Mano gyvenimo istorijos (3)
O kaip vertinate kai kurių gudų istorikų mėginimus rasti savo tautos vietą istorijoje?
Visokių nuomonių esama. Galima išgirsti įrodinėjant, kad lietuviai ir yra baltarusiai, nes LDK baltarusiai vadinosi lietuviais. Išties baltarusio vardo Lietuvoje iki XIX a. trečiojo dešimtmečio niekas nė girdėt negirdėjo. Buvo rusinai, bet tai ne rusai, o slavai – ukrainiečiai, baltarusiai ir dar dalis slaviškai kalbėjusiųjų.
Baltarusiai siekia Lietuvos istorinio politinio paveldo, nes savojo neturi. Išskyrus nebent Polocko kunigaikštystę. Todėl jų radikalai savinasi Mindaugą, Gediminą ir Vytautą.
Ignoruodami tokius tegu ir radikalų svaičiojimus nieko nelaimėsime. Lenkams jau ir taip be didesnės kovos „atidavėme“ daugelį savo kultūros, literatūros ir meno atstovų, nors jie save ir vadino lietuviais, t. y. LDK piliečiais ir jų palikuonimis.
A. Lukašenka tokias kai kurių save vadinančiųjų istorikais fantazijas prislopina. Netoleruojame prievartos moksle, tačiau šiuo atveju sunku kalbėti apie mokslą.
Dabartinė Baltarusijos padėtis mums nėra palanki. Jeigu tai būtų mums draugiška demokratiška valstybė, jaustumės daug saugesni. Visai kas kita, kai kaimyninės valstybės tankai stovi 30 km nuotoliu nuo Vilniaus.
Mes viską palikę savieigai, vadinasi, esame priklausomi nuo procesų kaimyninėje valstybėje. Negalime jų veikti tiesiogiai, o didžiausią įtaką galėtume daryti savo valstybės laimėjimais įvairiose gyvenimo srityse. Deja, tų laimėjimų ne per daugiausia.
Jeigu pakiltume iki švedų lygio, baltarusiams būtume pavyzdys. Dabar į Lietuvą atvažiuojantys baltarusiai kalba taip, kaip ir mes buvome priversti kadaise kalbėti. Baltarusijos mokslininkai, atvykę į Lietuvą, gali kalbėti, ką nori, tačiau sugrįžus saugumo tarnyba juos apklausia. Visai kaip sovietų laikais.
Kas visuomenėje, tas ir istorikų galvose Dar nieko nepasakėme apie Ukrainą, nors šios valstybės istorijos mokslas nestovi vietoje ir skirtingai nuo baltarusių, neatrodo, kad gvieštųsi į Lietuvos istoriją.
Ypač Vakarų Ukraina mums yra labai palanki, ši abipusė simpatija prasidėjo nuo pasipriešinimo sovietams ir tremčių laikų. Kai skaitai atsiminimus, matai, kad lageriuose didžiausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Pagaliau su ukrainiečiais jokių politinių ar teritorinių ginčų neturime. Todėl ir su estais geriau sugyvename negu su latviais, su kuriais niekaip negalime jūros šelfo pasidalyti.
Kaip vertinate mūsų istorikų ryšius su Rusijos istorikais? Lietuvoje vykstančiose istorikų konferencijose dažnai dalyvauja lenkų, vokiečių, žydų istorikai, bet retokai istorikai iš Rusijos, Ukrainos, net Baltarusijos.
Kai didžiosios imperijos žlunga, imperijos etninis branduolys niekaip su tuo žlugimu negali susitaikyti ir dega revanšo ugnimi.
Ar moksle tai galioja?
Galioja visuomenėje, bet tas pats atsispindi ir kai kurių istorikų galvose, nes jie tos pačios visuomenės atstovai. Vieni Rusijos istorikai teisingai apibūdina 1939 m. J. Stalino užsienio politikos siekius. Jeigu būtų buvusi sudaryta Sovietų Sąjungos sutartis su Anglija ir Prancūzija, Vokietija nedrįstų pulti Lenkijos ir Europoje neįsipliekstų karas. Jeigu Tarybų Sąjunga sudarytų sutartį su Vokietija, vokiečiai savo karines jėgas nukreiptų į Lenkiją ir į Vakarus. Tada rankos atsirištų ir Sovietų Sąjungai. Kai Vakarai kariaudami išseks, bus galima įsitraukti į karą ir nesunkiai laimėti.
O kiti rusų istorikai aiškina, kad tokių išskaičiavimų negalėjo būti, tai falsifikatas, o Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai – mitas. 1939 m. Sovietų Sąjungos sutartis su Vokietija, girdi, buvusi natūrali Sovietų Sąjungos interesų gynimo būtinybė. Taip buvo aiškinama ir sovietų laikais.
Sunku atskirti, kur yra sąmoningas istorijos falsifikavimas, o kur vis dar klaidžiojama sovietinės propagandos tamsybėse.
Mūsų istorikai, diplomatai Rusijoje susitinka su kolegomis, tačiau diskutuoti beveik neįmanoma.
Dabar neigti Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, kurie nulėmė Lenkijos, Baltijos valstybių ir Besarabijos, t. y. dabartinės Moldovos likimą, jau nerimta. Aleksandras Jakovlevas iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos pripažino tuos slaptuosius protokolus. Taigi joks falsifikatas.
Deja, visa tai rimta, gal rimčiau negu kartais atrodo. Juk Rusijoje daug kas nenori pripažinti, kad Baltijos valstybės turi savo valstybingumo tradicijas nuo 1918 m., kai paskelbė nepriklausomybę. Girdi, jos laisva valia prisijungė prie Sovietų Sąjungos.
Kai kurie lietuvių inteligentijos atstovai su Justu Paleckiu važiavo į Maskvą atvežti Stalino saulės, bet daugiau jos spinduliuose „šildytis“ tauta nebenori ir tą saulę 1990 m. labai aiškiai sugrąžino atgal. Ar tauta neturi apsisprendimo teisės? Ar tai ne pakankamas argumentas kai kuriems vis dar svajojantiems apie imperijos atkūrimą kaimyninėje šalyje?
Jeigu pripažinsime laisvanorišką prisijungimo prie Sovietų Sąjungos faktą, ore pakibtų reparacijų už stalinizmo nusikaltimus Baltijos šalims pagrįstumo klausimas. Jei įsijungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį truko nuo 1940 m. birželio 15-osios, kai po Sovietų Sąjungos ultimatumo Raudonoji armija įžengė į Lietuvos valstybės teritoriją, iki tų metų rugpjūčio 3-iosios, kai SSRS Aukščiausioji Taryba „priėmė“ Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungos sudėtį, vadinasi, viskas teisėta? Mes sakome, kad sovietinė okupacija truko iki 1990 m. kovo 11-osios, kol nebuvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Taip gausiai susirinkusi mokslo bendruomenė pagerbė Vytauto Merkio 75-erių metų jubiliejų 2004 metais
Pristatant Igno Končiaus išleistąją knygą „Mano eitasis kelias“ (I dalis, 2001). Iš kairės prof. Vytautas Merkys, jo žmona etnologė prof. Irena Regina Merkienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir I. Končiaus sūnus dr. Algirdas Končius (1915–2006)
