Mano gyvenimo istorijos (4)
Pabaiga, pradžia Nr. 8
Ši baigiamoji pokalbio dalis su istoriku prof. Vytautu MERKIU, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, Gardino universiteto garbės daktaru, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku turėtų sudominti tuos skaitytojus, kuriems rūpi mūsų santykiai su kitų šalių istorikais ir apskritai kitų tautų žmonėmis. Istorijos pamoka: karų laimėti neįmanoma Praėjusį kartą prabilome apie žalą, kurią Lietuvos valstybei turėtų sumokėti Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija. Žala Lietuvos valstybei turi būti atlyginta už visą tą laikotarpį, kai sovietų kariuomenė įžengė į nepriklausomos Lietuvos valstybės teritoriją iki kol sovietų, vėliau Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos Rusijos Federacijos paskutinis kareivis neapleido Lietuvos teritorijos, vadinasi, nuo 1940 m. birželio 15-osios iki 1993 m. rugsėjo 1-osios. Žinoma, tos valstybės vadovui priklausytų oficialiai atsiprašyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių už savo pirmtakų įvykdytą okupaciją, aneksiją ir sovietinio režimo nusikaltimus.
Akivaizdu, kad už Sovietų Sąjungos ir Rusijos kariuomenės buvimą Lietuvos valstybės teritorijoje turime teisę reikalauti atitinkamų kompensacijų. Rusija nenori nusileisti nė per žingsnį, kad nebūtų precedento didesnėms nuolaidoms. Daug kitų valstybių turi teisę iš Rusijos reikalauti panašios žalos atlyginimo.
Realybė tokia, kad su Rusija šiais klausimais nesusitariame. Ar įmanomos nuolaidos iš Lietuvos?
Mūsų pozicija turi būti valstybinė. Politiniu požiūriu ta pozicija angažuota. Esame Lietuvos piliečiai ir jokių nuolaidų daryti negalime, ypač tiems, kurie stengiasi įvairiais būdais mūsų pilietiškumą pažeisti. Santykiai su Rusija turi būti dalykiški. Kas yra globalizacija? Tai laisvas kapitalo ir darbo jėgos kapitalo interesais judėjimas. Yra kapitalas ir jis turi judėti – tai glūdi kapitalo „prigimtyje“.
O Lietuva gali būti tam tikras trukdys kapitalo judėjimui, jei kels maksimalius reikalavimus. Todėl Vakarų šalys tyli, nekomentuoja Lietuvos reikalavimų Rusijai. Tas prakeiktas didžiųjų Europos valstybių pragmatizmas atvedė prie Miuncheno suokalbio, kai Vokietija, Italija, Prancūzija ir Didžioji Britanija pasirašė sutartį dėl Sudetų krašto perleidimo Vokietijai. Čekoslovakijos sąskaita buvo mėginama numaldyti Hitlerio apetitą. Tokios politikos išdava atvedė prie Antrojo pasaulinio karo.
Akivaizdu, kad kai kurioms Vakarų valstybėms Lietuva gali atrodyti perdėm konservatyvi, nešiuolaikiška globalizacijos požiūriu. Girdi, užsieniečiams draudžiama pirkti žemę Lietuvoje, užsispyrę saugome savo rinkas, sugalvojame dvigubą pilietybę Europoje. Pasaulyje keičiasi galvosena ir prioritetai.
Turėtų keistis ir požiūris į karus, nes, pasirodo, jokio karo laimėti neįmanoma.
Iš karų nepasimokoma. Vietname amerikiečiai nelaimėjo, Irako ir Irano kare laimėtojo nebuvo, prieš Afganistaną Sovietų Sąjunga nelaimėjo. Kokia milžiniška Rusijos imperija, o kare su Čečėnija ne vieną dantį atkando. Tik pasitelkus vidaus kolaborantus šiaip ne taip užslopino čečėnus. Užslopino, bet ne nuslopino.
Kad šmėkla įgytų veidą Kiek Lietuvos istorikams prieinami Rusijos istorijos archyvai, kiek jie ištyrinėti?
Nemažai prie ko prieita, bet tai tik lašas jūroje.
O kodėl Rusijos archyvų prieinamumo mūsų istorikams klausimo neiškėlus į politinį lygmenį? Jeigu Lietuva Rusijai užtikrina geležinkelio transporto koridorių į Kaliningrado sritį, kodėl pariteto pagrindais neleidžiama Lietuvos istorikams ir kitų mokslų atstovams laisvai prieiti prie naujųjų Rusijos archyvų. Bent tų, kurie tiesiogiai siejasi su LDK ir Lietuvos Respublikos istoriniu paveldu.
Esame priklausomi nuo Rusijos gamtinių žaliavų. Tuo viskas pasakyta. O kitų archyvų tyrimas reikalauja daug lėšų (komandiruotės, viešbučiai).
Kokias istorinių tyrinėjimų sritis praverstų visų pirma panagrinėti remiantis Rusijos archyvų medžiaga?
Ar tie archyvai pakeistų mūsų žinojimą tų procesų, apie kuriuos tariamės kai ką žiną?
Kaip čia pasakius. Jeigu statula skendi rūke, matai jos profilį, šį bei tą, bet veido bruožų neįžiūri, taip ir istorija be archyvų. Jeigu bent dalis tos informacijos būtų prieinama ir jos būtų daugiau, pavyktų pasiekti, kad šmėkla rūke įgytų veido bruožų.
Kai kelias į rytų kaimynės archyvus nėra tvirtas, naudokimės proga ir tyrinėkime Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Švedijos, gal ir kitų šalių archyvus. Lenkijos archyvai svarbūs, bet jie labai nukentėję.Per 1944 m. Varšuvos sukilimą 90 proc. Varšuvos Senųjų aktų archyvo sunaikinta. Tai sukilimą malšinusių vokiečių „nuopelnas“ – jie sudegino visą pastatą, kuriame buvo saugomas archyvas. Yra tekę šiek tiek tame archyve padirbėti, domėjausi Varšuvos generalgubernatoriaus bylomis. Išliko tos, kurios prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo išvežtos į Rusiją ir dar nebuvo atiduotos į archyvą, liko kanceliarijoje. Taip pat liko tos, kurios Varšuvos sukilimo metu buvo paklotos rūsyje po sužeistaisiais. Todėl kai kurios bylos krauju permirkusios. Tos bylos yra kraujo kainos. Labai simboliška. Lenkijoje išliko didikų dvarų archyvų, o tai labai svarbus tyrinėjimų šaltinis. Valstybės decentralizacijos atvejais didikų valdos virsdavo regioniniais politiniais ir kultūriniais centrais. Tuose archyvuose yra duomenų apie visą valstybę. Ar nepramigo istorikai Ar kartais mūsų istorikai ir diplomatai neprasnaudė to palankaus Lietuvai momento, kai Rusijos prezidentu buvo Borisas Jelcinas. Tada Lietuvos ir Rusijos santykiai buvo labai geri, mūsų mokslininkams buvo galima dirbti Rusijos archyvuose, gal net susigrąžinti Lietuvos Metriką. Kiek galimybės leido ir kiek istorikai buvo kvalifikuoti, tiek ir padarė. Tačiau esama įvairių istorikų. Ne tik visa tauta, bet ir istorikai kartais nelengvai išsivaduoja iš stereotipų. Ne taip lengvai viskas vyksta. Darėme, ką galėjome. Pasinaudoję tam tikru atlydžiu, iš Maskvos centrinio archyvo pirminius dokumentus apie trėmimus surinkome ir norėjome išleisti rusų kalba. Bet kai išėjau iš Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pareigų, kai kam šovė mintis, kad leisti Lietuvoje dokumentų rinkinį rusų kalba nėra jokio reikalo. Buvo pradėta versti į lietuvių kalbą, Amerikos lietuviai padėjo leidybos reikalus tvarkyti. Tačiau Amerikoje kilo triukšmas, nes ten už gryną pinigą buvo priimta visa, kas tuose dokumentuose rašoma. O juk tie dokumentai politiškai angažuoti, parašyti ano meto terminais. Kuo baigėsi? Baigėsi tuo, kad neturime rusiško leidinio, kuris būtų labai naudingas, kad būtų ką diplomatams ir aukštiesiems svečiams į rankas įduoti. Išsibarstė ir rusiškai norėtas išleisti tekstas. Negalėčiau net pasakyti, ar yra tie dokumentai Lietuvos istorijos institute. Į Jūsų rankas buvo patekę ir 1941 m. ištremtųjų iš Lietuvos sąrašai, kuriuos buvo sudaręs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Ignas Končius. Man tik fragmentas tų sąrašų pakliuvo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras dabar turi surinkęs gerokai daugiau ir išsamesnės medžiagos. Kaip vertinate šio Centro atliktą ir toliau dirbamą darbą? Ar daug nuveikta? Negaliu pasakyti, kad pažįstu šio Centro darbą. Pasiskaitau jo tyrinėtojų darbus. Labai reikalinga empirikos ir pragmatikos medžiaga. Tai naujas dalykas, tad visos informacijos dar negalime sužinoti, o ji galėtų būti labai svarbi. Kalbėdami apie 1990 metus, mūsų nepriklausomybės atkūrimą negalime prieiti prie visos informacijos. Svarbu žinoti ne vien Sovietų Sąjungos, bet ir JAV to meto veikimo scenarijus. Šį bei tą esu girdėjęs iš Stasio Lozoraičio, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šv. Sosto ir JAV, bet tai tik fragmentai. Ar istorikams, ypač kitų šalių, prieinami JAV Kongreso, Prezidentūros dokumentai? Didžioji Britanija ir JAV išslaptinusi archyvus net šiek tiek po Antrojo pasaulinio karo, bet ne visus. JAV yra atvira visuomenė, tad ir atvirų archyvų daugiau. To nepasakysi apie saugumo tarnybų ir panašius archyvus. Turbūt ne mažiau 80 metų praeis, kol tie dokumentai bus išslaptinti ir legalizuoti. Kol yra gyvų žmonių, nebus skubama išslaptinti. Gal ir gerai, kad archyvai ne visiems prieinami Kaip vertinate Lietuvoje priimtą įstatymą, kad 50 metų neprieinami archyvuose saugomi net asmeniniai dokumentai? Vertinu, ko gero, palankiai. Antraip prieš atskirus žmones būtų keliama visokių dirbtinių intrigų. Lietuvai vos atsikūrus atsirado tokių asmenų, kurie ėmė pardavinėti dokumentus iš archyvų ir dar grasindami: jeigu nepirksi, būsi šantažuojamas ir kompromituojamas. Vadinasi, buvo galima tuos dokumentus išsinešti, pavogti? Čia jau nėra ko kalbėti, kiek spėta pavogti. Kai kurie vagiliai buvo pagauti. Vienas iš tokių nutvertųjų Amerikos lietuviams siūlė pirkti dokumentus su operatyviniais duomenimis apie juos. Nelabai į tuos reikalus gilinausi, bet visa tai paliko slogų įspūdį. Žinomi ir asmenys, pasiėmę karinę reikšmę turinčius dokumentus. Neva kasdieniam darbui, bet kur tie dokumentai šiandien? Viena vertus, uždarytas priėjimas prie slaptų dokumentų kenkia tyrinėtojams, mokslininkams, o antra vertus, neatsakingose rankose tie dokumentai gali žaloti žmonių likimus. Gali būti atvertas kelias įvairioms intrigoms. Kas ten atskirs, kur tikra, o kur išgalvota ar tyčia pamėtėta „informacija“. Juk ir sovietų saugumo tarnybos turėjo „vykdyti planus“, kas mėnesį privalėjo užverbuoti tiek ir tiek naujų agentų. Jeigu nepavykdavo, kartais užrašydavo ir taip, kaip joms buvo naudinga. Juk žinome, kaip buvo vykdomi gamybos ir kitokie planai. Veiklos ir darbų imitacija buvo puikiai įsisavinta, o tai virsdavo laimėjimų imitacija. KGB taip pat dirbo juk ne išskirtiniai, o tokie pat žmonės. Ką gi, labai gaila, bet kelias iš Kupiškio į Vilnių baigėsi, visą šį laiką skyrėme pokalbiui. Kelias neprailgo, o ir įvairias temas kiek sugebėjome, o kiek ir nesugebėjome, bet pagvildenome. Ačiū Jums ir geros tolesnės kloties, visų pirma sveikatos. Iki naujų pasimatymų. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Prof. Vytautas Merkys (trečias iš dešinės) Lietuvos istorijos institute tarp kolegų
