Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį

Ukrainiečio aistra
lietuvių kalbai

S. Kregždė linkęs ištaisyti ir dar vieną netikslumą: esą Anatolijus Nepokupnas lietuvių kalbos buvo mokęsis dar būdamas studentu. Iš tikrųjų buvo kiek kitaip – Anatolijus buvo pasirengęs išgirsti naujų žinių apie lietuvių kalbą, nes jau buvo įgijęs kalbos mokslo pagrindus, pramokęs lenkų ir čekų kalbų, vadinasi, gerai pasirengęs lietuvių kalbai. Kai baigėsi S. Kregždės jauniems kalbininkams skaityti lietuvių kalbos kurseliai (kai kuriems, regis, jis net studijų knygelėse pasirašinėjo įskaitas), iš Anatolijaus išgirdo pageidavimą toliau gilinti lietuvių kalbos žinias.

Tuo metu (1957 m.) kaip tik pasirodė A. Čiplio ir S. Pupeikio lietuvių kalbos elementorius Saulutė. Jį, regis, į Kijevą S. Kregždei bus atsiuntęs ar ne Aloyzas Vidugiris. Pateko į geras rankas, nes po pusės metų Anatolijus Nepokupnas prabilo lietuviškai. Mokėsi su S. Kregžde, kurį įkvėpė ukrainiečio aistringas noras išmokti lietuvių kalbos. Tais laikais kas dvi valandas vėdindavo skaityklas, o skaitytojai buvo išprašomi – tada Kregždė treniruodavosi su Nepokupnu pagal Pupeikio vadovėlį: „Aš karvutei žalio šieno, man karvutė balto pieno“. Žinoma, kibdavo ir į gilesnius dalykus, siekė įveikti lietuviškus diftongus, priegaides ir kitas subtilybes. Aistringas, atsidavęs ir kūrybingas Anatolijus į tuos mokslus įtraukė ir savo lietuvių kalbos mokytoją S. Kregždę.

Į Lietuvą, pasaulio kraštą

Už gerą lietuvių kalbos mokymąsi Anatolijus gavo premiją – S. Kregždė jį pakvietė į Vilnių. Juk mokantis kalbos labai svarbu klausyti, kaip šneka ir kiti lietuviai, ne vien bičiulis. Prisimena, kaip atsisėdus į traukinį išgirdo gilų draugo atodūsį: „Bože moj, kuda ja sobralsia?“ (Dieve mano, kur aš išsirengiau?). Anatolijui Lietuva tuo metu tikriausiai atrodė kaip toliausias pasaulio pakraštys. Kartu ir atvažiavo į Vilnių.

Atvyko pasiklausyti, kaip kalba lietuviai, o sutiko lietuvių Tautą, kuri jam tapo labai brangi. Ir visam gyvenimui. Pirmą dieną Anatolijus apsistojo pas Aloyzą Vidugirį ir Antaną Balašaitį, o kitą dieną nuėjo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – du atskiri Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai). Ten ir prasidėjo A. Nepokupno pažintis su jaunais lietuvių kalbininkais. Juos ir matėme, tik jau kaip kalbotyros veteranus, atėjusius atsisveikinti su A. Nepokupnu į jam atminti skirtą vakarą.

Draugė, kuri neišduos

A. Nepokupnas savo santykį su lietuvių kalba bei Lietuva glaustai ir aiškiai išreiškė savo kalboje, kai Lietuvos Respublikos Prezidentas jam įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną. Kalbos tekstą Anatolijus įteikė S. Kregždei, o šis kopijas išdalijo atminimo valandos dalyviams. Nuoširdžius mūsų draugo jausmus rodo ir Lietuvoje vykusių demokratijos procesų palaikymas. Lietuvos permainos įkvėpdavo ir uždegdavo A. Nepokupną jo dažnų apsilankymų metu, teikdavo tikėjimo, kad ir Ukraina pasuks demokratinės valstybės keliu, įsilies į europinės integracijos procesus.

Ką pačiam S. Kregždei davė pažintis ir draugystė su žymiu ukrainiečiu kalbininku bei poetu? Pirmiausia sakosi sutikęs žmogų, į savo profesiją, žodį ir poetinę kūrybą žvelgiantį su nepaprastu užsidegimu bei atsidavimu. Taip pat buvo labai įdomu stebėti jo santykius su kitais žmonėmis, pakylėtą, romantišką žvilgsnį į moterį, draugus. Ir darbas, darbas, darbas... Įstrigo jo paties išgirsta mintis, kurią buvo išsakęs tragiško likimo mūsų kalbininkas prof. Jonas Kazlauskas. A. Nepokupnas jau buvo apsigynęs daktarinę (habil.) disertaciją ir vakarieniavo viename restorane. Užsimezgė kalba apie Anatolijaus požiūrį į moteris. Tada J. Kazlauskas išdėstė savąjį credo: „Tikra moteris, kuri manęs niekada neišduos ir kuriai reiškiu didžiausią pagarbą, yra baltistika, lietuvių kalba“.

Anatolijui labai patiko tokia nuostata, tad jis, progai pasitaikius, vis kartodavo, kad visiškai pritariąs lietuvių kalbininko J. Kazlausko žodžiams.

Žodžio magijos paieškos

Pasak S. Kregždės, ši A. Nepokupno meilė kalbos mokslui prasidėjo kiek neįprastai, bent ne taip, kaip daugelio kalbininkų. Jo meilė kalbai prasidėjo nuo meilės poezijai. Tą faktą S. Kregždė tvirtina ne kartą girdėjęs iš jo paties ir net stengėsi tą Anatolijaus susižavėjimą poetiniu žodžiu, kalba, literatūra panaudoti, supažindindamas profesorių su savo studentais, ypač studentais lituanistais. Kadangi Anatolijus dažnai atvažiuodavo į Lietuvą, tai S. Kregždė jį neretai pasikviesdavo į Vilniaus pedagoginį universitetą susitikti su studentais. A. Nepokupnas sakydavo: „Poezija yra toks dalykas, per kurį galima viską pasakyti“.

Dar mokydamasis vyresnėse klasėse stebėdavosi, kaip žodžiai sukelia tokius didelius išgyvenimus. Net prie lemputės prikišęs knygą sakosi žiūrinėjęs, ar ten nėra ko nors tarp eilučių, kas teikia tokius išgyvenimus ir jausmus...

Štai kalboje Anatolijus ir ėmėsi ieškoti tų magiškų žmogaus poveikio mechanizmų – tiek kalbotyros moksle, tiek poezijoje. Paskendo tose paieškose visam gyvenimui. Atrado daugybę įdomiausių dalykų. Apie kai kuriuos iš jų galima perskaityti jo knygoje Baltai slavų giminaičiai. Knyga 1979 m. buvo išspausdinta Kijeve, o 1983 m. – ir lietuvių kalba Vilniuje su dedikacija Šviesiam mano tėvo mokytojo Pavlo Nepokupno atminimui. Apie tai 2003 m. gana išsamiai buvo rašyta ir Mokslo Lietuvoje Nr. 21(289).

Ar reikia sakyti, kad S. Kregždei didelį įspūdį padarė tokie jausmai ir išgyvenimai gilinantis į žodį. Jo bičiulio kalbinių ir kūrybinių įsipareigojimų vykdymas – tai tauraus įkvėpimo pavyzdys ne vien S. Kregždei, bet ir daugeliui A. Nepokupną supusių žmonių.

Sausio 13-ąją stovėjo lietuvių tautoje

2007 m. kovo mėn. A. Nepokupnui būtų sukakę 75-eri. Prof. S. Kregždė kvietė atminimo vakaro dalyvius pamąstyti, kaip būtų galima skambiau paminėti garsaus kalbininko ir poeto sukaktį, gal net kartu su Ukrainos kalbininkais. Kai pragmatiškoje mūsų visuomenėje mokslo žmones stelbia verslininkai ir „mokantys gyventi“ asmenys, A. Nepokupno pavyzdys mums parodo visai kitokį santykį su tikrove – jam kalba, humanitariniai dalykai buvo aukščiau už verslą, pinigus. Tokios nuostatos akivaizdžiai iškyla iš visų šio žmogaus sprendimų.

Pats A. Nepokupnas yra ne kartą minėjęs, kad 1991 m. sausio 13-ąją jis suformulavo savo garsiąją tezę, kurią buvo pagarsinęs per Martyno Mažvydo Katekizmo minėjimo 450-ąsias metines: „Atėjęs į Seimo aikštę pajutau, kad stoviu ne minioje, o lietuvių tautoje“. A. Nepokupnas tada prie Seimo buvo kartu su S. Kregžde: šis užėjo į viešbutį ir abu atėjo prie Seimo rūmų. Vakare kartu nuėjo į geležinkelio stotį – Anatolijui iš Vilniaus tą sausio 13-ąją buvo sunku išvažiuoti.

Grįžęs į Kijevą A. Nepokupnas ėjo ne į namus, bet patraukė tiesiai į Ukrainos mokslų akademijos prezidiumą. Net nelabai leidžiamas įsiveržė: norėjo tuojau pat išreikšti savo įspūdžius, patirtus Lietuvoje. Jis išklausytas dėmesingai, gal ir su šiokiu tokiu santūrumu – tai suprantama. Tokia buvo tikrovė, bet A. Nepokupnas, Ukrainos mokslų akademijos narys korespondentas, privalėjo išsakyti, pasidalyti su kitais, ką tada savyje jautė.

Šis faktas akivaizdžiai rodo, kad žmogus, kuris per kalbą ėjo į kitos tautos širdį, labai subtiliai mokėsi ir priėmė jos didžiąsias vertybes. Svarbiausioji iš jų tada buvo laivės siekis. Kalba, istorija, kultūra – tai juk neatskiriama triada.

Gilinosi į reformacijos istoriją

Šis didis lietuvių tautos bičiulis aktyviai bendravo ir su Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija, kurios pirmininku jau daug metų yra kaip tik prof. S. Kregždė; niekas negali už jį tiksliau ir geriau apie visa tai papasakoti. A. Nepokupnas yra skaitęs pranešimą pirmame draugijos susirinkime. Viename susirinkimų kalbėjo ir apie Vilniaus generalgubernatūros aukšto tarnautojo pulkininko P. Engelharto šeimos ryšius su žymiais Vakarų Europos muzikais ir dainininkais. Priminsime, kad tai P. Engelhartas į Vilnių iš Ukrainos atsivežė kazokėlį Tarasą Ševčenką. Jam „šauniajame Vilniaus mieste“ (T. Ševčenkos žodžiais tariant) 1829–1831 m. leista siekti mokslo, įgyti dailininko profesinių įgūdžių. Ta intelektuali ir kultūringa aplinka T. Ševčenkai padėjo tapti tuo, kuo jis yra ukrainiečių ir pasaulio kultūrai.

Po metų A. Nepokupnas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijoje žadėjo skaityti pranešimą apie reformaciją Ukrainoje. Tema gana nauja. Nors reformacija Ukrainoje ir nebuvo tokia ryški kaip kitose Vakarų Europos šalyse, bet paliko tam tikrus pėdsakus. Išgirdęs, kad Lietuvos reformacijos tyrinėtojai numato konferenciją Reformacija, pilietinė visuomenė ir valstybė, A. Nepokupnas pasisiūlė parengti pranešimą, žadėjo parodyti, kokią įtaką reformacija yra padariusi ir ukrainiečių kalbai. Deja, šio pranešimo jau neteks išgirsti. Šiuos tyrinėjimus pratęs jau kiti tos temos mokslininkai.

Atsakomybė

Dabar, jau žvelgiant atgal, S. Kregždei akivaizdu, kad jo bičiulis pernelyg išvargdavo, nes nemokėjo savęs tausoti. Gal per didelis krūvis mokslininkui buvo ir kelionė praėjusį pavasarį į Krokuvą, Prahą, Paryžių ir Rygą, kur jis skaitė pranešimus, buvo parengęs tekstus. Paskui konferencija Vilniuje, o po jos – čia praleistas laikas bibliotekose, kuriose A. Nepokupnas dirbo pagal tarptautinius užsakymus ir įsipareigojimus. Grįžęs iš Rygos spalio 1 d. dalyvavo disertacijos gynime ir kito renginio jau nebeatlaikė.

A. Nepokupno netektis – skaudus smūgis Lietuvos ir Ukrainos kalbotyros mokslui. Ukrainiečiai svarsto: kas galėtų imtis tvarkyti kalbininko juodraščius, gal kai kuriuos išbaigtus darbus būtų galima parengti spaudai. Kijeve dirba buvusios A. Nepokupno aspirantės, jau mokslų daktarės, tad gal jos išdrįs?

S. Kregždei atrodo, kad ir Lietuvoje turėtų atsirasti jaunų tyrinėtojų, kuriems būtų įdomi ši tema, jie galėtų imtis tokio darbo. A. Nepokupno, mokslininko iš pašaukimo, baltistikos ir lituanistikos darbai nusipelno didelės pagarbos, nes tai didelis įnašas į kalbotyros mokslą.

Artimiausia prof. S. Kregždės užduotis – pabaigti žadėtąjį Anatolijaus psichologinį portretą. Teks susitikti su Anatolijaus kolegomis ir bičiuliais, aplankyti jo kapą Kijeve, Baikovo kapinėse. Kas yra matęs, pripažįsta, kad labai gražus. Tačiau tenka sutikti su profesoriumi: „To kapo dar galėjo ir nebūti...“

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotr: Prof. Anatolijus Nepokupnas.