Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (5)

Baltijos akademijoje dirbo 3 ar 5 nuolatiniai darbuotojai, į konferencijas kviečiamiems pranešėjams paprastai būdavo padengiamos išlaidos. D. Albrechtas pradėjęs į Lietuvą vežti vokiečius, labai susidomėjo Johanesu Bobrovskiu. Kartu esame keliavę J. Bobrovskio keliais į Mociškius, kur būsimasis rašytojas kurį laiką gyveno pas senelę, aplankėme jo gimtąją Tilžę, kai per sieną su Rusija dar buvo galima važinėti. O 1997 m. minint Martyno Mažvydo Katekizmo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukaktį, į Baltijos akademijos surengtą konferenciją nuvažiavo net 15 pranešėjų. Iš ten pasiekėme Vitenbergą.

Gal ir ne visai taktiška bus pasakyta, bet liga, kuri sinologą Dytmarą Albrechtą atskyrė nuo kinų kultūros tyrinėjimų, priartino jį prie lietuviškų reikalų, gilesnio Lietuvos pažinimo?

Teisingai pasakei. Jis rengė daug ekskursijų į Lietuvą. Tiesa, gal ne tiek tyrinėjimų tikslais, kiek pažinimo, supažindinimo linkme. Taip pat ir jo knygos skirtos daugiau kultūros filosofijos dalykams. Jo įžvalgos neabejotinai gilios. Jis veždavo suinteresuotus žmones iš Vokietijos į Baltijos šalis, kurie čia turėjo istorinių šaknų arba bent pažinimo ketinimų. Sugalvodavo prasmingų maršrutų, dažnai užsukdavo į Martyno Jankaus buvusią sodybą Bitėnus, parodydavo Nemuną ir Rambyno kalną. Šiltai apsikabindavo su mokytoja Birute Žemguliene, M. Jankaus muziejaus pirmąja vadove, lauktuvių nuveždavo, pamalonindavo, nuoširdžią simpatiją parodydavo.

Pastebėjau, kad panašiai elgėsi kelionėse ir Domas Kaunas.

(Juokiasi.) Žemguliai kiekvienam atvykusiam atseikėja šilumos, malonės ir pakelia nuotaiką. Dar medum visa tai paglaisto. Pas juos visada norisi sugrįžti ir apkabinti. Jautrūs, skaidrios sielos ir giliai dvasingi žmonės. Istorija nuostabiu būdu kartojasi: kas anuo metu Bitėnams buvo Martynas Jankus, tuo dabar yra Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

Žinau, kad Albrechtas talkino į Lietuvą iš Vokietijos pervežant Martyno Jankaus palaikus. Tačiau Albrechtas juk iš vokiškų pozicijų aiškina Mažosios Lietuvos ir apskritai Lietuvos dalykus?

Taip, jis nustatė ir mums pirmiesiems iš Lietuvos 1990 m. gegužės mėn. parodė Martyno Jankaus kapą, vėliau rūpinosi leidimu išgabenti palaikus. O dėl istorijos tiesų aiškinimo mes privalome jį suprasti. Jis aiškina vokiečių humanisto požiūriu. Toks aiškinimas yra tolerantiškas ir taktiškas, skatinantis suvokti, kad Mažosios Lietuvos istorija ir likimas buvo itin komplikuotas. Šimtmečiai persirito per šį kraštą palikdami gausybę įvairiausių pėdsakų, įvairios tautos ir kultūros jį nuženklino savo įspaudais. Tuo šis kraštas ir reikšmingas, labai įdomus pasauliui. Tad nenorėkime, kad vokietis pradėtų aiškinti istoriją iš lietuviškų interesų pozicijų.

Tokių geranoriškų tarpininkų tarp įvairių kultūrų, ypač kultūros polilogų, reikia visoms tautoms, o mums reikia kitose tautose jų susirasti arba padėti išugdyti.

Kalbos nėra, tikra tiesa. Tik jie savaime neatsiras. Jiems reikia ištiesti ranką, pakviesti, atsiverti, paskatinti atradimams, o jei ko ėmėsi ir padarė pozityvaus – atsidėkoti.

Labai svarbu juos pastebėti, esant galimybei pagerbti – turėsime dar daugiau gerų draugų, o jų niekada nebūna per daug.

Mūsų jaunimas noriai vyksta į Vakarų šalių universitetus, bet kaip mums pritraukti jaunimą į Lietuvos universitetus iš Vakarų? Nemaža problema. Baigę lituanistikos ar baltistikos mokslus ir grįžę į savo šalį užsieniečiai neranda darbo, iš įgyto žinių bagažo negali išgyventi. Štai kokia bėda. Vakarų universitetuose dabar lituanistikos ir net baltistikos tyrinėjimų atoslūgis. Praėjo XIX a. mokslininkų laikai, kai kiekvienas save gerbiantis kalbininkas privalėjo išmokti lietuviškai, nes tai buvo patikimas raktas į kalbų mokslą, pirmiausiai į lyginamąją kalbotyrą.

Matyt, atėjo kitų raktų laikai?

Atėjo, ir dar kokių. Lietuvaitės protingos ir patrauklios moterys, jas noriai į žmonas ima užsieniečiai. Antai kalbininkė humanitarinių mokslų dr. Jolanta Gelumbeckaitė ištekėjo, dabar dėsto Frankfurto prie Maino universitete, yra privatdocentė. Sulaukė net dvynukų. Ar blogai?

Neblogai, bet ar labai gerai nedrįstu atsakyti.

Ji atliko išsamią studiją apie XVI a. lietuvišką rankraštinę Wolfenbüttelio postilę ir parengė faksimilinę teksto publikaciją. Rankraštinė knyga pavadinta pagal dabartinio laikymo vietovę – Volfenbiutelį (Wolfenbüttel), kur buvo Braunschweigo-Lüneburgo kunigaikščio rezidencija. Iš lietuvių pirmasis šį rankraštį tyrė Vilius Gaigalaitis. Paskatintas Karaliaučiaus universiteto rektoriaus prof. Adalberto Bezzenbergerio, jis parengė ir postilės kalbos klausimu 1900 m. apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui įgyti. Netrukus ji buvo publikuota ir autoriui pelnė mokslo pasaulio pripažinimą. Apie kolegės Jolantos veikalą pažadėjau parašyti recenziją, tad iš Frankfurto gavau jo egzampliorių. Monumentalus leidinys. Baiminuosi, kad ėmiausi per sudėtingos užduoties.

Kuo mums ši postilė svarbi?

Pirmiausiai tuo, kad tai didžiausias iki Jono Bretkūno lietuvių kalbos rankraštinis paminklas, protestantiškų pamokslų rinkinys. Tokiam kaip aš, jis yra ir lietuviškos rankraštinės knygos kultūros paminklas. Tai dviejų dalių veikalas, tekstai – įvairių autorių. Pirmiesiems Prūsijos lietuviškųjų parapijų kunigams reikėjo tekstų pamokslams, kuriuos jie patys pagal vokiečių teologus ir rengė, geresnius nurašinėjo vienas iš kito, o kažkas galiausiai tuos tekstus sutelkė į vieną rinkinį.

J. Gelumbeckaitė ne vienus metus dirbo prie šio veikalo transkribavimo, tyrė šaltinius ir pagal sukauptą medžiagą parašė didelės išliekamosios svarbos mokslo darbą. Jis skelbiamas dviejuose tomuose. Didesniajame įdėta teksto faksimilė, jo transkripcija ir rašybos paaiškinimai, mažesniajame – studija, komentarai, išsamus šaltinių ir literatūros sąrašas. Dėl didelės apimties ir aukštos poligrafinės kokybės veikalas kainavo gražų pinigą. Jį leido garsioji mokslinės literatūros Harrassowitz’o leidykla Wiesbadene, rėmė Fritzo Thysseno fondas. Lietuvoje tokios turtingos kišenės, ypač šiais laikais, vargu ar rastume.

O kas šios postilės sudarytojas?

Kas sudarytojas – nežino niekas, tai anoniminis veikalas. Tik antraštiniame lape įrašyta kunigo Mikelio Sapūno pavardė. Bet tyrinėtojai mano, kad jis buvo vienas iš šio rankraštinio veikalo savininkų, įsiamžinęs savo autografu. Aišku, kad knyga buvo surasta Prūsijoje ir, greičiausiai, Karaliaučiuje įrišta į oda. Viršelyje įspausti gausūs XVI a. būdingi ornamentai, dar vieno kunigo, Jono Bylaukio, pavardė ir 1574 metai. Ne visai aišku, kaip knyga atsidūrė Wolfenbüttelyje. Tačiau niekas neginčyja, kad tai atsitiko dėl hercogo Augusto pomėgio knygoms. Jis buvo prisiekęs bibliofilas, negailėjęs laiko ir pinigų, todėl naudodamasis knygų pirklių-agentų tinklo paslaugomis sukaupė didelę ir vertingą biblioteką. Manau, kad jis gaudavo ir daug dovanų, nes kiti kunigaikščiai ir didikai jomis siekė draugystės ir palankumo. Spėju, kad mūsų laikus pasiekusi lietuviškoji Volfenbiutelio postilė greičiausiai yra iš dovanų kategorijos. Iš įrašo kataloge J. Gelumbeckaitė nustatė, kad knyga hercogui atiteko 1648–1649 metais. Savo mirties valandą 1666 m. monarchas paliko 135 tūkst. pavadinimų leidinių įvairiomis kalbomis biblioteką. Tiems laikams toks skaičius – pritrenkiantis.

Biblioteka įpėdinių buvo gausinama keletą amžių. Ji plėtėsi, reikalavo naujų patalpų ir rūmų. Gavo ko reikėjo, niekada nebuvo skriaudžiama. Toje Braunšveigo kunigaikščių rūmų bibliotekoje Volfenbiutelyje bibliotekininku dirbo didysis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas. Ir šiandien biblioteka rūpinamasi aukščiausiu lygiu. Šalia rūmų buvo kareivinės ir arsenalas, tad vokiečiai nepagailėjo pinigų ir tuos senovinius pastatus pavertė saugyklomis, skaityklomis, konferencijų sale, mokslininkų viešbučiu ir kitomis patalpomis. Teko ten būti prieš rekonstrukciją ir po jos – sunku atpažinti kaip viskas pasikeitė. Labai įspūdinga. Biblioteka orientuota į vokiečių ir kitų Europos šalių senuosius leidinius. Iki krizės jiems buvo telkiamos didelės mokslinių tyrimų pajėgos. Lėšų negailėta užsienio tyrinėtojų finansavimui ir darbų leidybai.

Labai norėjau šioje bibliotekoje padirbėti ir postilės rankraštį rankose palaikyti, tad mokslo darbo tikslu išsirūpinau šiek tiek lėšų ir nuvykau. Prie rankraščio gerą pusdienį sėdėjau. Aš į jį žvelgiau kaip į Mažosios Lietuvos knygos paminklą. Perverčiau lapą po lapo, žymėjausi pastebėjimus, skaičiau marginalijas, žvelgdamas į lapus prieš šviesą ieškojau vandenženklių, bibliotekininkui leidus dariau viršelio ornamentikos trynę. Grįžęs parašiau nedidelį straipsnį. Šios išvykos į Volfenbiutelį sustiprino įsitikinimą, kad mums reikia nuolat galvoti, kaip pasinaudoti atviro ir palankaus pasaulio galimybėmis.

Bet su savo knygomis kad ir į Vakarų Europą neišsiveržiame. Kodėl? Europai Lietuva neaktuali?

Nerandame lėšų ir dalykų, kuriais galėtume nuolat dominti, pritraukti Vakarų tyrėjus ir skaitytojus. Pagaliau mūsų naujoji knyga greičiausiai būtų per brangi užsieniečiams, nes ji turi didoką savikainą. Štai Vokietijos knygų leidyba ir spaudos pramonė yra taip išvystyta, ištobulinta, iki grašio apskaičiuoti kiekvieno leidinio kaštai, pelnas, kad tik stebėtis tenka. Mums į tą rinką įsiveržti kol kas būtų sunku, gal ir neįmanoma. Ką ne ką mugėms mūsų leidyklos išleidžia, ir tai, jeigu pasiseka gauti valstybės paramą. Taip pat egzistuoja kitas faktorius: šalys saugo savo rinkas ir savo verslo interesus.

Geriau sukti į Rytus, į slavų kraštus?

Veržtis reikia visur, kur tik įmanoma. Juk ir modernios spaustuvės (pavyzdžiui, Lietuvos ryto) gal tik dalį produkcijos spausdina Lietuvai. Visa kita – daugiausia spalvotoji periodika, skirta Rusijai. Ir taip auga Lietuvos verslininkų kapitalas. Bet tai gamyba, o ne leidybos reikalai. Su savo leidiniais patekti į kitas šalis – dar neįveikta užduotis. Lemia ištekliai ir gebėjimai brautis per konkurencijos barjerus. Bet stengtis privalome.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir profesoriaus Broniaus Dundulio 100-osioms gimimo metinėms gegužės 6-ąją Kupiškyje buvo surengta Istorijos diena. Iš Vilniaus atvažiavę istorikai apsilankė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinėje mokykloje, Subačiaus gimnazijoje, Skapiškio vidurinėje mokykloje, Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje ir Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Kupiškio viešosios bibliotekos Parodų salėje buvo atidaryta paroda Profesoriaus Broniaus Dundulio gyvenimas ir veikla.

Garbaus istoriko jubiliejui skirtoje konferencijoje dalyvavo ir turiningą prakalbą pasakė Prancūzijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje JE Franēois Laumonier. Istorikų „legionui“ atstovavo Vilniaus pedagoginio universiteto prof. Juozas Skirius ir doc. dr. Edvardas Kriščiūnas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos doc. dr. Romas Batūra, Šiaulių universiteto dr. Aldona Vasiliauskienė, kurios iniciatyva ir įvyko šis prasmingas renginys, Vilniaus dailės akademijos atstovas dailėtyrininkas Vidmantas Jankauskas, kurį žinome ir kaip Kupiškėnų enciklopedijos I tomo (600 puslapių apimties) sumanytoją ir įgyvendintoją, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Istorijos skyriaus darbuotojas dr. Algirdas Matulevičius, Vilniaus Pilaitės gimnazijos direktorius istorikas Eugenijus Manelis, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovas istorikas Rimantas Jokimaitis, Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonas kun. Andrius Šukys ir kiti asmenys. Konferencijoje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Šiaulių universiteto prorektorius prof. Donatas Jurgaitis.

Ypatingą „prieskonį“ renginiui suteikė tai, kad dalyvavo ir prof. Broniaus Dundulio dukterys dr. Daiva Senulienė (Puslaidininkių fizikos institutas), dr. Ieva Šenavičienė (Lietuvos istorijos institutas) bei vaikaičiai.

Istorijos dienos Kupiškyje rėmėjos buvo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Kupiškio rajono savivaldybė ir Kupiškio viešoji biblioteka.

Istorijos dienos užbaigtuvės surengtos apvaliojo stalo diskusijoje Skapiškyje kuriamoje arkivyskupo Mečislovo Reinio sodyboje.

Karalių spindesys neužtemdė jubiliejaus

Istorijos diena Kupiškyje buvo pakankamai turininga ir verta išsamesnio pristatymo, tačiau pirmoje rašinio dalyje dėmesį sutelksime į istoriko prof. Broniaus Dundulio (1909 11 26–2000 09 01) 100-mečio minėjimą Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje. Minėjimas priderintas prie Istorijos dienos renginių dar gerokai prieš B. Dundulio šimtųjų gimimo metinių sukaktį, kuri bus minima tik lapkričio pabaigoje.

Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis sveikinimo kalboje prisiminė, kad išvakarėse, t. y. gegužės
5 dieną, Lietuvos mokslų akademijoje turėjo garbės pasveikinti kitą garbų istoriką, Kupiškio krašto garbės pilietį akad. prof. Vytautą Merkį 80-mečio proga. Dabar štai prof. Broniaus Dundulio 100-mečio minėjimas. Pagerbdamas renginyje dalyvaujantį Prancūzijos ambasadorių Franēois Laumonier, Kupiškio meras Jonas Jarutis įteikė svečiui dovaną – menišką Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios nuotrauką. Kupiškėnams tai ne šiaip trečioji pagal dydį bažnyčia Lietuvoje – jiems ji yra pati aukščiausia, pati didžiausia ir švenčiausia. Kadangi ambasadoriams viešnagės laikas Kupiškyje buvo ribotas, laukė susitikimas su Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu ir karaliene Sofia, atvykusiais oficialaus vizito į Lietuvą, meras J. Jarutis oficialiai pakvietė ambasadorių jam patogiu laiku ilgesniam laikui atvažiuoti į Kupiškį. „Ačiū labai“, – į kvietimą lietuviškai atsakė Jo Ekscelencija ambasadorius.

Nepaisydamas įtemptos dienotvarkės Prancūzijos ambasadorius daugiau kaip pusantros valandos dalyvavo Broniaus Dundulio 100-mečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje Kupiškio kultūros centre, kur vertėja jam kruopščiai vertė visas pranešėjų mintis. Savo prakalboje ambasadorius Franēois Laumonier pirmiausia padėkojo už kvietimą dalyvauti prof. Broniaus Dundulio 100-mečio paminėjimo renginyje, kuriam dėmesį skyrė ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, LR švietimo ir mokslo ministerija bei vietos valdžia. Žodžiu, puikiai derantis prie Lietuvos tūkstantmečio renginys. Ambasadoriui ypač didelį įspūdį daro tai, kad prof. Bronius Dundulis daug jėgų skyrė ne tik Lietuvos istorijai, bet ir Lietuvos santykių su Prancūzija, abiejų šalių istorinio sąlyčio tyrinėjimams. Ambasadorius išskyrė labai svarbius ir įdomius lietuvio istoriko Napoleono laikų Prancūzijos istorijai skirtus darbus. Tai B. Dundulio knyga Napoleon et la Lituanie en 18121 (Napoleonas ir Lietuva 1812 m.), taip pat ir gimtoje šalyje išleistosios knygos Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812)2 ir Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815)3 . Paminėsime ir B. Dundulio studiją Lietuva ir Napoleonas 1807 metais, kurią istorikas parašė grįžęs iš Prancūzijos; studija buvo paskelbta 1941 m. leidinyje Lietuvos praeitis (t. 1, sąs. 2).

Išryškino savo tautos istorijos svarbą

Pasak ambasadoriaus, reikšminga tai, kad B. Dundulis savo darbuose išryškino Lietuvos istorijos svarbą – ką Lietuvai apskritai reiškia sava istorija. Ambasadoriui taip pat ne paslaptis, kad prof. Bronius Dundulis buvo labai šiltas, ramus ir geranoriškas dėstytojas.

Neabejotinai profesorius buvo Prancūzijos draugas. Paryžiuje studijavo labai sudėtingu metu, kai Europoje tvenkėsi Antrojo pasaulinio karo debesys, bet ir tuo metu sugebėjo sukaupti pakankamai daug žinių.

Be to, Bronius Dundulis buvo prie Lietuvos–Prancūzijos asociacijos kūrimo ištakų, 1993 m. pirmoje šios asociacijos konferencijoje perskaitė pranešimą, buvo išrinktas Lietuvos–Prancūzijos draugijos garbės pirmininku. Džiaugėsi galėdamas dalyvauti asociacijos veikloje. 2000 m. Prancūzijos prezidentas B. Dundulį apdovanojo Prancūzijos Nacionalinių nuopelnų Komandoro laipsnio ordinu. Garbingas apdovanojimas Lietuvos istorikui suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus, skirtus Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, už Lietuvos istorinių ryšių su Europos valstybėmis, ypač su Prancūzija, atskleidimą.

Šis ordinas garbųjį istoriką pasiekė 2000 m. liepos 5 dieną. Valstybės dienos, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjimo išvakarėse tuometis Prancūzijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Michel Touraine jam šį aukštą apdovanojimą ir įteikė. Išklausęs ambasadoriaus prakalbą ir priėmęs apdovanojimą prof.
B. Dundulis ištarė Grand merci, paskui pridūrė Vive la France. Išlaikęs ilgoką pauzę prancūziškai užbaigė: Tegyvuoja Lietuvos ir Prancūzijos draugystė! Tas pats šūkis, kuris dažnai skambėjo ir Napoleono 1812 m. žygio į Maskvą pradžioje.

B. Dundulis panoro prancūziškai tarti padėkos žodį: padėkojo ambasadoriui Michel Touraine, taip pat ir ceremonijoje dalyvavusiam tuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui akad. Rolandui Pavilioniui, kurį visi prisimename kaip intelektualą ir didelį frankofilą.

Žavi jaunojo B. Dundulio visuomeniškumas

Dabartinis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Franēois Laumonier gilindamasis į B. Dundulio biografiją ir susipažinęs su jo darbais bei veikla įsitikino, kad nuo jaunystės jis buvo labai aktyvus ne tik mokslinėje, bet ir visuomeninėje veikloje. Ambasadorių labai sujaudino tai, kad B. Dundulis įsitraukė į kovą prieš alkoholizmą, labai aktyviai dalyvavo abstinentų draugijos veikloje.

Savo ruožtu priminsime, kad studijuodamas istoriją Vytauto Didžiojo universitete Teologijos ir filosofijos fakultete Filosofijos skyriuje 1930 m. B. Dundulis atstovavo studentams ateitininkams (su studentu Jonu Baranausku) Rygos universitete abstinentų šventėje, o 1931 m. dalyvavo (su kolega Stasiu Rudžiu) Baltijos ir Skandinavijos studentų abstinentų konferencijoje Helsinkyje.

Štai tas pilietiškas, aktyvus visuomeninis gyvenimas ir žavi Prancūzijos ambasadorių, nes tai akivaizdus patvirtinimas, kad jaunas žmogus gyveno savo krašto reikalais. Nepriklausomos Lietuvos idėja Bronius Dundulis alsavo ir laikais, kai bet koks nepriklausomybės deklaravimas grėsė skaudžiausiais padariniais. Jausdamasis Lietuvos draugu Prancūzijos ambasadorius ir atvyko į Kupiškį, kur galėjo pagerbti Prancūzijos bičiulio prof. Broniaus Dundulio šimtmetį.

Padėjęs atskleisti protėvių europietiškumą

Dr. Aldona Vasiliauskienė perskaitė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Astos Dirmaitės, turėjusios išvykti į Prancūziją, tad negalėjusios dalyvauti B. Dundulio šimtmečiui skirtame renginyje, sveikinimą. Jame rašoma:

„Kaip atspindys atminties apie drąsų, kantrų, atkaklų bei ryžtingą mokslinį domėjimąsi praeitimi, užfiksuotoje įvairiuose amžininkų atsiminimuose ar kituose istorijos šaltiniuose, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pripažįstama istorijos reikšmė pasaulio kultūrai, švietimui, žinių visuomenės darniam vystymuisi bei kultūrų dialogui. Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO pasauliniu lygiu siekia atkreipti dėmesį į tuos, kurie tarptautinei bendruomenei paliko savo kilnias idėjas, įgyvendintus siekius ar mokslinių tyrinėjimų rezultatus. Švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį prisimintinas profesoriaus Broniaus Dundulio, kurio šimtąsias gimimo metines minime, svarus mokslinis, istorinis indėlis. Mokslininko asmenybė, spinduliuojanti nuoširdumu ir profesinės patirties bei erudicijos darna buvo tiltas tarp Lietuvos ir Europos valstybių, padėjęs atskleisti protėvių europietiškumą, mūsų valstybės vaidmenį pasaulio įvykių sūkuriuose bei paraginęs į Lietuvos ir pasaulio istorinius įvykius pažvelgti apolitiškai, eliminuojant gyvenamosios epochos primestą dvasią. Man didelė garbė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos vardu pasidžiaugti, kad šiandien nors ir kukliai prisidedame prie Europos istoriografijos mokslui nusipelniusio profesoriaus Broniaus Dundulio atminimo įamžinimo, neleisdami užmiršti ir laiko dulkėmis išbarstyti mokslininko surinkto istorijos lobyno.“

Glausčiau ir geriau sunku būtų pasakyti.

Reformų sumaištyje

Šiaulių universiteto prorektorius prof. Donatas Jurgaitis savo universiteto bendruomenės vardu kupiškėnams dėkojo, kad nepamiršta savo įžymių žmonių, linkėjo tęsti šią tradiciją, puoselėti kultūrą, meną ir kitus tautai svarbius dalykus. Atvežė ir dovanų: tik ką iš spaustuvės gautą tritomį Sibiro Alma mater. Post scriptum. Šiuose tomuose įdėta apie 300 autorių iš visų Lietuvos vietų ir užsienio, kurie mokslus baigė tremtyje, atsiminimai, straipsniai ir t. t. Trečiąjį tomą, pasak D. Jurgaičio, tiktų vadinti Paminklas Mokytojui. Jame taip pat spausdinami moksliniai ir kitokie tyrimo dalykai. Štai tokį tritomį be didelio triukšmo išleido Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečiui Šiaulių universitetas, Genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Politinių kalinių ir tremtinių bendrija.

Jau dabar pasigirsta raginimų vien šiuo tritomiu neapsiriboti, tęsti pradėtąjį darbą, bet ar jis bus tęsiamas šioje krizės ir reformų sumaištyje sunku pasakyti. Ar sulauksime laikų, kai su žodžiu reforma siesime darbų gausinimą, o ne glaudinimą, žmonių aktyvumo ir kūrybingumo didinimą, o ne nuolatinę baimę, kad tavo tyrinėjimai ir kiti darbai nelabai reikalingi, gal visai nebūtini, tad ir be jų puikiausiai būtų galima apsieiti. Ar ne panašiai liūdnos atminties laikais buvo vertinami Broniaus Dundulio ir daugelio kitų Lietuvos istorikų darbai, nes pati jų tyrinėjimų sritis buvo „neaktuali“ – Lietuva ir Napoleonas, kažkokios LDK, seniai nugrimzdusios į nebūtį, tyrinėjimai. Prioritetai buvo skiriami klasių kovos, socialistinės revoliucijos Lietuvoje, kolūkių organizavimo ir komjaunuoliškų iniciatyvų tyrinėjimui. Didžiojo XX a. mito kūrimo laikai baigėsi, bet ar neprasidės kitos mitologijos kūrimas?

Tos pačios dainos

Konferencijos sveikinimo dalį baigė Salamiesčio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblio Vijūnytė pasirodymas. Netoli nuo Salamiesčio, Gyvakarų kaime, Paulinos Pukytės ir Jono Dundulio šeimoje gimė pirmagimis sūnus (du pirmieji sūnūs mirė maži), pakrikštytas Broniumi. Būsimasis profesorius mokėsi (1916–1920 m.) Gyvakarų kaimo pradžios mokykloje, vėliau Kupiškio progimnazijoje (1920–1924 m.), paskui – Telšių gimnazijoje (1924–1928 m.; nuo 1925 m. – Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnazija). Jau pradėjęs studijuoti istoriją Lietuvos universitete nepamiršo gimtojo Gyvakarų kaimo, surašė jo vietovardžius – laukų, pievų, kelių ir kitus pavadinimus. Tai buvo Broniaus Dundulio, tuo metu dar studento, pirmieji žingsniai renkantis istorinį mokslinių tyrinėjimų kelią. O jo šimtmečiui skirtojo renginio metu ansamblio Vijūnytė atlikėjai priminė savo krašto dainas, kurias tikriausiai buvo girdėjęs ir profesorius Bronius Dundulis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Prie M. Jankaus kapo Flensburgo kapinėse 1990 m. gegužės mėn.: Bronius Genzelis, Leonardas Sauka (vos matomas), Jonas Kilius, Albinas Kenešis, Vanda Zaborskaitė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Alma Imbrasienė, Dytmaras Albrechtas ir Domas Kaunas

Tremtiniai lietuvių jaunuoliai prie Martyno Jankaus kapo. Kairėje – jo anūkas Endrius Jankus. Flensburgas, 1946 m.

Keturių kartų komunikacijos ir informacijos krypties mokslininkai: viduryje prof. Levas Vladimirovas, kairėje prof. Viktoras Urbonas, dešinėje prof. Domas Kaunas ir gilumoje prof. Arūnas Augustinaitis

Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose pirmoji vedėja mokytoja Birutė Žemgulienė, jos vyras Kazimieras Žemgulis (antras iš dešinės) ir Mažosios Lietuvos istorijos konferencijos dalyviai Vytautas Kaltenis, Martynas Purvinas ir Vaclovas Bagdonavičius

Hercogo Augusto biblioteka Volfenbiutelyje šiandien