MOKSLASplius.lt

Kultūra dūsta, jau nėra kuo kvėpuoti

 Tai įspūdžiai iš Ketvirtojo Lietuvos kultūros kongreso („Kad Lietuva neišsivaikščiotų…“), kuris gegužės 9 d. vyko Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje. Ar Lietuvos kultūrai pavyks išgyventi, išsiveržti į platesnes erdves? Gal „vamzdžių kultūra“ Neryje ir į dangų kylantys stiklo bokštai Vilniuje ir yra mūsų siekiamybė kultūroje? O gal dabartinės mūsų dvasinės sumaišties tikroji išraiška?

Apie tai Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečio metais Europos kultūros sostinėje Vilniuje diskutavo Kongreso delegatai. Aptarė ir kitus skaudulius.

Savųjų blokada skaudesnė

„Sunkiu, sudėtingu, lemtingu metu susirinkome į savo Kongresą“, – šiais žodžiais poetas Justinas Marcinkevičius pradėjo Pirmąjį Lietuvos kultūros kongresą 1990-aisiais, pakartojo ir per Ketvirtąjį 2009 metais. Anuomet tik tą Nepriklausomybę paskelbusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei gorbačiovinė Tarybų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą. Šiandien su sarkazmu ir geroka ironija galėtume pasakyti, kad savotišką blokadą Lietuvos kultūrai tegu garsiai ir nepaskelbusi vykdo ne svetimųjų, bet mūsų pačių valdžia. Kad tai nėra perdėtas teiginys, ne vien vaizdinga metafora, kultūros žmonėms įrodinėti nereikia.

19 metų skiria Ketvirtąjį kongresą nuo Pirmojo, laiko ženklai pasikeitę. 1990-aisiais rūpėjo kaip išgyvensime ir ar išgyvensime. Dabar esame visateisiai Europos Sąjungos žvaigždyno nariai, pridengti NATO skydu, bet ar dėl visų šių politinių ir egzistencinių privalumų tapome labiau lietuviais? Nelygu kas klausia: jeigu šiuolaikinę globalizacijos vėjų perpučiamą valstybę suvokiame tik kaip laisvą kapitalo ir darbo jėgos judėjimą užtikrinantį politinį ir ekonominį darinį, būtų viena medalio pusė. Jeigu į valstybę žvelgsime kaip į joje dominuojančios „motininės“ tautos kūrybinių jėgų realizavimą ir kuo įvairiapusiškesnį išplėtojimą įvairiose gyvenimo ir veiklos srityse, tai šiame veikimo lauke tautos ir atkurtosios Lietuvos valstybės santykiams toli iki siekiamybės. Dabartinė kultūros (o jos neatsiejama dalis yra ir mokslas) padėtis tą akivaizdžiai rodo. Net jeigu ir lygintume su 1990-aisiais. Nebent visa, kas yra kultūra, suvestume tik į „popsą“, fontanais trykštantį iš visų ekranų, estradų ir laikraštienos.

Pagaliau kad ir toks rodiklis kaip Kultūros kongreso delegatų skaičius. Jeigu Pirmojo kongreso metu 1990 m. į Vilniaus sporto rūmus, kurie dar veikė visu pajėgumu, vos tilpo 4 tūkstančiai delegatų, tai 1997 m. Antrojo kongreso delegatams pakako gerokai mažesnės Lietuvos nacionalinio dramos teatro salės. Trečiasis kongresas 2002 m. vyko Vilniaus rotušėje, Ketvirtasis – Lietuvos mokslų akademijos salėje. Palyginti su Pirmuoju kongresu, dalyvių skaičius sumažėjo daugiau kaip dešimteriopai, nors kultūroje gal ne visada lemia skaičiai.

Savaip iškalbingas rodiklis ir tai, kas šiemet vyko „lauke, už durų“ – anapus Kongreso sienų. Gedimino prospekte šurmuliavo mugė. Gal ir nereikia norėti, kad saulėtą pavasario dieną prie „Kalnapilio“ alaus ir mėsainių būriuotųsi mažiau žmonių, negu kad kongreso salėje svarstytų kultūros būties ir išlikimo klausimus. Ir vis dėlto pati ši priešstata yra iškalbinga. Į ją atkreipė dėmesį ir Lietuvos kultūros kongreso Tarybos pirmininkas filosofas Krescencijus Stoškus, kurį teisėtai galėtume pavadinti jau ne vieno Kultūros kongreso idėjiniu ir praktiniu įgyvendintoju.

Gyvenimo ratas sukosi, nebodamas sunkmečio. LR Seime tą dieną posėdžiavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai. Lenkijos atstovai dar kartą lietuvius paprotino, kaip turėtume lietuviškuose pasuose rašyti lenkų pavardes. Jeigu lietuviškame raidyne trūksta kai kurių raidžių, turėtume pasiskolinti iš lotyniškojo. Kaip gerai, kad rusai ir vokiečiai nereikalauja pavardžių rašyti jų kalbomis ir raidėmis, jau nekalbant apie japonus ir kinus… Vilniaus universiteto vienoje iš aulų vyko Europos kultūros žurnalų atstovų suvažiavimas. Būrys dviratininkų su Premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje išsirengė į dviračių žygį Savu dviračiu į Europą, taip paminėdami 5-ąsias Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metines ir Europos dieną. Gaila, kad mindamas pedalus Gedimino prospektu, Premjeras nerado laiko minutei kitai sustoti prie Mokslų akademijos rūmų ir pasveikinti Kultūros kongreso dalyvių.


Nublokštieji į pašalį


„Kultūrai ir kūrybai nėra nesunkaus ir nesudėtingo meto, tačiau ten, kur esame nublokšti šiandien, mūsų raštijai, knygų leidybai ir visam mūsų spausdintam žodžiui jau nėra kuo kvėpuoti.“ Po šiais Kultūros kongrese išsakytais Justino Marcinkevičiaus žodžiais tikriausiai galėtų pasirašyti kiekvienas, kuris bent kiek susijęs su spausdintu žodžiu.Tais pačiais žodžiais poetas Justinas Marcinkevičius pradėjo tiek Pirmąjį, tiek ir Ketvirtąjį Lietuvos kultūros kongresą

Redakcijoms iš paskutiniųjų, bet tenka sumokėti maketuotojui, korektorei, stilistei, bet labai dažnai nėra iš ko sumokėti tam, kuris yra straipsnio ar net knygos autorius, taigi tikrasis kūrėjas. Jo darbas šiandien vertinamas mažiausiai. Kūrybinė veiklos sritis, dėl kurios spausdintas žodis ir egzistuoja, šiandien labiausiai nuvertinta, vadinasi, ir pažeminta. Šiuo atveju nekalbame apie „popsą“, gražių panelių ir ponių atodūsius bei sudėtingus sielos virpesius nagrinėjančius spalvingus žurnalus, kurių darbuotojams ir bendradarbiams tikriausiai seikėjama gausiau. Kalbame apie tokius leidinius kaip Naujoji Romuva, Santara, Mokslas ir gyvenimas, Mokslo Lietuva ir daugelį kitų, kurie vos suduria galą su galu, neišgali mokėti jokio atlygio autoriams, vos įstengdami atsiskaityti su darbuotojais ir spaustuve. Tai ir yra apverstos piramidės pasaulis, kreivų veidrodžių karalystė sukantis liberaliai suvoktos ekonomikos smagračiams. Prie ko šis veikimo modelis atves, matome iš daugelio kultūros leidinių būklės. Simboliška, kad gegužės 5-ąją per meno ir kultūros žmonių protesto akciją Sudie, kultūra? (savotiška Kultūros kongreso preliudija) prie Seimo rūmų buvo grojami laidotuvių maršai, dar grėsmingesnių nūdienos vaizdų už plunksnos darbininkus galėtų pavaizduoti mūsų dailininkai, siaubo trilerį sukurti režisieriai ir aktoriai…

Santūriai, gal net pernelyg inteligentiškai, nes kitaip dar nemoka, menininkai ir kultūros žmonės mitinge prie Seimo išsakė, ką galvoja apie šalyje vykdomus kultūros alinimo procesus, mokesčių politiką ir valdančiųjų veiksmus. Pastariesiems palanki galimybė visas bėdas versti krizei – atpirkimo ožkai (juk ne ožiui). Žodžiu, atpirkimo krizė... Tarsi ji galėtų pateisinti visus ligi šiol padarytus ir daromus valdančiųjų veiksmus. Knieti pasakyti: pradedant nuo ekonomikos ir baigiant kultūra, bet tai reikštų tegu nesąmoningą, bet susitaikymą su apverstos piramidės idėja. Todėl sakome: pradedant kultūra ir baigiant technologijomis, ekonomika... Kai gyvenimo pagrindu tampa ūkio reikalai, materialių daiktų gamyba, pasaulis ir žmonių santykiai neišvengiamai materialėja, vystosi pagal gamybos vidaus taisykles ir poreikius. Daiktų gamyboje nėra žodžio „gana“, štai tada ir turime esamą rezultatą.


Kai laisvė be atsakomybės


Tik kultūra, kad ir kokia, atrodytų, silpna, gležna, bejėgiška ir nepraktiška būtų, gali sugrąžinti žmogų ir visuomenę į materialių vertybių vartojimo laisvanoriško ribojimo būvį, aukštesnių idealų siekį. Sėdintiems anapus užtamsintų langų gal atrodys kenksmingos mintys, įkyraus uodo zyzimas. Jeigu valstybėje, kurioje lyg ir nesama monopolijų, bet gamintojo, tiekėjo ir pardavėjo santykiai su vartotoju yra monopolinio pobūdžio, kaip tokią santvarką pavadinsime? Jeigu oligarchiniai santykiai klesti, o valstybę valdo ne Vyriausybė, ne Seimas ir ne Prezidentas, bet 200 įvairiais ryšiais susijusių asmenų, kurių nė vardų nežinome, tai kokioje valstybėje gyvename? Aukos vaidmuo tenka kultūrai – pirmas simptomas, kad valstybėje vyksta negeri dalykai. Dar ateis metas, kai visiems šiems reiškiniams, procesams ir raidai bus pasiūlyti tinkami pavadinimai, išryškės šešėliniai veikėjai ir „didvyriai“, bet šiandien jaučiame ir matome tik jų veiklos rezultatą. Kongrese žodį tarė Lietuvos kultūros ministras Remigijus Vilkaitis

Iš dalies kalti ir patys kultūros žmonės, kurių visuomenėje vykstančių reiškinių barometras pasirodė besąs ne toks jautrus, koks turėtų būti, veikė su pernelyg didele paklaida. Galima suprasti kodėl: įvyko dar vienas stebuklas lietuvių tautos gyvenime – buvo atkurta Nepriklausomybė, valstybės reikalus pradėjo tvarkyti savųjų valdžia. Vyriausybės ir Seimas darė klaidų, bet tai buvo savos vyriausybės, savas Seimas. Kelti balsą prieš savus reikštų dar labiau kiršinti žmones. „Laisva“ spauda ir įvairaus plauko „demaskuotojai“ padarė tiek atradimų, į šviesą iškėlė tiek tiesos ir bjaurasčių, kad žmonėms jau sunku buvo atsirinkti, kur tiesa, o kur manipuliavimas faktais, o kartais ir blogai užslėptas siekis sukiršinti tautą. Šiandien kariaujama ne vien su tankais ar „kalašnikovu“ rankose. Visai galimas dalykas, kad „pilkųjų“ ir „juodųjų“ technologijų kūrėjai žinojo, ko siekė, profesionaliai atliko savo griaunamąjį darbą. Po ilgų cenzūros, draudimų ir ribojimų metų atsakomybe nepažabotas laisvės protrūkis išsiliejo į jaunų buliukų spardymąsi ir badymąsi ištrūkus iš tvankaus tvarto į pavasarinio lietaus išpraustus laukus. „Tiesos vardan“ demaskuoti „priešus“, kitamanius, kitai politinei krypčiai atstovaujančius asmenis, atrodė svaiginančiai malonus užsiėmimas ir ypač tada, kai nereikia už sąmoningai ar nesąmoningai daromus veiksmus atsiskaityti, duoti ataskaitos pačiam sau.