuriančioms BVP, užtikrinančioms grąžą į biudžetą.

Kuo norėtų sekti

Pasak kandidato, didelė netvarka darbo apmokėjimo sistemoje. Jeigu chirurgas 7 ar 8 val. stovi prie operacijos stalo, kovoja už žmogaus gyvybę ir mėnesio pabaigoje gauna 3 tūkst. Lt, tai mūrininkas už tą patį laiką gaus 10 tūkst. Lt. Nieko negalima pakeisti? A. Butkevičius siūlo pasižvalgyti į kitas šalis. Darbo apmokėjimo sistemą galima pertvarkyti kad ir tokiu principu: baigęs universitetą, priklausai tam tikrai darbuotojų kategorijai, už išdirbtus metus darbo užmokestis turi atitinkamai didėti.

Tai tik maža dalis klausimų, į kuriuos pakankamai išsamiai atsakė A. Butkevičius. Kuriais užsienio politikos lyderiais norėtų sekti? Būdamas finansų ministru turėjo progų bendrauti su Didžiosios Britanijos tuometiniu finansų ministru, dabar tos šalies premjeru Gordonu Braunu (Gordon Brown), tris mėnesius posėdžiuose teko sėdėti šalia dabartinio Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy). Šie du politikai mūsų kandidatui į prezidentus daro patį geriausią įspūdį, nors abu yra visiškai skirtingos asmenybės: vienas – puikus finansų srities profesionalas, kitas – charizmatiškas politikas. Iš abiejų A. Butkevičius tvirtina daug išmokęs.

Tikriausiai ne vien diskusiją vedusiam V. Valentinavičiui susidarė įspūdis, kad A. Butkevičiaus stiprioji pusė – administraciniai, vadybos, konkrečių sričių tvarkymo reikalai – tai kandidato stichija. Juk ir švietimo sistemos reikalus vertindamas A. Butkevičius kalbėjo ne kaip politikas, bet kaip vadybos praktikas: kaip daugiau Lietuvai „priadministruoti“ gerų specialistų (nors tai ir nereiškia beatodairiškai juos „kepti“). Rinkėjai spręs, kas valstybei geriau: politologinis mąstymas ar praktiškas reikalų tvarkymas. Atkreipsime dėmesį į tai, kad ir Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas iš profesijos ir gyvenimo patirties pirmiausia yra gilus finansų analitikas, o tik paskui politikas. Nors kas žino, kaip ten viskas išsidėsto žmogaus sieloje.