Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (4)

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (4)

Pradžia Nr. 15

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės.

Tolesnius įvykius R. Katilius sugebėjo tik išvardyti, bet susieti su konkrečia diena jau neįstengė. Prisimena, kaip klaidžiojo po Vilniaus senamiestį, išlandžiojo buvusio dominikonų vienuolyno koridorius ir vidinį kiemą, į kurį buvo galima nusileisti per antrą aukštą. Josifas staiga nusprendė, kad jam reikėtų vietos, kur jis Vilniuje galėtų gyventi ar bent kurį laiką pagyventi. Matyt, leningradietiška gyvenimo atmosfera jį gerokai išvargino. Vėliau Ina Vapšinskaitė vos neišnuomojo Josifui vasarnamio, bet tuo metu Josifas apie apsigyvenimą Vilniuje jau nebegalvojo.

O vienuolyne jam labai patiko - ypač vienišumo pojūtis, kuris susisiejo su jo tuometine nuotaika ir dvasine būsena. Poetui pakako ryžto net paskambinti į vienas duris ir pasirodžius moters veidui, jis kreipėsi Pani - tiek lenkų kalbos mokėjo ir suprato Vilniaus savitą tautinį pobūdį. Taigi tos ponios jau rusiškai Josifas ėmė klausinėti, ar čia kas nors nenuomoja kambario. Niekas nenuomojo, tad poeto noras įsikurti buvusio dominikonų vienuolyno pastate tuojau pat buvo pamirštas.

Vaikštinėjant po senamiestį, pasakojant apie baroką ir gotiką pakeliui į Šv. Onos bažnyčią, atrodė, kad Josifas tų pasakojimų klausosi nelabai įdėmiai. Nors tai gal ir netiesa, nes vėliau parašytose eilėse poetas labai gerai orientavosi Vilniaus realijose ir senamiesčio architektūros stiliuose. Jo kūryba prisodrinta pasaulio kultūros įvaizdžių, simbolių, tad jo apsiskaitymas ir erudicija stulbina. Tačiau pamokoms, paskaitoms ir pamokslams tiesiog jautė alergiją dar nuo mokyklos laikų. Priminsime, kad Josifas buvo baigęs tik septynias vidurinės mokyklos klases ir iš aštuntos klasės išėjo - metė mokyklą, nes toliau ji jam netiko. Aišku, čia būtų gera proga panagrinėti, kiek apskritai svarbu baigti mokyklą, universitetą, ką tai duoda ir ko negali duoti. Matyt, nelygu asmenybė. Niekada nestudijavęs universitete, atsidūręs Vakaruose Brodskis pramoko net ir senųjų kalbų, ypač lotynų, nes to reikėjo jo kaip poeto erudicijai ir išsilavinimui.

Brodskis įtiko
Vilniaus katinui

Tai štai beslampinėjant po Vilniaus senamiestį su Ramūnu Katiliumi ir Pranu Morkumi, Josifas Brodskis kažkokioje tarpuvartėje pamatė susitraukusį kačiuką. Paėmė jį ir įsikišo į užantį, po švarku. (Nes visą gyvenimą jautė kompleksą, kad turi per siaurus pečius, todėl reikia nereikia stengėsi nešioti švarką. Tiesą sakant, tie pečiai nebuvo nei siauri, nei platūs, bet sau tokią ‘ligą’ poetas buvo įsikalbėjęs ir stengėsi nebūti vien su marškiniais.)

Benamį katiną poetas nešėsi eidamas pro Vilniaus architektūros grožybes ir glostė, kol tas patenkintas pradėjo murkti. Josifas kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugė: ne dėl Šv. Onos ar kitų bažnyčių grožybių, o dėl to, kad įtiko katinui. Kur jį vėliau dėjo, istorija ir draugų atmintis nutyli.

Dėl bičiulio katinų ir kompleksų turi ką pridurti Tomas Venclova. Viename laiške Josifas parašė: ‘Vakaruose žmonės kažkokie keisti, be kompleksų, o kompleksai, kaip mudu žinome, puošia žmogų’. O dėl katinų - tai juos Josifas išties labai mėgo. Kiek žinoma T. Venclovai, Brodskio katinas Misisipis gal ligi šiol gyvas, bent prieš keletą metų dar tikrai gyveno, o juo rūpinosi poeto literatūrinė sekretorė Ann Kjellberg.

Toks tad buvo pirmas J. Brodskio pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį. Ar visi tie nuotykiai tilpo į vienos dienos pasivaikščiojimą, o gal pasakotojai kelių dienų įvykius suplaka į vieną pasakojimą, nėra paprasta atsakyti.

Poetas ant kordegardijos stogo

Vieną vėlų vakarą Vilniaus draugai ėjo su Josifu Šv. Ignoto gatve, kuri tada buvo vadinama K. Giedrio vardu. Per kiemus, tik Vilniaus berniūkščiams žinomais keliais išėjo ant buvusių generalgubernatūros rūmų (dabar - Prezidentūra) kordegardijos stogo. Tai Peterburgo imperatoriškojo architekto Vasilijaus Stasovo XIX a. pradžioje suprojektuotas pastatėlis su kolonomis - generalgubernatūros sargybos būstinė. Josifą sužavėjo gal ne tiek peterburgiško ampyro architektūros aplinka, kiek pats buvimas ant stogo. Peterburge jis taip pat buvo išlandžiojęs Petropavlovskaja tvirtovės ir kitus stogus. Apskritai mėgo landžioti po įvairiausius užkaborius. Su Audroniu Katiliumi K. Kalinausko gatvės pradžioje buvo užsiropštę į statomą gana aukštą pastatą. Adui buvo įdomu kaip architektui, o Josifui - kaip poetui. Ramūnas, regis, net nelipo, nes buvo rizikinga. Josifas su Adu pavojų nepaisė.

Pasitinkant Lietuvos Tūkstantmetį

Ligi tol išraiškingai tylėjęs Pranas Morkus prakalbo tik kartą - paneigė draugų nuomonę, kad jaunystėje svajojęs įkurti pogrindinę Lietuvos vyriausybę. Taigi, kitų ragintas ir visaip provokuojamas prabilti, P. Morkus pasiūlė prisiminimus konstruktyviai pasukti kiek kita kryptimi - šiokių tokių apibendrinimų vaga. Analitiškajam Pranui, daugelio radijo vaidinimų, vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų scenarijų autoriui, visa ši J. Brodskio pirmojo buvimo Vilniuje rekonstrukcija priminė Agatos Kristi detektyvo Erkiulio Puaro tyrinėjimus: pagal žanro reikalavimus antroje dalyje turėtų paaiškėti, kad Brodskis Vilniuje iš viso nebuvo... Tačiau kol to neįvyko, pats P. Morkus ryžosi gelbėti padėtį ir kūrybos žanrą, pasinerdamas į šiokius tokius apibendrinimus. Pasiklausykime.

J. Brodskis buvo linksmas žmogus, ne koks neurasteniškas niurzga, kaip galėtų susidaryti įspūdis iš ligi tol išdėstytų jo buvimo Vilniuje nuotrupų. Buvo normalus keikūnas, eilėse sugebėdavo sodriems rusiškiems keiksmažodžiams suteikti ir poezijos atspalvio. Tą, beje, skaitytojai galėjo pajusti ir iš T. Venclovos cituotos jo poezijos a la Cantemir paskutinės eilutės. Ir gyvenime poetas bendraudavo gana lengvai, nuoširdžiai, o jaunystėje neišvengė meilės dramų. Neišvengiama kūrybinio gyvenimo dalis.

Pasak P. Morkaus, ši J. Brodskio Lietuvoje praleistų dienų rekonstrukcija, savotiškas tyrinėjimas turėtų prasmę, jeigu tai būtų knygos pradžia ar albumas J. Brodskis Vilniuje. 2009 m. minint Tūkstantmetį nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje, Vilnius metus laiko bus Europos kultūros sostine, tad toks J. Brodskiui skirtas albumas su nuotraukomis ir rekonstruota iliustratyvine dalimi būtų labai prasmingas. Gerą pavyzdį parodė lenkai. 1993 m. Brodskis atvyko į Lenkiją, kur Silezijos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą, dalyvaujant bičiuliams Česlavui Milošui ir Tomui Venclovai, tas trijų dienų Brodskio apsilankymas Katovicuose aprašytas pasisekimą turėjusioje knygoje - Elzbieta Tosza, Stan Serca. Trzy dni z Josifem Brodskim, Ksiaznia, 1993.