Vincas Kudirka ir šiandien mums reikalingas kaip niekad

2008 m. Lietuva minėjo lietuvių literatūros klasiko, rašytojo, publicisto, tautosakos rinkėjo, nacionalinės savimonės formuotojo, Tautiškos giesmės kūrėjo Vinco Kudirkos (1858–1899) 150-ąsias gimimo metines. Jubiliejiniai renginiai ne iškart įsibėgėjo, priežastis, galimas dalykas, buvo ta, kad Vincas Kudirka gimė gruodžio 31 dieną, tad šventiniai minėjimai ir kiti renginiai šiek tiek pasislinko. Metams artėjant prie pabaigos tauta įsidrąsino, prisiminė ir pakankamai gražiai paminėjo savo didįjį dvasios žadintoją ir kėlėją, kurio simboliniam įvaizdžiui bene geriausiai tiktų skambančio varpo metafora. Juk ir pats Vincas Kudirka kūrė ir redagavo savo įkurtąjį Varpą, kurį lietuvių atgimime matome šalia Aušros.

Vinco Kudirkos 150-ųjų gimimo metinių minėjimo apoteozė – renginys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre praėjusių metų pabaigoje, kurį aprašėme ir Mokslo Lietuvoje. Šį pavasarį į Mokslo Lietuvos redakciją su nauja kompaktine plokštele Vincas Kudirka. Karvelėli mėlynasis atėjo daugelio lietuvių kompozitorių ir literatūros klasikų kūrinių atlikėjas Danielius SADAUSKAS. Naujojoje plokštelėje rasime Vinco Kudirkos Tautišką giesmę (Lietuvos himną), tautos žadintojo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, poezijos instrumentinius, naujus vokalinius kūrinius jo eilėms bei vertimams, ištraukas iš Jono Basanavičiaus ir Mailos Talvio atsiminimų, istoriko prof. Antano Tylos ir muzikologo Vaclovo Juodpusio straipsnius. Plokštelės viršelio dailininkas – fotomenininkas Rimantas Dichavičius.

Kiek kur koncertuoju, Vinco Kudirkos kūrinius visada į savo repertuarą įtraukiu, net jeigu tai ir ne jubiliejiniai metai. Dar gerokai prieš jubiliejų kai kurių kompozitorių paprašiau parašyti naujų kūrinių pagal V. Kudirkos tekstus.

Kompozitorių tenka prašyti, užsakinėti, seniai praėjo laikai, kai įkvėpimo pagautas kūrėjas kurdavo muzikinius kūrinius pagal kito kūrėjo tekstus?

Su Kudirkos tekstais nutiko panašiai kaip ir su Maironio poezija – jau niekas neberašė muzikos jų tekstams. Teko kreiptis į kompozitorius, sudominti juos – taip gimė naujų kūrinių. Atlikdavau juos koncertų metu, o jubiliejiniais V. Kudirkos metais jo tekstams parašytus kūrinius dainavau Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, taip pat Lietuvių kalbos institute. Žinoma, dainavau ir Plokščiuose, Šakių rajono bibliotekininkams, taip pat ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose, Taikomosios dailės muziejuje, kuris įsikūręs senajame Arsenale. Mano atmintyje įsimintiniausias minėjimas, skirtas Vincui Kudirkai, ko gero, Šakių bibliotekininkų renginys. Susirinko kone visi rajono bibliotekininkai, labai miela auditorija, buvo su kuo pabendrauti.

Nepaminėjote Kudirkos Naumiesčio.

O kaipgi. Ten dainavau per V. Kudirkai skirtą minėjimą. Dainavau ir Vilkaviškyje, tiesa, ne jubiliejiniais, o 2007 metais. Taigi teko koncertuoti daugelyje su V. Kudirkos vardu ir gyvenimu susijusiose vietose.

Regis, ypatinga nuotaika turėjo apgaubti kiekvieną renginio Plokščiuose dalyvį. Neatsitiktinai Plokščių herbe matome varpą, tad iškart kyla asociacijų su V. Kudirka. Beje, panašiai galima pasakyti apie daugelį vietų prie Nemuno, pradedant nuo Zapyškio, kur studijų metais V. Kudirka vasarodavo.

Plokščiuose teko būti per 2008 m. Poezijos pavasarį. Prie Nemuno Didžiupio upelio, slėnyje, yra Šventaduobė, dar vadinama grotu. Įspūdinga vieta gamtoje, prie šlaite esančios atviros koplytėlės teka šaltinėlis. Tvirtinama, kad turi stebuklingų gydomųjų savybių. Man pačiam buvo reikšmingas tas renginys ir dėl to, kad giedojau Antano Baranausko Anykščių šilelį, kuriam šiemet sukanka 150 metų. Vakare saulei leidžiantis gamtoje buvo sustatyti suolai, grote paprastai vyksta Parcinkulio atlaidai, pamaldos. Paukščiai taip įsijautė čiulbėti, kad miškas tiesiog suskambo. Vieni į kitus žvalgėmės, kai giedant Anykščių šilelio posmus įsiterpdavo ir paukščiai su savo balsais. Nepakartojamas įspūdis.