NUSIKALSTAMI SPRENDIMAI ŽUDO VALSTYBĖS INTELEKTINIO POTENCIALO ATEITĮ

Nemažai Lietuvos kultūros kongreso Tarybos surengtų konferencijų bei debatų (2008–2009) buvo skirti pribrendusiems politinės kultūros ir kitiems neatidėliotiniems klausimams aptarti. Kaip Tarybos narys taip pat dalyvavau forumuose, kuriuose nagrinėti valstybės politikai svarbūs Lietuvos mokslo ir studijų įstatymo tobulinimo bei reformų vykdymo reikalai. Galime drąsiai konstatuoti: valdžios atstovai nepaiso iškeltų klausimų bei siūlymų. Jie arogantiškai demonstravo abejingumą, išeidami iš vykstančių diskusijų, neprasidėjus reikšmingų klausimų svarstymams. Nereikėtų stebėtis, kad valstybinės institucijos ir toliau drąsiai veikia pagal tai, kaip diktuoja finansinės įtakų grupės.

Gerbiami Kongreso suvažiavimo dalyviai, taupydamas laiką, pasiūlysiu jums apibendrinimą tų nagrinėtų klausimų, kurie siejasi su politine kultūra, pilietine savimone, jaunimo ateitimi.

Įvertinęs esamą situaciją ir tai, kas pasakyta, teigiu, kad veiksmų viešumas ir skaidrumas yra esminiai ne tik politinės, bet ir visų bendravimo būdų kultūros principai; į juos atsiremia visa tai, kas nusakoma sąvokomis moralė, etika, teisingumas, pareiga, atsakomybė. Suprantama, vartojant šias sąvokas kyla interpretacinių neaiškumų, nes viešumo ir skaidrumo reikalavimus (principus) mūsų visuomenė suvokia įvairiai – vieni pagal išsilavinimo turinį, kiti pagal angažuotumą, treti – intuityviai, remdamiesi kasdiene patirtimi.

Atlikęs anksčiau vykusių konferencijų, debatų ir pasitarimų analizę darau kelias išvadas:

· Turime pripažinti, kad žiniasklaidai dažnai pavyksta atskleisti skaidrumo imitacijas. Tačiau vien žiniasklaidos pastangų nepakanka, kad pavyktų užkirsti kelią savivalei ir nebaudžiamumui.

· Aktyvi pilietinė pozicija – tai alternatyva skandalingai dabarties situacijai. Visuotinas nepakantumas apgaulei bei savivalei privalo stabdyti visas viešumo ir skaidrumo imitacijos formas.

· Ypatinga intelektinio potencialo (kapitalo) bei intelektinės produkcijos (nuosavybės) reikšmė valstybingumo, visuomenės tapatumo ir išlikimo pagrindams yra Lietuvos politikų nesuvokta ir nusikalstamai ignoruojama.

· Šios dvi vertybės – intelektinis potencialas ir intelektinė produkcija privalo tapti valstybinės politikos ir esminiais strategijos orientyrais.

· Dabar padėtis ypač kebli, nes netramdoma savivalė ir nebaudžiamumas apėmė visas veiklos sritis; nes ypatingai pavojingame kelyje atsidūrė tai, kas lems mūsų visuomenės ateitį, t. y. mokslas, švietimas bei ugdymas; savivalė rengiant Mokslo ir studijų įstatymo projektą pasireiškė įžūlia forma; įstatymo projektą surentė interesų grupes aptarnaujantys klerkai, ignoruojantys ne tik Konstituciją, bet ir aukštos kompetencijos mokslininkų patirtį, išreikštą konstruktyviais siūlymais.

Pastarųjų dienų įvykiai liudija, kad dabar Vyriausybės priimta Mokslo ir studijų reformos programa neįgali siekti asmens ugdymo tikslų; ji nukreipta naikinti esamą mokslo potencialą ir tyliai pakirsti valstybės galias. Tai nusikaltimas, reikalaujantis griežtos bausmės. Prezidentas, pasirašydamas šį įstatymą, tapo nusikaltimo bendrininku. Ar prokuratūra atkreips į tai dėmesį? Manau, ne, nes mūsų jurisprudencija nėra savarankiška; kaip rodo praktika, ja manipuliuojama.