Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (5)
Pabaiga, pradžia Nr. 5
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas šiame pokalbyje prisimena jam didelę įtaką padariusius mokslininkus, susitikimus ir bendradarbiavimą su jais. Kas vyksta aplink Lietuvą Ar pakankamai šiandien žinome, kas vyksta aplink Lietuvą tegu ir neoficialiu kitų valstybių lygmeniu? Kokias idėjas skelbia visuomeninės organizacijos, kokiu pagrindu buria savo narius? Kiek tai mums naudinga, pavojinga, ar svarbu žinoti?
Žodžio „pavojinga“ šiam reiškiniui netaikyčiau, bet kad žinotina – taip. Visokių esama: ir simpatikų, ir skeptikų, ir abejingų, ir pagiežingų. Su visais reikia ieškoti sąlyčio, suartėjimo, kompromisų. Daugiau bendrauti su tais, kurie tą bendravimą supranta ir vertina. Tą ir darome mes, mokslo žmonės. Štai Travemiundėje šalia Liubeko ilgokai veikė 1988 m. įsteigta Baltijos akademija (Ostsee-Akademie), dabar kiek reformuota ir pavadinta Academia Baltica. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę vokiečiai, kurie iš Klaipėdos krašto ar Rytų Prūsijos po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vokietijoje, pradėjo važiuoti į Lietuvą, lankyti buvusias gimtąsias vietas, o įgiję įspūdžių ir patirties atvykdavo į Baltijos akademiją diskusijoms.
Tuo metu Baltijos akademijai vadovavo (dabar yra tik bendradarbis) plačios erudicijos mokslo ir kultūros žmogus Dytmaras Albrechtas (Dietmar Albrecht). Mes taip pat važiavome į jo rengiamus Baltijos akademijos renginius, kurių pranešimų ir diskusijų temos būdavo iš anksto ir plačiai skelbiamos. Šie renginiai dažnokai sutelkavo ant mūsų pyktelėjusių memelenderių ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos anapus Nemuno gyvenusių rytprūsiečių. Jie užduodavo mums keblokų klausimų, tačiau gana taktiškai. Žinoma, jie mums oponavo, bet vieni kitų išklausydavome, o tai svarbiausia. Jie pamatė, kad esame ne kokie dogmatikai, kad suvokiame problemas ir apie jas kalbamės. O jei ko mūsų argumentuose ir nesuprato, tai bent žinojo, kad 50 metų buvome pažaboti sovietų.
Nėra paprasta atsakyti, kai mūsų klausia: „Kuo pavertėte mūsų kapines, bažnyčias, paminklus, kaimus? Ką padarėte su vokiškos kultūros tame krašte paveldu?“ Ką čia labai beatsakysi – nemalonus klausimas. Buvome varu varomi į kolūkius, tarybinius ūkius, stumiami į partijas ir organizacijas. Patys sau nepriklausėme. Netausojome ne tik kapinių, bet ir namų, kuriuose likimo įnoriu apsigyvenome.
Tautinio tapatumo praradimas kaip demoralizuojantis veiksnys Jeigu pakeltume dokumentus, kuriuose padėti parašai tų, kurie priiminėjo sprendimus dėl senų istorinių kapinių griovimo arba „perkėlimo“, pamatytume, kad ten lietuviškos atsakingų asmenų pavardės. Antai kiek dėl senųjų Klaipėdos ir Vilniaus kapinių kovojo rašytojas Romualdas Lankauskas. Juk ne prieš Ivano, o daugiausia prieš draugo Jono sprendimus kultūrinę nuovoką turintys inteligentai laužė ietis. Pagaliau juk dabar esame nesuvaržyti, o ką matėme kad ir Plaškiuose Pagėgių rajono savivaldybėje per 2005 m. tarptautinės knygotyros konferencijos dalyvių išvyką? Nuo nebeveikiančios Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios stogo nuluptas senas vokiškas čerpes, kurios keistoku būdu atsidūrė ant buvusio kolūkio pirmininko, tuomečio rajono mero, gyvenamojo namo stogo. Negirdėjau, kad būtų paimtas į nagą už paminklo suniokojimą ir svetimos nuosavybės pasisavinimą, nors kiekvienas žmogus apylinkėje apie tai žinojo ir stebėjosi.
Kai panašų klausimą išgirstame iš vokiečių, tenka nuleisti galvą ir atsiprašyti už mūsų tautiečių padarytus bjaurius darbus. Bet yra ir tokių mūsų oponentų, kurie išvis nenori kalbėtis. Jeigu buvusius kraštiečius vokiečius arba pusiau vokiečius pakviečia Tilžės ar Karaliaučiaus, dabartinių Sovetsko ir Kaliningrado miestų, vadovai, jie mielai nuvažiuoja ir bendrauja su Rusijos valdomų miestų žmonėmis. Mat jų tarpusavio santykiai aiškūs, jokių dviprasmybių nėra: rusai naudodamiesi jėga į Rytų Prūsiją įsiveržė 1945 m. ir ten pasiliko. Išmušus valandai su jais būtų viskas aišku: tai atėjūnai. O su lietuvininkais ir lietuviais kebloka, nes pačios tų piktai nusiteikusių asmenų pavardės kliudo: Adomat, Abromat, Kuršat, Mikutat, Bumbulis, Keršulis, Jankus, Stankus ir t. t. Šiandien jie vis dar pasišiausę antilietuviai. Tačiau visada savyje jaus tam tikrą kliūtį dėtis tikrais vokiečiais. Juk jų seneliai ir tėvai lietuviškai šnekėjo, kurių ne vienas net ir vokiškai nemokėjo…
Kaip tie žmonės šį savo kompleksą išgyvena šiandien?
Persivertėlis visada yra pats aršiausias, siekiamą būseną aklai ginantis, į jokius kompromisus neinantis, oponento negirdintis žmogus. Tai seniai žinoma tautinio konvertito elgsenos taisyklė. Tautiškumo, tautinio tapatumo praradimas žmogui yra demoralizuojantis veiksnys. Apie jį ne sykį kalbėjo ir rašė iškilūs mūsų ir kitų tautų protai.
Ar ne tą pačią mintį tik kitais žodžiais per pamokslus Tolminkiemio bažnyčioje savo būrams ir poemoje „Metai“ diegė Kristijonas Donelaitis? Taip pat ir Vydūnas, labai gerai supratęs, kokie padariniai lydi žmonių ir tautos nutautėjimą. Vienas išsakė intelektualiais žodžiais, kitas – būrams suprantama kalba.
Išties taip yra ir vargu ar ką naujo dar čia galima pridurti. Laikas ir situacijos keičiasi, esmė lieka ta pati.
Nepamiršta buvusios Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto Vienas dalykas tą suprasti „literatūriškai“, ir visai kitas šią mintį giliai išgyventi savyje, ją perteikti artimam savo, ypač tvirtos atramos po kojomis nejaučiantiems žmonėms. Juk ar ne tos minties devalvavimo ar nesuvokimo padarinys yra ir dabartiniai labai skaudūs procesai, prasidėję Lietuvoje? Kai buvome engiami ir sau nepriklausantys, bent viduje savęs netapatinome su mums svetimomis idėjomis ir siekimais. Atspara buvo. O laisvėje dalis tautiečių nebetenka tautinės atsparos, netikę politikai tapatinami su valstybe ir daromos neteisingos išvados, didėja žmonių nusivylimas. Jeigu „kalta aplinka“, mokykimės iš Donelaičio, Vydūno ir daugybės kitų, kurie mokė nepaskęsti nutautėjimo mariose. Šaknų netektis arba jų prievartinis nukirtimas veda prie negrįžtamų pokyčių. Tą svarbu suprasti pirmiausia mūsų inteligentijai, kuri gūžiasi naujų ir kartais ne visai suprantamų iššūkių akivaizdoje.
Kitaip tariant, kaip rasti kontaktą su žmonėmis, apie ką su jais kalbėti? Tai labai svarbu suvokti. Kitas dalykas, kaip kalbėti su kitų tautų žmonėmis. Vokietijoje veikia kadaise vokiečių užkariautų, įsisavintų ir vėl prarastų kraštų žemietijomis vadinamos organizacijos, kuriose jų nariai vaidina vienokį ar kitokį vaidmenį. Dalis jų laikosi tvirtos pozicijos, atsiribojimo politikos nuo Lietuvos. Štai Kylis nuo seno yra Tilžės partneris, miestai ir dabar bendrauja. Kylyje įsikūrusi buvusių tilžiečių bendrijos būstinė man nuolat siunčia metines savo veiklos apžvalgas, papildytas išvykų apžvalgomis ir praėjusių laikų reminiscencijomis. Šis spalvotas, gerai iliustruotas ir gana storokas kasmetis leidinys vadinasi Tilsiter Rundbrief (Tilžės aplinkraštis). Ką tik pasirodė jo 38 tomelis.
Siunčia tas apžvalgas kaip savo draugijos nariui?
Narys nesu, bet jau turiu nemažą rinkinį šių aplinkraščių, nežinau, ar kas dar Lietuvoje gauna. Kodėl man siunčia? Ne todėl, kad laiko geru savo draugu. Jie nori, kad žinotume, kad jie laikosi, kuo gyvena, ko siekia, kokiu oru kvėpuoja, kokiuose priėmimuose jų delegacijos pas dabartinio Karaliaučiaus krašto miestų merus dalyvauja, kad juos čia vertina ir t. t. Tuose leidiniuose gausu senų nuotraukų, kurios ypač vertingos ir Mažosios Lietuvos praeities tyrinėtojams.
Iš pradžių, kai Lietuva tik buvo paskelbusi nepriklausomybę ir buvo visiškai neaišku, kuo viskas baigsis, tilžiečiai sumanė mane pakviesti į savo metinį suvažiavimą. Kvietė atvykti skaityti pranešimo. Rengiausi vykti, bet po kiek laiko gavau žinią, kad nebereikia... Matyt, buvo išsiaiškinta, kas toks esu, ką tyrinėju, ką ir kaip rašau, na, ir tapau nepageidaujamas. Jų netenkina mano požiūris į to krašto istoriją ir praeities reiškinių bei kai kurių asmenų vertinimai. Bet aplinkraštį – visada du egzempliorius – ir toliau kasmet gaunu. Siuntėjai rodo savo gyvybingumą ir interesą dėl prarasto krašto, nori, kad apie jų veiklą žinotume ir pripažintume. Tai suprantama ir neginčytina: kiekvienam savo arba, kaip kaizerio valdymo laikais lietuvių sąjūdžio laikraštis Apžvalga antgalvyje rašė – Suum cuique! (kiekvienam tai, kas kam priklauso).
Iš sinologo – į lituanistus Šiais metais LDK Gedimino ordinu buvo apdovanotas buvęs Baltijos akademijos vadovas Dytmaras Albrechtas, apie kurį jau buvome užsiminę. Į lietuvių kalbą išversta ir 1998 m. išleista jo knyga „Kelionė į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje“. Ką dar reikėtų pasakyti apie šį asmenį?
Susipažinome 1990 m. gegužę, kai vos prieš kelis mėnesius buvome paskelbę nepriklausomybės atkūrimą. Zankelmarko akademija (Akademie Sankelmark) į savo konferenciją pakvietė didoką grupę dalyvių iš Lietuvos. Zankelmarkas yra Šlezvigo-Holšteino žemėje, 5 mylios į pietus nuo Flensburgo miesto, prie pat Danijos sienos. Flensburgas kadaise priklausė Danijai, tad jame išliko daug daniškų paminklų. Zankelmarko akademija veikia visuomeniniais pagrindais, rengia parodas, susitikimus, konferencijas ir panašius renginius. Įsikūrusi labai gražioje vietoje, prie ežero, turi pastatų renginiams ir žmonėms apgyvendinti.
Grupėje buvo profesoriai Vanda Zaborskaitė, Bronius Genzelis, Leonardas Sauka, vokiečių kalbos dėstytojas Jonas Kilius, keli klaipėdiečiai. Konferencija buvo įspūdinga, nusivežėme savo vertėjus, kurie prireikus vertė į vokiečių ir lietuvių kalbas, tad jautėmės laisvai. Kone 10 dienų gyvenome organizatorių lėšomis. Buvo pirmieji mūsų laisvės mėnesiai, bet niekas nė nenumanė, kuo viskas baigsis. Lietuvoje tebestovėjo sovietinė kariuomenė ir dar nieko nebuvo žinoma apie pučo organizatorių užmačias.
Mums buvo pranešta, kad Liubeke vyks Tomui Manui skirta konferencija, norinčiuosius vokiečiai pažadėjo nuvežti, apgyvendinti, mat iš Klaipėdos universiteto pakviestas filosofas Alfredas Tytmonas gyvenąs dideliame bute, kur vietos užteks ir mums. Trise panorome vykti į Liubeką.
Savo mašina mus vežė D. Albrechtas, tad turėjome progos išsišnekėti. Jis buvo sinologas, bet Kinijoje susirgo kažkokia liga ir toje šalyje nebegalėjo dirbti. Domėjosi baroko architektūra, tad ir Vilnius jam pasirodė labai įdomus miestas. Užsimezgė ryšiai, D. Albrechtas panoro kuo nors padėti Vilniaus universitetui. Vėliau jis iš Zankelmarko persikėlė į Travemiundę, kur pradėjo vadovauti minėtajai Baltijos akademijai. Tai aukštesnio lygio visuomeninė švietėjiška akademija, geriau finansuojama nei Zankelmarko akademija. Buvo išlaikoma iš žemės biudžeto, jos veiklos kryptis – propaguoti Rytų vokiečių kultūrą. Ji sieta su Baltijos regiono ir Lenkijos teritorijoje atsidūrusios Rytų Prūsijos dalies vokiečių paveldu.
