Vargas dėl mokslo

Trys furgonai iš Švedijos

A. Maruškos grupė koordinavo ir bendrą su Upsalos (Švedija) universitetu projektą – Ištisiniai ribotai pasiekiami sorbentai tiesioginei biologinių skysčių nanochromatografijai. Šį projektą finansavo Švedijos karališkoji mokslų akademija (2000 m. liepos mėn.–2002 m. birželio mėn., 2005 m. rugsėjo mėn.–2006 m. rugpjūčio mėn.). Jis skirtas biologinių skysčių mikroanalizei, panaudojant ypatingos architektūros sorbentus. Vykdant šį projektą teko bendradarbiauti su iškiliu cheminės analizės srityje žmogumi Upsalos universiteto Farmacinės ir analizinės chemijos katedros profesoriumi Duglu Westerlundu (Douglas Westerlund) įvairių Cheminės analizės žurnalų, pavyzdžiui, Chromatographia, Journal of Biochemical and Biophysical Methods, redakcijų nariu, daugelio tarptautinių konferencijų organizatoriumi ir žinomu chromatografijos srities mokslininku. Kartu įvairiuose projektuose bendradarbiauta su chemijos mokslo pasaulyje didelį autoritetą turinčiu Upsalos universiteto Biomedicinos centro profesoriumi Stelanu Hjertenu (Stellan Hjertén), žinomu chromatografijos ir elektroforezės specialistu. 1999–2000 m. kauniečiai iš Upsalos sugebėjo atsivežti tris furgonus įrangos, ji buvo sumontuota naujose laboratorijose.

Kaip teigia VDU Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedros doc. Olga Kornyšova, Upsalos universiteto Biomedicinos centre kauniečiai atliko ne tik tiriamuosius darbus. Jie matydami, ką po remonto ir aparatūros atnaujinimo švedai išmeta, įsitikino, kad kai kurią įrangą ir baldus dar puikiausiai galima pritaikyti VDU kuriamose laboratorijose. Kauniečiams padėjo ir prof. S. Hjertenas, Nobelio premijos laureato Arne Tiselijaus (Tiselius) mokinys.

Po darbo Upsalos universiteto laboratorijose kauniečiai eidavo į švedų atnaujinamas laboratorijas, kur galėjo pasirinkti keičiamos naujos įrangos ir parengti gabenti į Kauną. Švedai iš pradžių į tai žvelgė kreivai. Upsalos universiteto administratorius, įsitikinęs, kad lietuviai ne „bimbalą muša“, o rūpinasi savo laboratorijomis Kaune, leido jiems patiems pakuotis reikalingą įrangą. Švedų darbas brangus, todėl patiems kauniečiams teko atsirenkamą įrangą pakuotis. Trumpam gaudavo keltuvą, nes švedai skaičiuodavo kiekvieną savo darbo minutę. Egidijus Machtejevas greitai perprato darbo su keltuvu subtilybes, tad apsieidavo ir be šeimininkų pagalbos.

A. Maruškos grupės jaunimo pasišventimą galima suprasti, o ir vadovui nereikėjo ieškoti papildomų argumentų entuziazmui sužadinti – jo ir taip pakako. Visi žinojo, kad dirba sau, kad, jei bus savos aparatūros, nereikės dėl kiekvieno eksperimento lakstyti po užsienius. Tad normalias darbo sąlygas sau kūrė savo pačių rankomis. Tuo mokslas ir žavus. KTU cheminės technologijos fakulteto doktorantai Olga Kornyšova, Vilma Kudirkaitė ir Egidijus Machtejevas, dirbantys A. Maruškos grupėje, patys susikūrė sau normalias darbo vietas, o tai ne tas pats, kas ateiti į jau parengtą šiltą vietelę. Trys KTU doktorantai mokslininkai įsiliejo į VDU su solidžiu ne tik mokslinės veiklos Vokietijos ir Švedijos universitetuose kraičiu, bet ir savo pačių sukurtomis darbo vietomis. Taigi ne baltarankiai atėjo.

Įdomu, kad didžiausias rūpestis buvo ne įrangos ir baldų transportavimas į Lietuvą, bet visai kas kita. Sudėtingiausia buvo gauti iš švedų vietą laikyti tą „grobį“ tol, kol bus pergabentas į Kauną. Mat švedai neturi, kaip mes sakytume, sandėlių, o visą išmontuojamą įrangą išmeta, ją kitą dieną išveža tuo užsiimanti bendrovė. Be to, švedai dirba pagal griežtą grafiką, ir labai nepageidautina net trumpam trikdyti jų darbo ritmą. Jei prof. Stelanas Hjertenas nebūtų nuoširdžiai padėjęs lietuviams, labai abejotina, ar būtų pavykę pakrauti ir pargabenti į Kauną tris furgonus laboratorinės įrangos.

Tarptautiniai projektai

Kitas svarbus projektas – Monolitinių kapiliarinių kolonėlių proteomo analizei sintezė ir charakterizavimas, 2002 m. jį finansavo E. Merck fondas. A. Maruška buvo projekto mokslinės grupės vadovas, projektas vykdytas su Mainco J. Gutenbergo universitetu ir Merck KgaA (Vokietija) bendrove. Iš vokiečių gauta nemažai įvairios aparatūros ir įrangos. Pridursime, kad 1992–1993 m. A. Maruška, kaip Aleksandro von Humboldto fondo stipendininkas, tobulinosi Mainco universitete, tada užsimezgė ryšiai su vienu žymiausiu pasaulyje skysčių chromatografijos specialistu profesoriumi Klausu K. Ungeriu; su juo bendradarbiaujama ir dabar. Vėliau prof. K. K. Ungeriui buvo suteiktas Kauno technologijos universiteto garbės daktaro vardas. Labai pravertė tarptautinės su vokiečių ir švedų kolegomis organizuotos mokyklos, kuriose teko dalyvauti, vėliau ir patiems jose mokyti daugeliui A. Maruškos grupės doktorantų.

2002 m. pradėta bendradarbiauti su žymia farmacijos bendrove AstraZeneca (Molndal, Švedija). Švedai rėmė projektą Monolitinės nejudrios fazės kapiliarinei elektrochromatografijai. Švedai šiam projektui neskyrė daug lėšų, tačiau suteikdavo tyrimams reikalingą įrangą, chemines medžiagas ir kitų darbui reikalingų priemonių. A. Maruškos tyrinėtojų grupė įgijo tarptautinį pripažinimą, tai įrodo jų aktyvus dalyvavimas ir kituose projektuose chromatografijos metodų kūrimo moksle, chromatografijos medžiagų ir ypač mikroanalizės metodų plėtojimo srityje – tai viena iš prioritetinių tyrimų krypčių pasaulyje.

Paslaptingasis sorbentų pasaulis

2002 m. lapkričio mėn. Audriui Maruškai pasiūloma užimti katedros vedėjo pareigas. Sutinka, nes tiki, kad tai sustiprins katedros autoritetą, o jauniems darbuotojams padės lengviau įsilieti į mokslinę ir pedagoginę veiklą. Grupė sėkmingai vykdė ir tarptautinius įsipareigojimus. Ypač pavyko Volkswagen fondo finansuojamas projektas. Labai vaisingai bendradarbiaujama su švedais, o prof. S. Hjertenui net buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Tai tikrai neeilinis įvykis, nes šio universiteto garbės daktarais dažniausiai tampa užsienio lietuviai.

Daug studentų iš Lietuvos pagal Švedų instituto Visby ir Šiaurės ministrų tarybos programas, vėliau Socrates-Erasmus programą buvo priimti į S. Hjerteno laboratoriją.

Išties S. Hjertenas – nepaprastas žmogus! Nepaisant to, kad jam jau 78-eri, jis – labai aktyvus mokslininkas, visą save atiduodąs darbui ir studentams. Ligi šiol profesorius turi laboratoriją, kurią išlaiko iš laimimų projektų. Upsalos universiteto analizinės chemijos mokykla pripažinta pasaulyje. Jos pradininkas – 1926 m. Nobelio chemijos premijos laureatas Teodoras Svedbergas (1884–1971 m.), sukūręs ultracentrifugavimo metodą molekulių masės nustatymui – molekulėms, koloidams, baltymams atskirti. Jis buvo taip pat jau mirusio A. Tiselijaus mokytojas. Iš pastarojo patirtį ir perėmė S. Hjertenas. Pasak A. Maruškos, A. Tiselijus pirmasis išskirstė globulinus su elektroforeze, už tai 1948 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.

Šių didžiųjų darbų tęsėjas S. Hjertenas taip pat yra tos pačios mokslininkų plejados atstovas, daugelio biochemijos klasikinių metodų kūrėjas. Šie metodai iki šiol taikomi biotechnologijos, biologijos laboratorijose. Be to, jis pirmasis ėmė taikyti agarozės gelius, kurių galima rasti kiekvienoje laboratorijoje. Kaip galime nepaminėti ištisinių sorbentų, naudojamų mikroanalizei. Kauniečiai juos naudoti išmoko Upsalos universitete ir toliau sėkmingai plėtoja jų taikymo metodus. Sorbentais paprastai laikomos tam tikros granuliuotos medžiagos, o S. Hjertenas suformavo sorbentus kolonėlėse ištisinio koralo pavidalu. Gavo sorbento strypelius, kur tarp tokių „koralo“ sienelių, tarsi kempinės struktūros, teka skystis ir vyksta masės mainai tarp skysčio ir sienelių: sienelės yra sorbentas. Tai mikroformato užduotis – sorbentas sintetinamas in situ. Įsivaizduokime, kad reikėtų pakuoti plauko storio kapiliarus ar mikrolusto kanalus. (Mikrolustai – tai dažniausia silicio ar kvarco plokštelės su tankiai juose integruotais mikrokanalais, vožtuvais, siurbliais, kapiliarinėmis kolonėlėmis ir kitokiais elementais, padedantys atpažinti ir analizuoti medžiagas.) Kokybiškai viską atlikti būtų itin sudėtinga. S. Hjerteno pasiūlytas metodas padeda išvengti daugybės sunkumų: sorbentas užpildomas skysčiais (monomerų tirpalu) ir sukuriamos sąlygos vykti polimerizacijai vietoje. Pats sorbentas tampa tarsi porėtu filtru, chemiškai prilimpa (prisiuvamas) prie sienelių mikrokanaluose.

Sorbentas gali būti įvairių formų: ne tik išilginio pavidalo, o ir kitokios formos. Ją lemia tai, koks yra skirstymo indas, nes sorbentas formuojamas indo viduje. Tai privalumas, nes priklausomai nuo skirstymo indo sorbentas gali būti bet kokios konfiguracijos mikrolustuose, pavyzdžiui, serpantino formos. Mažame plote siekiama integruoti ilgą sorbento kolonėlę, nes nuo to priklauso sorbento veiksmingumas.

VDU Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedros doc. O. Kornyšova pastebi, kad tų išmoningų formų sorbentas reikalingas tam, kad juo užpildant kokią nors talpą ir naudojant skysčio tėkmę svarbu sorbentą įtvirtinti, suformuoti palaikančius filtrus, kitaip tariant, „įlydyti“. Kartais nėra paprasta padaryti, tarkime, 50 mikrometrų, t. y. plauko storio, filtrus. Naujasis laboratorijoje taikomas metodas drąsiai galėtų būti vadinamas aukštųjų technologijų metodu, nes leidžia projektuoti laboratorijas mikrolustuose.

Bet…

Kauniečiai, save laikantys prof. S. Hjerteno mokiniais, labai didžiuojasi ir toliau plėtoja šio žymaus mokslininko metodus. 2007 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje planuojama surengti Šiaurės šalių skirstymo mokslo draugijos (Nordic Separation Sciencie Society) konferenciją. Dar neseniai ši draugija vienijo Skandinavijos šalių skirstymo mokslo atstovus, bet paskutiniu metu įtraukus į savo veiklą ir Baltijos šalių mokslininkus, habil. dr. A. Maruška pakviestas būti šios konferencijos organizatoriumi.

Sustiprėjus šios draugijos narių veiklai Lietuvoje bus galima dar aktyviau dalyvauti tarptautiniame skirstymo mokslo gyvenime, lengviau pavyks įsitraukti ir į naujus tarptautinius šios krypties projektus.

Šia šviesia nata galima būtų baigti šį rašinį, jeigu ne vienas „bet“. Pasirodo, kad visi tyrinėtojų grupės džiaugsmai čia ir baigiasi. Kokios kliūtys iškilo gerai dirbančios, tarptautinės veiklos autoritetą įgijusios grupės kelyje ir kuo čia dėtas straipsnio pavadinimas Vargas dėl mokslo, papasakosime kitame Mokslo Lietuvos numeryje. Tačiau nenorėdami skaitytojų palikti visiškoje nežinioje, pateikiame prof. Stelano Hjerteno laišką Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui prof. Zigmui Lydekai, iš kurio turėtų paaiškėti, kodėl ėmėmės šios opios temos.

Bus daugiau

Gražvydas Kantvydas

Nuotraukoje: Kapiliarinės elektroforezės laboratorijoje magistrantės Reda Vaičiutė ir Gidarė Lisauskaitė atlieka tyrimo darbą.