Aukštosios politikos farvateryje

Ne būti valdžioje, bet dirbti Lietuvai

Antroji Piliečių santalkos organizuota diskusija balandžio 17-ąją vyko su kandidate į Lietuvos prezidentes Dalia Grybauskaite. Tai buvo pirmoji oficiali rinkiminės kampanijos diena, kurią D. Grybauskaitė pradėjo sustabdžiusi Europos Sąjungos komisarės veiklą. Ši diena jos biografijoje bus pažymėta ir kaip dviejų susitikimų ir diskusijų diena – Pilietinės visuomenės institute ir su vyresnio amžiaus žmones buriančioje Bočių organizacijoje.

Kadangi tą dieną internete turėjo būti paskelbtos D. Grybauskaitės rinkiminės kampanijos nuostatos, tai keliais glaustais sakiniais savo prisistatymą kandidatė ir baigė, pakvietusi teikti atvirus, tiesius, asmeninius, visuomeninius ir dalykinius klausimus. Šį kartą Pilietinės visuomenės institute diskusijai vadovavo BNS agentūros direktorius Artūras Račas, ekspertai buvo tie patys asmenys, kaip ir diskusijoje su A. Butkevičiumi, taip pat TV3 žinių tarnybos vadovė Indrė Makaraitytė.

Finansai ir ekonomika

Kaip įveikti Lietuvos finansinius sunkumus, nesikreipiant į Tarptautinį valiutos fondą (TVF)? Pasak D. Grybauskaitės, Lietuvoje vyksta tušti ginčai. Esmė ne ta, kreiptis ar nesikreipti į TVF, bet kiek skolintis ir leisti sau skolintomis lėšomis toliau gyventi. Šiandien tarptautinės finansų rinkos Lietuvai neduos skolintis kiek norima ir investuoti kur pati Lietuva norėtų. Taigi į tarptautines organizacijas bus galima kreiptis tik tuo atveju, jeigu Lietuva negalės pasiskolinti tarptautinėse rinkose. TVF ir Europos Komisija sutarė, kad tai bus bendras skolinimasis iš to TVF lėšų kiekio, kuris yra EK. Ta suma sudaro 50 mlrd. eurų ir 750 mlrd. JAV dolerių. Paskola bus pigesnė, bet ir sąlygos griežtos. Pirma sąlyga – taupymas ir biudžeto deficito mažinimas, o skolinama bus ne verslui finansuoti, bet padedant minimaliai išgyventi.

Antra nauja TVF paskola teikiama 6–12 mėnesių laikotarpiui, ją gali gauti tvarių viešųjų finansų valstybės labai siauram tikslui. Antai Lenkija kreipėsi į TVF, kad galėtų stabilizuoti zloto kursą. Lietuva taip pat gali kreiptis į TVF, jeigu yra pasirengusi dar labiau taupyti ir mažinti išlaidas. Jeigu Lietuvai nepavyks stabilizuoti ir suvaldyti viešųjų finansų, teks kreiptis į TVF. Tačiau net ir TVF „bizūnas“ neišgelbėjo Latvijos nuo trijų vyriausybių kaitos. Vadinasi, priklauso ne vien nuo skolintojų, bet ir nuo konkrečios vyriausybės bei koalicijos partnerių gebėjimų valdyti padėtį. Jeigu valdymo iš vidaus neužteks, o išorinės finansų rinkos sustos, pinigų nebeskolins, liks vienintelė išeitis – skolintis iš TVF.

Ką daryti, kad skolintis nereikėtų? Situacijai blogėjant lieka du pasirinkimai: devalvacija arba stiprus taupymas. Mažesnėms valstybėms, neturinčioms visiškai savarankiškos monetarinės politikos, pasirinkimo nėra. Lietuvai būtina atsisakyti neefektyvių valdymo išlaidų, mažinti kai kuriuos biudžeto asignavimus.

Kokią Lietuvą kandidatė į prezidentes norėtų matyti po penkerių metų? Iškopusią iš ekonominės duobės, turinčią eurą, pertvarkiusią energetikos ūkį ir demonopolizavusią pagrindines ūkio šakas. Šiuo metu gyvename monopolizavimo arba oligarchijos apogėjaus laikus. Būtų puiku, jei po 5 metų apie šias problemas nebekalbėtume.

Minėdama konkrečias ūkio šakas Dalia Grybauskaitė ypatingą susirūpinimą reiškė dėl energetikos reikalų. Ligi šiol neturime energetikos rinkos Lietuvoje, nėra jos ir trijose Baltijos šalyse, kurios energetikos tinklais nėra sujungtos su Vakarų šalimis. Sukūrėme monopolinį energetinį ūkį, todėl Lietuvoje už elektrą mokame daugiau nei visi kiti Europoje. O LEO LT – oligarchijos pavyzdys, papildomas priedas prie visų išvardytų blogybių.

Socialiniai reikalai

Ką be profesinės literatūros skaito kandidatė į prezidentes? Kai turi laiko ir akys traukia, skaito įžymybių biografijas.

Kaip pasikeis Lietuvos žmonių gyvenimas, jeigu ją išsirinks prezidente? Kandidatei šis klausimas atrodo labiau politinis, o ne socialinis. Lietuvoje prezidentas ne visagalis, tačiau gali labai daug, nes yra valdžia de jure ir de facto. Poniai Daliai de facto tekdavo naudotis daugiau negu leisdavo de jure. Tekdavo imtis iniciatyvos, ryžtingai naudotis visomis galimybėmis, todėl Lietuvos prezidentas tokių galimybių turi, bendradarbiaudamas su politinėmis partijomis savo pasiūlymais ir kompetencija gali veikti vyriausybės ir Seimo sprendimus. Kandidatė pasiryžusi ne būti valdžioje, bet dirbti Lietuvai.

Kandidatės manymu, politinė kultūra šalyje yra labai nusmukusi, politikos samprata orientuota į grupinį interesą ir pinigus, na, dar intrigų rezgimą. Gyvenimo lygis? Jis ateis ne per kelerius metus. Jeigu valstybėje bus skaidrumas, politinė atsakomybė, vyriausybė ir prezidentas tarnaus ne sau, o žmonėms, gerovė gali būti greičiau pasiekta.

Socialinėje srityje svarbu mažinti socialinę atskirtį, didinti skaidrumą. Aukščiausio rango pareigūnų atlyginimų paviešinimas prie to skaidrumo prisidėtų. Viešumas ir skaidrumas – veiksmingas ginklas, jis gali padėti siekti socialinės gerovės labiau, negu iš anksto užsirašytieji siektini konkretūs pensijų ir atlyginimų didinimo skaičiai. Pretendentė į prezidentes pažadais dalytis nelinkusi, žinodama, kad niekas ir niekada tų pažadų nevykdo, o išrinkti į valdžią veikia visiškai kitaip.

Tapusi prezidente pirmiausia paprašytų socialinės apsaugos ir darbo ministro parodyti sisteminius, konceptualius savo vadovaujamos srities, ypač Sodros reformos apmatus. Prieš 5 metus, kai teko gilintis į šias sritis, D. Grybauskaitė tvirtina mačiusi daug problemų: lėšos panaudojamos neefektyviai, labai daug pasyvių išmokų, kai kurios socialinės grupės gauna išmokų daugiau, negu turėtų gauti. Tai neskatina ieškotis darbo.

Norėtų kandidatė matyti ir kitokį pensinį aprūpinimą. Šiandien per daug privilegijuotų pensininkų. Svarbu kompleksinis požiūris ir į motinystės atostogas. Europos šalyse taip daug ir taip dosniai niekur nemokama, bet Lietuvoje didžiulis nedarbas, nuosmukis. Gal protingiau būtų leisti mamoms tuos dvejus metus auginti vaikus, bet sumažinti išmokas? Reikia atsižvelgti ne tik į tiesioginius, bet ir šalutinius efektus. Galima motinystės atostogų trukmę sumažinti iki metų ar net pusės metų, kaip yra kai kuriose šalyse, bet įgytume didelį papildomų bedarbių kiekį. Tam prireiks papildomų socialinių išlaidų – ar to norime?

Panašiai su nedarbingumo lapeliais. Lietuvoje praktiškai nėra sveikatos draudimo, todėl žmogus priklauso nuo to, kiek gauna iš biudžeto. Panašiai susiję ir kiti klausimai. Socialinės sistemos pertvarką reikėtų keisti ne kertant iš peties, bet iš atitinkamų ministerijų reikalauti vizijos, strategijos ir pagrįsti siūlomus sprendimus, o ypač aptarti iš to kylančius šalutinius efektus – ne tik įtaką socialinei sistemai, bet ir poveikį biudžetui, ekonomikai ir daugeliui kitų sričių.

Pasak D. Grybauskaitės, didžiausia dabartinės Vyriausybės klaida buvo ta, kad pradėjus keisti mokesčius ir įvedinėti naujus, kiekviena žinyba tą darė atskirai. Kai viskas susidėjo, paaiškėjo, kad mokesčiai ne susidubliavo, bet susitrigubino. Kai kam mokesčiai padidėjo 30, net 50 proc.

Kas turėtų koordinuoti visos mokesčių politikos veiklą? Nėra tokios institucijos ar už jos veiklą atsakingo vadovo. Būtina apsispręsti. Dabar griebiamasi fragmentiškų sprendimų, jie susikryžiuoja, dubliuojasi, – nukenčia visi. Kandidatė tvirtina esanti kritiška daugelio sprendimų atžvilgiu, nes svarbu ne fragmentai, bet visuma, reali prognozė ir rezultatas ne tik Sodrai, bet ir visai šalies ekonomikai.

Jeigu ministerijos sugebės atnešti kompetentingą medžiagą ir aiškius pasiūlymus, prezidente tapusi kandidatė sprendimus priims greitai. Jeigu atneštoji medžiaga nepatenkins, atitinkamai kitokie bus ir sprendimai.

Vietoj aštrios retorikos – sveikas pragmatizmas

Pasak Kęstučio Girniaus, pastaruosius kelerius metus Lietuva vykdė gana ambicingą užsienio politiką: pretendavo į regiono lyderes, buvo Gruzijos ir Ukrainos užtarėja, Europos vertybių sergėtoja. Kaip šią politiką vertina D. Grybauskaitė?

Sveikos ambicijos skatina vystymąsi, reikia adrenalino, tad ambicijų atsisakyti nereikėtų, tačiau reikėtų pamatuoti, ar jos realios. Kai kurios ambicijos, pasak kandidatės, kilo daugiau iš nepasitikėjimo savimi, buvo daugiau demonstracija galios, kurios neturime, niekas jos mums nesuteikė. Galime įsivaizduoti esą regiono lyderiai, būtų gerai, kad ir kiti taip galvotų. Todėl daugelio mūsų ambicijų Dalia Grybauskaitė neatsisakytų, siektų jas subalansuoti, įgyvendinti pirmiausia savo valstybės interesus. Kai prioritetu tampa ne Lietuvos interesai, paaiškėja, kad mūsų užsienio politika nėra subalansuota ir konstruktyvi, veikiau primena savimi nepasitikinčios šalies aštrios retorikos demonstraciją. Deja, tą D. Grybauskaitė matė dirbdama Europos Komisijoje, ir tik mums patiems atrodo, kad esame labai drąsūs.

Į A. Račo prašymą patikslinti, kada prioritetu laikyti ne savo šalies interesai, D. Grybauskaitė pateikė pavyzdį. ES derybose su Rusija Lietuva užėmė griežtą poziciją, tarsi gintų visų aplink esančių kaimynių interesus, iškeldama daug papildomų reikalavimų. Tik tarp jų nebuvo naftotiekio Družba atstatymo ir naftos į Lietuvą tiekimo atnaujinimo reikalavimo. Užtat buvo ginami Moldovos ir Gruzijos interesai. Dalia Grybauskaitė tvirtina nesanti prieš pagalbą kitoms šalims, jeigu tik galime padėti. Bet kodėl pamirštame savo pačių interesus? Tokio balanso Lietuvos užsienio politikoje kaip tik pristigdavo.

Kokią užsienio politikos vykdymo komandą formuos ir užsienio politiką vykdys kandidatė, jei taps prezidente? Norėtų šią komandą formuoti iš skirtingų profesinių ir ideologinių pažiūrų asmenų, svarbiausia, kad sugebėtų ir norėtų dirbti Lietuvai. Mažiausiai svarbu, ar tai bus konservatoriai, ar socialdemokratai, nes pirmiausia bus vertinami kaip asmenybės.

Neslepia siekio sprendimus daryti savarankiškai, taip pat kaip ir rinktis komandą. Nemažai darbuotojų pažįsta iš Užsienio reikalų ministerijos, kur nuo 1993 m. teko dirbti 6 metus diplomatinėje tarnyboje. Todėl gerai numano, ko prašys būsimoje komandoje dirbti.

Ar būsimosios užsienio politikos gaires nustatinėtų pati? Atsakymas: nustatinėtų derindama su Seimu, Vyriausybe, nes mato svarbą derinti užsienio politikos klausimus, pasirengusi bendradarbiauti ir su politinėmis partijomis. Kandidatė save apibūdina kaip pakankamai savarankišką, nebijančią sprendimų, o kadangi nesanti uždaro būdo, visada pasirengusi diskusijoms. Ją galima įtikinti, bet tai nėra lengva: reikia daug medžiagos, informacijos ir stiprių argumentų.

Krašto apsaugos reikalai

Generolui Jonui Kronkaičiui priminus, kad išrinkimo atveju D. Grybauskaitei teks būti vyriausiąja kariuomenės vade, pastarosios reakcija buvo visiškai natūrali ir sušildė auditoriją: „Ot bus vaizdelis – dvi moteriškės vadovaus kariuomenei!“ Mintyje turėjo ir krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę, su kuria tektų derinti ir spręsti gynybos reikalus.

Tuo publikos pralinksminimu būtų galima ir baigti, jeigu tai nebūtų labai opus klausimas. Įdomu, kad abu kandidatai į prezidento postą prisipažino į šį klausimą reikiamai dar neįsigilinę, o savo poziciją išreiškė ir atsakinėjo daugiau intuityviai. D. Grybauskaitės nuomone, Lietuvos kariuomenė visada atliko keletą funkcijų, ne vien gynybinę. Kariuomenė puoselėja ir ugdo patriotizmą. Su profesionalios kariuomenės atsiradimu prarasta daug patriotinio ugdymo elementų, kurie buvo ryškūs šauktinėje kariuomenėje.

Ar esame labai užtikrinti, kad Lietuvai užteks NATO skydo? Ar daug žinome, kaip būtume ginami, ištikus būtinybei? Žinome deklaracijas, bet kas yra matęs planą, kaip būtume ginami karinio konflikto atveju? Todėl D. Grybauskaitė mano, kad Lietuva galėtų sau leisti turėti pagrindinę šauktinių kariuomenę ir nedideles profesionalių karių pajėgas, kurios galėtų dalyvauti NATO operacijose ir karinėse misijose kaip dera NATO narei. Tai būtų pigiau, be to, naudinga ne tik kariniu, bet ir pilietiniu požiūriu. Staigus perėjimas prie profesionalios kariuomenės, kandidatės nuomone, buvo gal ir ne iki galo apgalvotas.

Generolas J. Kronkaitis pritarė, kad patriotizmo stoka Lietuvoje išties jaučiama. Jeigu kandidatė taptų Lietuvos prezidente, kaip galėtų patriotizmo ugdymą skatinti? D. Grybauskaitė tvirtino matanti skausmingą patirtį: prarandame žmones, kurie lengvai atsisveikina su Lietuva, nevertina to, ką turi, nevertina ir savo šalies. Matome antrą kylančią jaunimo išvažiavimo iš Lietuvos bangą. Kariuomenė galėtų būti vienas iš įrankių, kuris veiksmingai pasitarnautų diegiant jauniems žmonėms meilę savo valstybei. Galų gale supratimą, kad jie yra svarbūs, reikalingi, nes gali apginti savo valstybę. Vien dėl šios funkcijos būtų galima pratęsti diskusiją su kita moterimi – Rasa Juknevičiene.

Gediminas Zemlickas