Kad derėtų europietiškumas ir tautiškumas

Mokslo Lietuvos pašnekovas – Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininkas, akad. dr. Paulius Subačius, Vilniaus universiteto docentas. Kalbėsimės apie tai, kokias užduotis spręs atsinaujinanti Akademija, taip pat rūpės mokslo bei studijų reikalai, nes pašnekovas yra Mokslo ir studijų sistemos reformos metmenis parengusios darbo grupės narys. Priminsime, kad pastarąjį darbą inicijavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.

Kaltas kilmininkas

Dėl visko kaltas kilmininkas. Lietuvių kalba rašantiesiems intelektualius tekstus kyla tam tikra problema, gerai pažįstama redaktoriams: susiduriama su kilmininkų sekomis, dėl kurių darosi neaišku, ką kuris kilmininkas nurodo, su kuriuo žodžiu turi būti siejamas. Tenka tikslinti tą sąryšį. Kalbose, kuriose kilmininką nurodo prielinksnis, būna aiškiau, nors anglų kalboje susidūrus su keliais for taip pat nėra stilinga, dažnai nesuprantama.

Išgirdęs junginį „lietuvių katalikų mokslas“ ne iškart žmogus gali suprasti, kam priklauso sąvoka „mokslas“. Ar tai katalikų, ar lietuvių mokslas? O gal tiesiog mokslo akademija? Taigi gali būti įvairiai suprantama.

Kiek suprantu 1922 m. Lietuvių katalikų mokslo akademiją kūrusius žmones, man susidaro įspūdis, kad jie nebūtų galėję įsivaizduoti katalikiško mokslo ar katalikų kaip mokslo pažyminio. Tai katalikų mokslininkų susibūrimas – Akademija. Tokia buvo tarpukariu, tokia lieka ir mūsų laikais. Akademija vienija mokslininkus, kurie nebijo prisipažinti esą katalikai ir mano, kad tikėjimas svarbus jų akademinei veiklai, tyrimams, visuomeninėms nuostatoms. Ir jie tai deklaruoja.

Pagaliau manęs negąsdina ir pateiktas klausimas, ar yra toks atskiras katalikų mokslas. Žinoma, tiesmukas klausimas būtų gal ne visai korektiškas, tačiau jau nuo Apšvietos laikų vyksta intensyvi diskusija dėl objektyvaus mokslo. Lyg ir nusistovėjo pusiausvyra, kad štai gamtos mokslai yra objektyvūs, jų neveikia pasaulėžiūra, na, o humanitariniai ir socialiniai mokslai esą labai veikiami pasaulėžiūros, tam tikrų išankstinių prielaidų ir t. t.

Gal labai nenutolsime nuo Katalikų mokslų akademijai svarbių reikalų, bet labai knieti pasitikslinti. Vis dėlto sovietų laikais buvo teigiama, kad pasaulėžiūros nuostatos yra labai svarbios ir gamtos moksluose, todėl laikantiesiems kandidatinio minimumo egzaminus tekdavo studijuoti F. Engelso „Gamtos dialektiką“, V. Lenino „Materializmą ir empiriokriticizmą“.

Ne tiek Marksas ir Engelsas, bet pirmiausia jų vulgarūs sekėjai labai suprimityvino pasaulėžiūros bei ideologijos įtaką mokslinei veiklai. Gal ne visuomet ta įtaka akivaizdi, kai kalbame apie tyrimų metodiką, bet tyrimų srities ar krypties pasirinkimas, išeities pozicijos, etinių problemų sprendimas visada susijęs su pasaulėžiūra.

Gerbtinas katalikų mokslininkų įsipareigojimas atstovauti krikščioniškajai ideologijai, moralei ir aiškiai deklaruoti savo pozicijas.

To ir tikėčiausi iš mūsų Akademijos narių, nes tai vienas iš mūsų susibūrimo tikslų. Tačiau svarbu ne vien deklaruoti savo nuostatas, bet ir jas įsisąmoninti, suvokti, kaip tikėjimas giliai susijęs su moksline veikla. Tai prasminga dvejopai. Prasmingas tikėjimas, nes Bažnyčia mus ragina atnaujinti visą pasaulį Kristuje. Tai prasminga ir mokslo perspektyvoje – ir su tuo sutiks, ko gero, visų sričių mokslininkai, nes kuo gilesnė refleksija, kuo geresnis savo prielaidų pažinimas ir apmąstymas, tuo gilesni yra teoriniai pjūviai ir brandesni mokslo vaisiai.

Orientuosis į humanitarines ir socialines problemas

Nenorėčiau sutikti. Katalikų mokslo akademijos atgaivinimo Lietuvoje, jos perkėlimo atgal iš išeivijos į Lietuvą iniciatorius buvo Giedrius Uždavinys, tapęs ir pirmuoju atkurtos Akademijos Centro valdybos pirmininku. Jis medikas, kardiochirurgas, kone kiekvieną dieną rankose tiesiogine prasme laikantis širdį. Tai sritis, tarsi kuo toliausiai esanti nuo teorinių samprotavimų, sritis, kurioje taikomos biologijos, medicinos žinios ir naujausios technologijos.

Tarp Katalikų mokslo akademijos akademikų šiandien yra ne vienas gamtos mokslų atstovas. Tai ir biochemikė prof. Sofija Kanopkaitė, ir žemės ūkio mokslų atstovė prof. Vanda Žekonienė. Pagal narių skaičių medikai mūsų akademijoje galėtų konkuruoti su edukologais ir istorikais. Yra matematikų, o ir fizikos mokslui atstovauja toli gražu ne vienintelis Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Boruta SJ.

Ar keičiasi Katalikų mokslo akademijos veikla, ar esama siekio ją keisti? Juk pats gyvenimas keičiasi, palyginkime kad ir su prieškariu ar pokariu, kai Akademija buvo priversta veikti išeivijoje.

Iš tiesų, ir iki šiol Akademijos veikla buvo kiek labiau orientuota į humanitarinius ir socialinius tyrimus. Centro valdyba jau yra nusprendusi, kad ateityje ji dar labiau turėtų plėtoti tas sritis.

Kas formuoja tokią nuostatą? Ar siekis nekartoti Lietuvos mokslo akademijos veiklos?

Ne, Lietuvos mokslo akademija yra visiškai kitokio pobūdžio darinys. Nenorėtume nei kaip nors lygintis, nei gretintis ar priešintis, nei apskritai svarstyti tokio klausimo. Pirmaisiais metais po Katalikų mokslo akademijos atsikūrimo Lietuvoje, kai ateistinio nepasitikėjimo tikinčiu žmogum dvasia dar karaliavo mokslinių įstaigų koridoriuose, buvo labai svarbu, kad įvairių sričių mokslininkai, kurie drįso deklaruoti savo katalikišką pasaulėžiūrą, ir rastų savo profesinei veiklai tam tikrą prieglaudą po Lietuvių katalikų mokslo akademijos sparnu. Pirmuosiuose suvažiavimuose buvo ir matematikos, fizikos, sekcijos, kur kalbėta apie gamtos mokslų tyrimus grynąja šio žodžio reikšme. Ne apie bioetiką, o tiesiog apie mediciną buvo dauguma pranešimų ir medicinos sekcijoje.

Dabar manome, kad tokio pobūdžio pranešimai ir publikacijos galėtų rasti vietą kituose profesionaliuose, specialistų auditorijai skirtuose leidiniuose. O Katalikų akademijos suvažiavimuose, konferencijose, pagaliau Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (neseniai pasirodė 28 tomas) turėtų būti orientuojamasi į tokias humanitarines ir socialines publikacijas. Taip formuluojame ir savo nuostatas: „Savo leidiniuose skelbsime tik tokio pobūdžio mokslo darbus ir šaltinius, kurie susiję su katalikybės, krikščionybės, Bažnyčios, jos suformuotos kultūros praeitimi ir dabartimi Lietuvoje bei pasaulyje, taip pat su krikščioniškąja antropologija grindžiamu medicinos, ekologijos, technologinės plėtros moksliniu bei praktiniu problemų kėlimu ir sprendimu“.

Argi ne krikščioniškos kultūros vertybių terpėje išaugo visas mūsų mokslas? Taigi gal ne taip jau paprasta nubrėžti tą ribą tarp krikščioniškųjų ir kitokių vertybių. Bet gal straipsniuose būtinai reikėtų vartoti „perkūnsargius“: žodžius „krikščioniškas“, „katalikiškas“?

Ne, žodžiai čia niekuo dėti, nereikia kartoti užkalbėjimų. Jūs pats ir atsakėte į iškeltą klausimą: tai tikrai nėra siaura tyrinėjimų kryptis, nes krikščioniškoji kultūra ir suformavo dabartinę Lietuvos kultūrą. Būtų sunku nurodyti kokios nors žmogiškosios veiklos Lietuvoje sritį, kur nebūtų juntama krikščioniškųjų vertybių. Kita vertus, juk kiekvienas leidinys turėtų siekti aiškesnės problematikos lauko, negu ligi šiol turėjo dalis Lietuvos mokslo leidinių, neišskiriant nė Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio. Kai tų leidinių buvo mažai, kiekvienas stengėsi apžioti didesnį kąsnį, bet dabar labai didelė leidinių įvairovė. Mūsų Akademija ir jos leidinių tematikos apibrėžimas neriboja Akademijos narių mokslinės veiklos. Aš pats nebuvau, nesu ir nebūsiu linkęs savo straipsnius spausdinti tik Katalikų akademijos Metraštyje, dalyvauti tik Akademijos konferencijose. Kiekvienas iš mūsų narių veikia gana plačioje mokslinėje bei visuomeninėje erdvėje, Akademija tėra tik vienas iš jos laukų.