UNIVERSITETO VEIKLOS TĘSTINUMAS

Lietuvos kūno kultūros akademijos vidaus auditorė Nijolė Marija GalvelytĖ, Socialinių mokslų daktarė

Vidaus audito tarnybos tikslas – gerinti institucijos veiklą rekomenduojant tobulinti vidaus kontrolę, valdymą, galutinis – pareikšti nuomonę apie veiklos tęstinumą. Straipsnyje siūlomi valstybinio universiteto veiklos vertinimo rodikliai ir valdymo metodai, kurių rezultatas – taupomi valstybės asignavimai ir studentų pinigai, sutrumpinus magistrantūros ir doktorantūros studijų trukmę, įvertinus universiteto galimybes organizuoti universitetines studijas, būtų gerinama studijų kokybė.

Straipsnio autorės disertacijos tema – Inžinierių rengimo prognozavimas Lietuvos TSR pramonės pavyzdžiu. Prognozės buvo atliktos iki 1990 m., rengiamų inžinierių skaičius viršijo poreikį 2–3 kartus, vienam technikui teko trys inžinieriai. Pagal vadybos klasiką turėjo būti atvirkščiai – vienam inžinieriui 3 technikai. Norėta rengti inžinierius atomistus, tačiau apie tai tebediskutuojama. Turbūt pradėsime rengti, kai nebeveiks atominė elektrinė, o mūsų parengti specialistai važiuos dirbti į Kiniją? Specialistus reikėtų rengti atsižvelgiant į Lietuvos ūkio poreikius, bet ne į studentų norus. Norėtųsi, kad universitetų absolventai dirbtų šaliai, o Lietuvos ūkis gamintų konkurencingus ES rinkai produktus. Neekonomiška universitetams rūpintis specialistų teikimu turtingoms šalims. Iš kur gausime lėšų, įsipareigoję 100 proc. apmokėti vieno studento studijų išlaidas krepšelio principu (dengti vieną studijų vietą) iš valstybės lėšų, kai ES universitetai pradės vykdyti Pekino projektą?

Ginčai dėl mokamo ar nemokamo mokslo, rūpestis dėl studentų asmeninių reikalų yra perdėtas ir iš principo gali būti įvardytas taip: tarp studentų – jokios demokratijos. Viskas būtų suprantama, kilnu ir aišku, jeigu Konstitucijoje vietoj „gerai besimokantiems“… būtų įrašyta: „išimtinių gabumų socialiai remtiniems“… Gerai besimokančių 8 balų vidurkiu objektyviai nustatyti neįmanoma, tai kodėl tiek daug energijos, laiko ir pykčio gaištama neįrodomam dalykui? Ar ne kiekvienas save gerbiantis jaunas žmogus negalėtų per mokslo metus susimokėti, pavyzdžiui, 2 tūkst. Lt už bakalauro arba 4 tūkst. Lt už magistrantūros ar doktorantūros studijas ir neturėti reikalų su bankais? Vienas iš rinkos bruožų yra ir daugumai priimtinos kainos nustatymas. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje mokslas gimnazijoje buvo mokamas, tačiau kainos buvo priimtinos daugumai – apie 100 Lt metams.

Pavyzdžiui, vadovaujantis demokratijos tarp studentų principu, visi studentai už pirmos pakopos – bakalauro studijas – būtų mokėję 2 tūkst. Lt studijų įmoką, o už antros ir trečios – magistrantūros ir doktorantūros – 4 tūkst. Lt, tai Lietuvos kūno kultūros akademijos mokamų studijų pajamos 2008 m. galėjo būti net 2,1 mln. Lt didesnės.

Lietuvos universiteto finansuojamų studijų vietos kainos lyginti su ES universitetais nereikėtų, nes jų kainos – pagal jų atlyginimus. Be to, nelygintinos valstybinio ir privataus universiteto kainos. Valstybės ir valstybės biudžeto reikalas – mokslas pagrindinėje valstybinėje mokykloje iki jaunuolio brandos, o jo specialybės įsigijimas – privatus reikalas. Kodėl negirdime VU prof. V. Daujočio teiginio: užsienio universitetuose už studijas arba visi moka, arba visi nemoka – tarpinių variantų nėra. Antra, kodėl iki šiol niekas nesiteikia paaiškinti, kad užsienio universitetai už gerą mokslą nemoka ir stipendijų.

Migloti ir ekonomistui nesuprantami aiškinimai apie paskolas, kurias teiks bankas. O gerai besimokantieji bus atleisti nuo paskolos grąžinimo? Kas padengs skolą bankui – valstybės biudžetas?

Universiteto biudžetas. Reformos pradžia

Galėjome sulaukti didelės pažangos universitetų valdyme, kai ES Phare programos Aukštojo mokslo institucijos reforma įgyvendinimo padalinys 2000 m. išleido knygą Aukštųjų mokyklų administratorių geros patirties vadovas, kurią rengė KTU dėstytojai: J. Andriuškevičiūtė, A. Baryla (grupės vadovas), V. Griniuvienė ir kiti. Talkino ir konsultavo V. Domarkas, Brunelio universiteto (Didžioji Britanija) ekspertai J. Cliffordas, M. Koganas, M. Rein, A. Woodsas. Šioje knygoje, atsižvelgiant į tikslus ir pagrindines funkcijas, išvardyti du pagrindiniai universiteto veiklos rodikliai: studentų skaičius (valstybės biudžeto subsidijai apskaičiuoti) ir mokslinis tiriamasis darbas (dėstytojų mokslinei kompetencijai įvertinti ir studijų bei mokslo institucijai universiteto statusui suteikti). Knygoje pateiktos rekomendacijos, kaip efektyviai panaudoti lėšas sudarant aukštosios mokyklos biudžetą, kurio dedamosios dalys būtų tikslinės paskirties fondai:

· studijų (valstybės biudžeto asignavimai studijoms, pavyzdžiui, Rektorių konferencija rekomendavo 75 proc.). Lėšų naudotojai – fakultetai;

· mokslo ir (ar) meno (valstybės biudžeto asignavimai, tiksliniai valstybės biudžeto asignavimai moksliniams tyrimams, tarptautinių fondų ir projektų lėšos, užsakomųjų mokslinių tiriamųjų darbų, mokslininkų stipendijos, leidybos lėšos);

· bendrasis (valstybės biudžeto asignavimų dalis, universiteto nebiudžetinių pajamų dalis);

· socialinio rėmimo (valstybės biudžeto asignavimų dalis, nebiudžetinių pajamų atskaitymai, įmokos už gyvenimą bendrabutyje, rėmėjų lėšos);

· ūkio (valstybės biudžeto asignavimų dalis, investicinių ir renovacijos projektų lėšos, ūkinės veiklos teikiamų paslaugų, negyvenamųjų paslaugų nuomos);

· plėtros (valstybės biudžeto asignavimų, paskolų ir fondų, skirtų investiciniams projektams įgyvendinti, lėšų, nebiudžetinių pajamų, gautų už teikiamas studijų, mokslo ir kitas paslaugas, atskaitymų, rėmėjų lėšų);

· rezervo (turi nustatyti senatas, tvirtindamas biudžetą. Gali būti naudojamas kitų fondų papildymui).

Universiteto biudžeto sudarymas ir skirstymas į tikslinės paskirties fondus ir galėjo būti takoskyra, kuri būtų neleidusi suteikti Lietuvos universitetams biudžetinių įstaigų statuso.

Knygos autoriai pažymėjo, kad sudarant universiteto biudžetą tikslinės paskirties fondų principu galima: pabrėžti veiklos prioritetus ir lėšų panaudojimo tikslus; veiksmingiau naudoti lėšas; geriau prognozuoti ir planuoti; padidinti finansinės veiklos skaidrumą.

Straipsnio autorė, susipažinusi su užsienio universitetų biudžetų sudarymo gerąja patirtimi, siūlo ateityje universiteto Tarybos (darbdavių), valstybės asignavimų (subsidijų), specialiosios programos ir alumni biudžetų sudarymą ir jų paskirstymą į tikslinės paskirties anksčiau minėtus fondus.

· Universiteto tarybos (darbdavių) fondas sudaromas iš darbdavių, kurie užsako universitetui parengti pageidaujamos kvalifikacijos specialistą, paramos lėšų. Darbdaviai, pateikę universitetui konkrečiai darbo vietai specialistų poreikius, galėtų tikėtis įdarbinti ne atsitiktinį, bet tinkamai parengtą aukštos kvalifikacijos specialistą. Valdymas visada prasideda nuo tam tikslui skirtų lėšų fondo sudarymo. Fondas efektyviai valdomas tik tada, kai nustatomas lėšų panaudojimo tikslas ir jo administravimui paskiriami atsakingi asmenys (ne komisija), kurie suinteresuoti pasiekti tą tikslą.

· Valstybės asignavimų (ES universitetuose vadinamas subsidijų, skirtų valstybės kainų skirtumui tarp studentų mokamos ir realios studijų kainos, t. y. šiuo metu naudojama iš dalies finansuojamų studijų vietos kaina). Pavyzdžiui, paliekant 2008 m. valstybės asignavimų lygį, sumažinus studentų skaičių apie du kartus, universitetai galėtų savarankiškai išspręsti studijų kokybės problemas. Pavyzdžiui, Helsinkio universitete per 20 metų studentų skaičius sumažėjo du kartus, o dėstytojų ir mokslo darbuotojų liko stabilus.

· Specialiosios programos iš esmės sudaromos ir naudojamos kaip ir šiuo metu.

· Alumni fondas sudaromas iš buvusių absolventų ir universitete dirbančių pedagogų ir darbuotojų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų paramos. Naudojamas studentų socialinėms, kultūrinėms, sporto reikmėms.

Statusas – universitetas

Tarpukariu Lietuvoje universiteto statusą turėjo dvi aukštosios mokslo ir studijų institucijos – Vilniaus ir Vytauto Didžiojo (prie sovietų padalyti į dabartinius Kauno technologijos universitetą, Kauno medicinos universitetą ir Lietuvos kūno kultūros akademiją) universitetai. Šiuo atveju reikėtų europinio lygio teisininko, kuris įvertintų veiką, kuria anksčiau minėtiems universitetams buvo suteiktas biudžetinės įstaigos ir viešosios įstaigos statusas. Turime pagrindo teigti, kad Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai vykdo universiteto veiklos tęstinumą. Pavyzdžiui, Helsinkio universitetas buvo įsteigtas 1849 m., o universiteto statusas suteiktas 1908 metais.

Autorės siūlomi universiteto veiklos įvertinimo rodikliai ir ataskaitos

Klausimas, kodėl universiteto metinėje finansinėje atskaitomybėje – išlaidų sąmatų vykdymo balanse intelektualaus turto eilutė tuščia. Nesuprantama, kodėl iki šiol neįvertinti mokslininkų intelektualaus darbo produktai? Šiuo atveju valstybės universiteto patikėjimo teise valdomo ilgalaikio turto pastatų vertė galbūt sudarytų tik 10 proc. intelektualaus turto vertės?

Intelektualaus turto vertė turėtų būti svarbiausias rodiklis, vertinantis mokslo ir studijų institucijos atitiktį universiteto statusui.

Universitete dėstytojas dirba ne mokslinį, bet atitinkantį savo turimai mokslinei kompetencijai pedagoginį profesoriaus, docento, lektoriaus arba asistento darbą. Mokslinių idėjų įgyvendinimui universitete įprastai vadovauja aukščiausios kompetencijos dėstytojas – profesorius. Studijos organizuojamos mokslinių tyrimų ir mokslinės eksperimentinės plėtros pagrindu.

Rodiklis profesorių lyginamasis svoris galėtų įvertinti universiteto teisę organizuoti studijas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros pagrindu. Pavyzdžiui, tai galėtų daryti valstybinis universitetas, pedagogų struktūroje turintis 30 proc. profesorių. Helsinkio technologijos universitete šis santykis – 40 proc.

Iki šiol viešai nediskutuojama, ar universiteto pagrindinis tikslas neturėtų būti išimtinai mokslininkų, bet ne aukščiausios profesinės kvalifikacijos specialistų rengimas. Neteikiami mokslo bakalauro ir mokslo magistro laipsniai. Profesinį bakalauro laipsnį teikia kolegijos. Jį įsigijusieji tęsti magistrantūros studijų universitete neturi galimybių. Šiuo atveju neekonomiškai naudojami valstybės biudžeto asignavimai.

Valstybinio universiteto teikiamos visuomenei ir tarybai veiklos ataskaitos turėtų būti:

· universiteto biudžeto tikslinės paskirties fondų įvykdymas;

· pedagoginio personalo skaičius (planinis ir faktiškas) ir jų kompetencija;

· bendras absolventų skaičius, iš kurių

– įsidarbinusiųjų po bakalauro studijų (nurodant ūkio šaką),

– tęsiančiųjų studijas universitete.

Universiteto taryba turėtų įvertinti gauto finansavimo likučio lėšų panaudojimo pagal tikslinę paskirtį prioritetus. Tik taupus ir efektyvus lėšų naudojimas užtikrina veiklos tęstinumą. Savivalda įgyvendinta tada, kai pats save išlaikai. Pavyzdžiui, profesorius iš mokslinės tiriamosios ir eksperimentinės veiklos uždirba tiek lėšų, kad jas įsisavindamas gali padengti savo mokslinio darbo ir doktorantų rengimo išlaidas.

Valdymo struktūros tobulinimo priemonės

Valstybinio universiteto valdymo struktūroje, visų pirma reikėtų atskirti mokslinius, pavyzdžiui, chemijos, biomedicinos fakulteto, genetikos laboratorijos padalinius nuo studijų: administravimo, vadybos, teisės fakulteto padalinių.

Pedagoginį darbą reikėtų organizuoti fakultetuose, o mokslinį tiriamąjį ir eksperimentinę plėtrą – katedrose, laboratorijose ir mokslo centruose (institutuose) įsteigtose darbo vietose, kurios būtų skirstomos administratoriaus pagal sudarytą grafiką visiems norintiems eksperimentuoti laisvu nuo pedagoginio darbo laiku dėstytojams. Dėstytojo mokslinis darbas, kuriam turėtų būti skiriama 30 proc. darbo laiko, turėtų būti aiškinamas kaip mokslinės kompetencijos tobulinimas, bet ne papildomas darbas. Etatų skaičių reikėtų apskaičiuoti ne pagal studentų, bet pagal studijų modulių akademinių valandų skaičių.

Valstybės biudžeto asignavimus ir studentų pinigus taupančios priemonės:

· sutrumpinti bakalauro studijas nuo 4 iki 3 metų;

· sutrumpinti doktorantūros studijas nuo 4 iki 3 metų.

Priėmimas studijuoti

Turbūt nė vienoje pasaulio valstybėje nėra tokios tvarkos, kad priėmimą į visus valstybės universitetus centralizuotai organizuotų dvi priėmimo komisijos (veikiančios KTU ir VU patalpose), o abiturientai vidutiniškai rinktųsi 13 studijų programų nežinodami, į kurį universitetą pateks. Bendras priėmimas – tai tas pats, kaip priimti darbuotoją į darbą be pokalbio. Universitetai šiuo atveju nušalinti nuo tinkamo jų universiteto studijų programai abituriento pasirinkimo. Didžiausia žala abiturientui – pagal atestato vidurkį patekusiam į atsitiktinę, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos pagal atestato vidurkį apskaičiuotą ir jam paskirtą vietą, bet ne studijuoti pasirinktame konkrečiame universitete.

Universitetų finansavimo dinamika ir studijų kokybės gerinimas

Per 10 metų Vyriausybė nuolat didino valstybinių universitetų finansavimą, sudarydama sąlygas studijų kokybei gerinti. Nesant duomenų apie dėstytojų etatų ir faktiškai dirbančiųjų skaičių negalima atlikti ekonominės analizės. Visų universitetų finansavimas augo sparčiau, išskyrus Mykolo Romerio, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo, todėl galima teigti, kad lėšų trūkumą studijų kokybei gerinti koregavo patys universitetai.

Studijų kokybės gerinimo pagrindai – dėstytojų mokslinė kompetencija ir mokslinių tyrimų infrastruktūros, vykdant inovacinius projektus, gerinimas. Jeigu universitetai rengia ir dažnai vykdo ne inovacinius, bet žmogiškųjų išteklių plėtros projektus, kurių didžioji lėšų dalis skiriama pedagoginio ir kito personalo kvalifikacijos tobulinimui bei mokslo darbuotojų darbo užmokesčiui, šios padėties pasikeitimas – išimtinai universiteto, bet ne valstybės kompetencija. Be to, studijų kokybės pažangai didelės įtakos turi ir vyraujantis profesorių požiūris, kad uždirbtų lėšų už mokslinės veiklos rezultatus arba projektų vykdymą dalis yra vykdytojų, o ne universiteto nuosavybė, todėl universitetų mokslinių tyrimų infrastruktūros būklės padėtis keičiasi nežymiai ir lėtai. Pavyzdžiui, papildomas darbo užmokestis, išskyrus nurodytą darbo sutartyje, ES universitetuose profesoriui nemokamas, lėšos, uždirbtos vykdant projektus, yra universiteto nuosavybė.

Valstybinio aukštojo mokslo sistemos optimizavimas

Aukštojo mokslo sistemos optimizavimas turėtų būti aiškinamas kaip mokslo institutų, kolegijų, gimnazijų integravimas į valstybinių universitetų struktūrą, bet ne atskirų universitetų susijungimas, dėl kurio sumažėtų tik rektorių skaičius.