Kad derėtų europietiškumas ir tautiškumas
Institucinės savimonės varžtuose Pateiksiu gal ir ne visai korektišką klausimą: Katalikų akademija lyg ir nori naudotis kitų mokslo institucijų išaugintais bei subrandintais vaisiais. Tačiau tos institucijos mokslininkus aprūpina darbo vieta, patalpomis, aparatūra, literatūra, taip pat atlyginimu, tegul ir nedideliu. O Katalikų akademija tose institucijose sukurtais darbais didžiuojasi savo konferencijose, spausdina savo „Metraštyje“ ir kituose leidiniuose?
Klausimas netgi visai mandagus, tik jis signalizuoja apie tą akademinę ir institucinę savimonę, kuri būdinga ir vyrauja Lietuvoje. Iš tiesų natūraliausia mokslininkų reiškimosi terpė pasaulyje yra įvairios neinstitualizuotos bendruomenės.
To reikia siekti ir Lietuvoje?
Būtent taip, nes tos bendruomenės, draugijos, asociacijos ar klubai dažniausiai leidžia savo leidinius, rengia konferencijas, o universitetai ar institutai tik suteikia patalpas, priglaudžia tas konferencijas. Kiekvienas atlieka savo misiją. Būtent institucija ir turi suteikti mokslininkui darbo vietą ir darbo priemones. Institucijose dažniausiai yra biblioteka, nors Lietuvoje dar ne visada taip yra. O profesinis susikalbėjimas vyksta kitoje plotmėje, kitoje terpėje. Labai svarbu tokių terpių gausa ir įvairovė.
Net ir labai pragmatiškai žvelgiant, Katalikų akademija nepretenduoja į vertinimo balus, už kuriuos mokslo institucijos dabar gauna pinigų. Iš tikrųjų temoka grašius už pernykštį sniegą. Tad nė vienas universitetas ar institutas negali skųstis, kad Katalikų akademija iš jo nuplėšia kokį nors labą.
Per bendrijas, draugijas kuriasi ir šalies akademinė bendruomenė. Tiesa, Lietuvoje nelabai sutariama, ar yra tokia bendruomenė.
Iš tiesų, Katalikų mokslo akademijoje galima jausti to bendrumo raišką. Labai svarbu, kad Akademijoje nėra įtampos tarp vyriausių mokslininkų ir vidurinės ar net pačios jauniausios kartos. Pripažinkime, kad tokia įtampa jaučiama daugelyje institucijų ir organizacijų. Katalikų akademijoje besiburiantys už mane vyresni žmonės pasitikėjo, išrinko mane Katalikų mokslo akademijos akademiku, į Centro valdybą, pagaliau – jos pirmininku, nepaisant to, kad kai kuriais atvejais kitaip negu jie įsivaizduoju Akademijos veiklą ir perspektyvas. Todėl tariuosi, kalbuosi ir susikalbu su kitais Valdybos nariais, nors dauguma jų buvo mano tiesioginiai mokytojai Vilniaus universitete. Tai prof. Zigmas Zinkevičius, prof. Antanas Tyla, Bažnyčios hierarchas ir didelis autoritetas vyskupas Jonas Boruta SJ.
Kartų darnumas yra reikšmingas bendruomenės požymis. Nemanau, kad galėtų susiklostyti akademinė bendruomenė, jei tarp kartų išliktų tokia nenatūrali ir agresyvi įtampa. Beje, tą įtampą dar kartais eskaluoja ir žiniasklaida, ypač tada, kai rašo, jog universitetuose dėsto vieni senoliai, nebėra tarp dėstytojų jaunimo ir panašiai.
Gal ne vien Lietuvos bėda, kartais ir JAV šmaikštuoliai pareiškia: „Kas yra universitetas? Tai vieta, kuri yra senelių namai...“ Negeranoriškumo šaknis – nomenklatūra Apsistokime ties neatsitiktinai išsprūdusiu žodžiu „įtampa“. Iš kur ji kyla mūsų mokslo ir studijų institucijose? Iš kur tiek piktumo, pavydo, netolerancijos artimam savo? Bet gal sutirštinu spalvas?
Manau, kad pagrindinė tos aplinkos negeranoriškumo problema – nomenklatūra. Mes ją paveldėjome, ji išliko. Kai kas sako, kad tai, girdi, vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau mokslo nomenklatūroje daugybė keturiasdešimtmečių, ir jie tokie pat nomenklatūros atstovai, kaip ir atėjusieji iš „anų laikų“. Taip pat pažįstu daug 60–70 metų amžiaus profesorių, kurie niekada nepriklausė jokiai nomenklatūrai, visada jai priešinosi ir šiandien priešinasi. Kiekviena proga naudodamasis primenu savo mokytojo ir visų darbų vadovo prof. Juozapo Girdzijausko pavyzdį. Jis niekada nepriklausė jokiai nomenklatūrai ir dabar nepriklauso, visada rėmė jaunesniuosius, jų kelią į mokslą. Niekam nestatė jokių dirbtinių užtvarų, kiek galėjo, visiems padėjo. Nei amžiaus, nei statuso klausimo čia nekyla – visai kita asmenybė.
Tokių puikių pavyzdžių visi galėtume pateikti ne po vieną, tačiau būtų liūdna sulaukti laikų, kai tokie geranoriški pavyzdžiai taptų pavieniais mažais stebuklais.
Mūsų akademinėje bendruomenėje sunkiai suvokiama, kad geranoriškumas gali būti labai kritiškas. Ir priešingai: kritika gali būti geranoriška. Nereikia neprincipingumo, kuris kartais vadinamas geranoriškumu. Lygiai taip pat labai pavojinga kritika, kuri tėra spardymas, draskymas, ardymas ir galvojimas, kad aš vienas žinau, kas yra tiesa.
Tai asmenybės, mentaliteto, išsiauklėjimo dalykai, bet labai priklauso ir nuo sistemos, nuo aplinkos, kaip dabar mėgstama kartoti. Juk būkime atviri: šiandienė aplinka, pradedant nuo šeimos, mokyklos, aukštosios mokyklos ir baigiant visu mūsų gyvenimu, neformuoja pakantumo, geranoriškumo, tolerancijos. Priešingai – jaunas žmogus pratinamas konkuruoti, rungtis, pirmauti. Niekas labai nepasmerkia, jei konkuruodamas ką ir nustumia. Kai nėra kultūrinio pamato, aukštų dvasinių vertybių, tas „pirmavimas“ pavirsta karikatūriškomis ir agresyviomis formomis. Bet atsiprašau, kad užuot klausęs, pats imu reikšti savo mintis.
Prakalbote apie dalykus, kurie yra Katalikų mokslo akademijos visuomeninės veiklos ar raiškos visuomeninėje kultūrinėje terpėje tikslas. Kaip tik ir mėginame ugdyti tas minėtas savybes, žinoma, pradėdami nuo savęs ir artimiausios aplinkos. Katalikų akademija turėtų būti vieningas balsas, reaguojantis į akademinėje terpėje, visuomenėje, kultūros ir švietimo politikoje pasireiškiančias blogybes. Manau, jog šiandien tos reakcijos jau turėtų būti reiškiamos ne deklaracijomis, ne peticijomis, nors kartais ir to prireikia, sprendžiant konkretų klausimą, ar protestuojant prieš nepagrįstą valdžios sprendimą. Reikia to, kas vadinama visuomenės kritika – analizių. Mokslininkai pagal savo pašaukimą ir veikimo būdus juk analizuoja, tiria žvelgdami į savo aplinką, taikydami ne tik savo specialybės instrumentus, bet ir bendruosius intelektinės analizės instrumentus. Jie privalo aiškintis, kokios yra giliosios priežastys, kad kai kas vyksta ne taip, kaip turėtų vykti. Kokios yra tos mąstymo prielaidos, kurios sukuria aplinką, iš kurios dalis žmonių nori bėgti, renkasi kitus kraštus, mums svetimą gyvenimo būdą, nes Lietuvoje jaučiasi nejaukiai, svetimi. Taip vyksta daugiausia, deja, dėl žmonių tarpusavio santykių – santykių šeimoje, darbe, autobuse, valdžios įstaigose.
Europietiškumas ir tautiškumas Inteligentų aplinkoje tarsi „gero tono“ požymiu tapo pareiškimai, kad jie nemyli savo tautos, savo valstybės. O juk visais laikais inteligentija buvo savo tautos vedlys, aukodavosi savo tautos labui. Bet dabar mūsų vadinamasis inteligentas veikiau pasiryžęs būti juodadarbiu užsienyje, negu inteligentu (deja, neretai skurstančiu) savajame krašte. Į kieno rankas atidavėme savo tautos, valstybės, savo pačių likimus?
Laisvoje visuomenėje kiekvienas elgiasi savo galva. Kiekvienas turi laisvę deklaruoti, kas jam patinka.
Blogiausia, kad laisvės ir atsakomybės sąvokos būtų tarsi iš skirtingų pasaulių ir niekaip nesusieina.
Viena iš Katalikų mokslo akademijos misijų – ugdyti brandų patriotizmą, kad ir koks dabar nemadingas šis žodis. Žvelgdami iš krikščioniškų, katalikiškų pozicijų galime sujungti šiuos du dalykus, kurie šiandien Lietuvoje sunkiai susimaišo kaip aliejus su actu gardžiam salotų padažui reikalinga proporcija. Mintyje turiu europietiškumą ir tautiškumą.
Mūsų visuomenėje pradaigota kažkas svarbaus: europietiškumas (dažnai tariamas) imtas kelti aukščiau už tautiškumą. Tą galima buvo justi iš vidurinės mokyklos, kurią protino savi ir iš svetur atvykę pranašai, jau nekalbant apie aukštąsias mokyklas, kur tautiškumo deklaravimas tapo tarsi prasto skonio požymiu. Nors tik per protingai suvoktą, įsisąmonintą, išjaustą tautiškumą galima suvokti savo vietą naujojoje Europoje. Neįsivaizduoju brandaus europiečio, kuris nejaustų ir tvirtų savo tautos šaknų. Toks „europietiškumas“ bematant ištirpsta amerikietiškumo ar bet kurioje kitoje stipresnėje terpėje.
Galiu sutikti, kad minėtas nuostatas vaikai į šį pasaulį atsineša ne su motinos pienu, bet įgyja mokydamiesi, žiūrėdami televiziją, skaitydami ar naršydami internetą. Tos įtampos priežastis yra tai, kad nemaža dalis tautiškai ir patriotiškai nusiteikusių žmonių visai nenorėjo ir ligi šiol dar nenori matyti Lietuvos kaip integruotos Europos dalies, matyti Lietuvos kultūros krikščioniško pagrindo ir krikščioniškų pavidalų. Dažnai iki šiol apsiribojama kaimo kultūros sluoksniu, kuris kartais tapatinamas su pagoniškąja kultūra, nors iš tikrųjų su ja turi mažai ką bendra. Kaimo žmonių kultūra didžia dalimi taip pat yra parakrikščioniška, kai kurie papročiai nebūtinai tiesiogiai susiję su krikščionybe ar Bažnyčia. Kad ir būrimai su žvakėmis, kurie kartu su Krikštu atėjo iš Ispanijos ar kitų krikščioniškosios Europos pakraščių.
Reikėtų ieškoti europietiškumo ir tautiškumo dermės, ir būtent intelektualams čia tenka didžiausias vaidmuo. Mokykloje sunkiai ieškoma ir dažnai nerandama, kaip vaikams, jaunimui parinkti priimtiną tautiškumo ir europietiškumo diegimo formą. Viso ko pradžia turi būti universitetai, nes juose rengiami mokytojai.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininkas akademikas, Vilniaus universiteto docentas dr. Paulius Subačius.
