BRONIUS DUNDULIS – ŽYMUS MOKSLININKAS, DIDI ASMENYBĖ (100-osioms gimimo metinėms)

Straipsnis parašytas istoriko dr. Algirdo Matulevičiaus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresniojo mokslinio redaktoriaus pranešimo, skaityto mokslinėje konferencijoje Kupiškyje, pagrindu.

XX a. septintame dešimtmetyje Vilniaus universitete studijuodamas istoriją labiausiai įsiminiau, vertinu ir gerbiu dėstytojus Pranę ir Bronių Dundulius (kaip ir jų paskaitų klausiusi ir istoriją baigusi mano duktė Aistė Matulevičiūtė). Juolab kad pirmą etnografijos egzaminą mes, pirmakursiai, laikėme pas Dundulienę. Ji atrodė tarsi motina, jaunųjų globėja. Kupiškėnas Bronius Dundulis (1909–2000) sužavėjo giliomis išsamiomis žiniomis, erudicija, geranoriškumu, tolerancija, žmogiškumu, jutome jo meilę Tėvynei, lietuvių tautos ir jos didžiavyrių aukštinimą. Tačiau mes, studentai, tuomet nežinojome, kad B. Dundulis sovietinės valdžios buvo nemėgiamas, stengtasi sumenkinti jo mokslinę veiklą. Laimė, kad istoriją mums dėstė Ivinskio, Šapokos, Avižonio, Jonyno kartos vakarietiškos kultūros istorikas Bronius Dundulis. Didžiuojuosi, kad profesorius buvo mano disertacijos (apginta ir gerai įvertinta 1973 m.) apie Mažąją Lietuvą ir lietuvininkų tautinę padėtį vokiečių valdomoje Prūsijoje oficialusis oponentas.

B. Dundulis yra vienas žymiausių Europoje Napoleono epochos tyrėjų. Jau 1940 m., remdamasis naujaisiais užsienio archyvų šaltiniais, Paryžiuje, kur nuo 1936 m. gaudavo Prancūzijos stipendiją, prancūzų kalba parašė monografiją Napoleon et la Lituanie en 1812 (Napoleonas ir Lietuva 1812 m.) ir jos pagrindu Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją. Unikalų darbą gerai įvertino prancūzų istorijos mokslo autoritetai G. Lefevras, P. Renuvenas, A. Renodė. Lietuvių istoriografija įėjo į tarptautinį kontekstą. Knyga naudojasi Maskvos istorikai, Napoleonmečio (Prancūzmečio) tyrėjai. Išversti ją į rusų kalbą ir išleisti Vilniuje ar Maskvoje 1949 m. siūlė akademikas E. Tarlė. Jaunas istorikas pirmąkart iš Vidurio ir Rytų Europos tyrėjų įrodė, kad Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas vadavo pavergtas mažas tautas, naikindamas baudžiavą kūrė civilizuotesnę, pažangesnę Europą.

Lietuvos Respublikos pasiuntinybė Paryžiuje pasiūlė B. Dunduliui diplomatinę tarnybą – būti kultūros atašė, tačiau jis atsisakė, nes traukė mokslinis darbas, be to, troško grįžti į savo kraštą. Pirmasis išvykimas 1940 m. rudenį baigėsi kelione specialiu traukiniu tik iki Briuselio – Vokietijos karinė vadovybė nedavė leidimo. Teko grįžti į Paryžių. Lietuvos Respublikos diplomatai Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas ir Stasys Bačkis (dabartinio Lietuvos katalikų bažnyčios kardinolo Audrio Bačkio tėvas) ragino daktarą B. Dundulį likti Paryžiuje – Lietuvos valstybė jau buvo okupuota SSRS, žinota apie stalinizmo nusikaltimus lietuvių ir kitoms tautoms. Jaunas mokslininkas 1941 m. vasarį kitu keliu, per Tilžę, grįžo į tėvynę. Vilniaus universitete susitiko su rektoriumi prof. M. Biržiška, prorektoriumi, einančiu profesoriaus pareigas J. Bulavu, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu prof. A. Augustaičiu, Visuotinės istorijos ir Lietuvos istorijos katedrų vedėjais prof. L. Karsavinu ir I. Jonynu. Nuo 1941 m. liepos, kai Lietuvą jau buvo
užėmusi nacių valdomos Vokietijos kariuomenė, istorikas B. Dundulis buvo paskirtas Vilniaus miesto archyvo, įsikūrusio Pranciškonų vienuolyne Trakų gatvėje, vedėju. Archyve dirbo vėliau pagarsėję lenkų istorikai H. Lowmiańskis, J. Adamus, po B. Dundulio archyvo vedėju tapo tautotyrininkas doc. J. Baldžius.

Nuo 1941 m. lapkričio Bronius Dundulis savo gyvenimą susiejo su Vilniaus universitetu – tapo Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros dėstytoju, vėliau docentu, profesoriumi. Trūkstant dėstytojų trumpą Lietuvos istorijos kursą dėstė Vilniaus pedagoginiame institute.

1944 m. antrojoje pusėje SSRS kariuomenei išvijus Vokietijos armijas ir užėmus Lietuvą, į Vakarus pasitraukė Vilniaus universiteto istorikai dėstytojai – prof.
J. Puzinas, Bonapartas doc. dr. K. Avižonis, J. Jakštas, J. Matusas, A. Šapoka, A. Vasiliauskas, vyresnieji asistentai P. Čepėnas ir V. Trumpa; iš Kauno universiteto – prof. Z. Ivinskis, doc. P. Penkauskas, adjunktas S. Sužiedėlis, taip pat mokyklose dėstę istorikai M. Krasauskaitė, A. Kučinskas, J. Remeika, istorijos vadovėlių mokykloms autorė V. Daugirdaitė-Sruogienė. Bronius Dundulis, istorijos mokslų paslapčių sėmęsis garsiausiame Europos universitete Sorbonoje, liko Vilniuje. Čia patyrė neteisybės – paryžietiškos dvasios ir prancūziškos laisvės patyrusį istoriką siekta paversti sovietiniu dogmatiniu tyrėju. Labai nukentėjo nepasitraukę į Vakarus jo kolegos Sibiro tremtiniai Valentinas Dėdinas, Vincas Vileišis (sušaudytas Sverdlovsko srityje), Levas Karsavinas (mirė Sibire). Atsiminimuose Istorijos mokslo labui (Istorija, t. XXXIV, Vilnius, 1996) B. Dundulis rašo, kad „nuo sovietinio režimo represijų labai nukentėjo brolis Julius, gyvenęs tėvų ūkyje, ir dėdė prelatas Povilas Pukys. Jie atsidūrė Rytuose ir patyrė Sibiro kančių kelius“.

Lietuvoje Sorbonos universiteto daktarų tuomet buvo, berods, tik keletas. Deja, valdžios institucijose vis labiau ėmė įsigalėti bolševikinis mąstymas ir rašymo būdas. Tęsti mokslinę veiklą kilo įvairių kliūčių. Nepaisant Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Jono Bučo rūpinimosi, galbūt įsikišus Vilniaus ideologams, Aukštoji atestacinė komisija Maskvoje prie SSRS aukštojo mokslo ministerijos pasiūlė daktarui B. Dunduliui iš naujo ginti disertaciją remiantis marksistine-leninine metodologija. Garbingas, sąžiningas ir objektyvus istorikas atsisakė. Lietuvos istorijos mokslui vadovavęs prof. J. Žiugžda patarė Napoleono temos neplėtoti.

Darbštus ir gabus mokslininkas sovietinio režimo sąlygomis turėjo ginti dar dvi disertacijas: kandidatinę (1955 m.) ir daktaro (1967 m.), išleisdamas dvi monografijas – Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje (1960 m.; apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Vokiečių ordinu) ir Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo 15 amž. (1968). Pastarojoje ir ypač monografijoje Lietuvos užsienio politika XVI a. (1971) pirmą kartą lietuvių istoriografijoje išsamiai nagrinėjami LDK santykiai su Lenkija, Rusija, Prūsija, Livonija, Krymo chanatu. Bronius Dundulis įrodė, kad Lenkijos ponams nepavyko LDK sulieti su Lenkija, išliko LDK valstybingumas, tik nukentėjo jos suverenitetas. Apie tuos iššūkius, prancūziškos laisvės įgijusį mokslininką Visuotinės lietuvių enciklopedijos 5 tome (2004) yra Algirdo Matulevičiaus straipsnis su B. Dundulio nuotrauka. Vis dėlto savo koncepciją apie Napoleonmetį B. Dundulis pratęsė chronologiškai – 1981 m. parašė naują veikalą apie Lietuvą Napoleonų karų 1807–1812 metais. Sovietinės Lietuvos institucijos ir šiuo atveju persistengė: knygos pavadinime pareikalauta įrašyti žodį „agresija“ (tačiau Napoleono žygis su Didžiąja armija į Rusiją buvo Lietuvos išvadavimas iš tos imperijos priespaudos). Maskvoje patarta jį išbraukti, nes tuo laikotarpiu SSRS ir Prancūzijos santykiai buvo geri – leista spręsti Vilniaus institucijoms, bet nereikalingas žodis buvo paliktas. Atkaklusis universiteto profesorius dar parašė knygas apie Lietuvos priešinimąsi švedams XVII–XVIII a. (1977 m.), vikingų, arba normanų, ir baltų santykius IX–XI a. (1982 m.), Lietuvos kovas dėl Baltijos jūros (1985 m.). Parašytos plačiajai visuomenei suprantamu turiniu, todėl labai skaitomos ir buvo greit išpirktos.

Taigi Bronius Dundulis netgi griežtos priekabios sovietinės, pabrėžiu – lietuviškos cenzūros (dar aršesnės negu Maskvos cenzūra) sąlygomis, ėmėsi tuometinei valdžiai nepageidaujamų temų: pirmasis išsamiai ir objektyviai tyrė naudodamasis itin gausia archyvine medžiaga, literatūra prancūzų, lotynų, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis, svarbiomis XV–XIX a. pradžios Lietuvos politinės istorijos problemomis. Tai darė laisvu nuo paskaitų metu. Kaip vienas žymiausių XX a. lietuvių istorikų B. Dundulis sukūrė savitą LDK užsienio politikos tyrimo sistemą, kiek leido sąlygos, – panaudojo pažangią europinę metodologiją. Galima teigti, kad Dundulis – tai unikali asmenybė Lietuvos istoriografijoje, turėjusi lietuvių tautiniam atgimimui didžiulį poveikį.

Dėl sovietinių institucijų trukdymų galbūt nebūtų išspausdinta net keletas B. Dundulio knygų, jei jis nebūtų atkakliai siekęs tikslo, gyvenimą paskyręs vien mokslui, gal ir dėl gero, ramaus, nekonfliktiško būdo. Teko profesoriui kovoti su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, daugiausia su sovietinės ideologijos bei marksistinės-lenininės metodologijos propaguotoju, karjeristu instituto direktoriumi Broniumi Vaitkevičiumi. (Šis sovietinis veikėjas yra ir man, tuomečiam instituto aspirantui, pakenkęs. Apie tai knygos Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą įžangoje rašo jo disertacijos (apginta 1973 m.) mokslinis vadovas akademikas profesorius Vytautas Merkys). Buvęs Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus pavaduotojas visaip trukdė, kad tik nebūtų išleista B. Dundulio spaudai parengta knyga apie Lietuvą Napoleono karų metais. Objektyviam tyrėjui buvo keršijama už tai, kad jis recenzijoje Istorijos instituto darbuotojų parašytai knygai Lietuvos SSR istorija (vyr. redaktorius B. Vaitkevičius; rusų kalba; 1978 m.) nurodė daug faktinių klaidų, netikslumų. Reakcija į kritiką peržengė padorumo, mokslininkų etikos ribas: buvo kreiptasi į LKP centro komitetą, galų gale Istorijos instituto direktoriaus įsakymu žymiausias Vilniaus universiteto istorikas dr. B. Dundulis buvo išbrauktas iš institute sudaromos Specializuotos tarybos mokslo laipsniams teikti ir iš pertvarkomos Lietuvos istorijos probleminės tarybos narių. Tačiau jis buvo ypač vertinamas Vilniaus universiteto vadovybės, istorikų ir kitų specialybių profesorių, gerbiamas kolegų, studentų (prastus santykius su Istorijos instituto vadovybe galbūt veikė ir konkurencija su universiteto istorikais, o B. Dundulis tarp jų – iškiliausia asmenybė). Apie visa tai išsamiai B. Dundulis rašo minėtuose atsiminimuose Istorijos mokslo labui (1996).

Prof. Bronius Dundulis išugdė aukštos kvalifikacijos istorikų, dirbančių Vilniaus universitete, kitose aukštosiose mokyklose, institutuose, mokslo veikalų ir enciklopedijų leidyboje,valstybinėse institucijose ir kitur. Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos vadovybės ir enciklopedistų 1989 m. sveikinimo rašte (jį teko parašyti šio straipsnio autoriui), skirtame B. Dundulio 80-čiui, rašoma: „Pažįstame Tamstą ne tik kaip darbštų ir sąžiningą istoriką, bet ir kaip tikrą Lietuvos patriotą. Jūsų monografijomis ir studijomis mes remiamės savo darbe.“ Remiamės ir šiandien. Prof. habil dr. Broniaus Dundulio pavardė yra tarp jau išleistų 14-os Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomų, baigiamo dabar rengti 15-to tomo autorių, taip pat yra jo straipsnių, išspausdintų Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (iš 4 tomų išleisti 3). Į lietuviškas enciklopedijas (ir sovietines) rašė, kaip to reikalauja enciklopedijų metodika, konkrečiai, apie tik patikrintais faktais paremtus įvykius, juos traktuodamas tarptautiniu mastu, Lietuvą įtraukdamas į Europos geopolitinę sistemą. B. Dundulis mums lieka Mokytoju. Tai epochinės reikšmės asmenybė. Pagrįstai apdovanotas Gedimino ordinu (1998 m.) ir Prancūzijos aukščiausiu įvertinimu – Nacionalinių nuopelnų Komandoro laipsnio ordinu (2000 m., prieš pat mokslininko mirtį).

Prancūzijos aukščiausiu ordinu apdovanotą prof. Bronių Dundulį sveikina buvęs jo studentas Algimantas Matulevičius (2000 m. liepos 5 d.)