MOKSLASplius.lt

Ar tinka Vilniaus senuosius mūrus priskirti ikigotikinei architektūrai (4)

Lieka atsakyti į klausimą, kur toji Mindaugo sostinė buvo.

Jokie kiti archeologiniai radiniai ar architektūrinių tyrinėjimų rezultatai neduoda pagrindo šiuo požiūriu rungtis su Vilniumi. O Vilniuje tokia vieta gali būti tik Žemutinės pilies teritorija.

Lietuvos istorijos institute dirbantis istorikas Stephen C. Rowell knygoje Iš ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345 rašo, kad tikėtina, jog Mindaugo karališkasis dvaras buvo Vilniaus teritorijoje, didesnėje gyvenvietėje, kuri egzistavo dar gerokai prieš 1000-uosius metus. Anot jo, ir archeologų tyrinėjimai rodo, kad tai buvusi geriausiai įtvirtinta vieta tryliktojo šimtmečio Lietuvoje.

Jeigu prieš 20–30 metų turėjome baltiškosios plytų perrišos būdu sumūryto vieno statinio liekanas ir keturkampio pamato fragmentą po Varpine Katedros aikštėje, tai dabar baltiškuoju plytų perrišos būdu mūrytų objektų turime daug daugiau, ištisų Žemutinės pilies aptvarų liekanas, tad rastosios XIII a. Katedros pamatai jau nėra vienišas to amžiaus radinys.

Ryškėja architektūrinė visuma

Tyrėte atsitiktinius mūro fragmentus ar nuosekliai ir ištisai visą Žemutinės pilies teritoriją?

Negalima pasakyti, kad visą laiką buvo vykdomi nuoseklūs tyrinėjimai. Sovietmečiu tirta epizodiškai. Svarbesni tyrimai buvo daryti 1956–1961 m. atkasant Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios pamatus, 1972–1984 m. tiriant senojo arsenalo teritorijoje (prieš atstatant šį pastatą), 1970–1976 m. ir 1984–1986 m. tiriant Arkikatedros požemius. Kiti tyrimai buvo daromi iškilus reikalui per Žemutinės pilies teritoriją tiesti inžinerines komunikacijas ar jas atnaujinti. Nuoseklūs tyrinėjimai pradėti nuo 1987–1988 m., kai visuomenė iškėlė idėją atstatyti prieš 200 metų svetimųjų nugriautus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių (Valdovų) rūmus.

Per pastaruosius 20 ir daugiau metų Valdovų rūmų pamatų aplinkoje atkasėme daugiau kaip 50 ankstyvojo su baltiškąja (vendine) plytų perriša mūro fragmentų. Tuos fragmentus, savaime aišku, bandėme sujungti į visumą. Žinoma, reikėjo ieškoti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, studijuoti to meto pilims keliamus gynybos principus, aptvarinių pilių antžeminėms dalims (bokštams, sienoms) taikytas architektūrinės išraiškos priemones.

Tačiau ir dabar negalima teigti, kad ištirta nuosekliai visa Žemutinės pilies teritorija. Liko neištirta dabartinė Katedros aikštė (1998–1999 m. tyrimų metu kasinėti tik viršutiniai sluoksniai), mažai tirta rūmų sodo teritorija, tik iš dalies tirti kultūriniai sluoksniai į šiaurę nuo Arkikatedros, taip pat mažai tirtas Senojo arsenalo kiemas bei buvę kiemai tarp rūmų I, II ir III oficinų.

Remiantis iki šiol atliktais tyrimais, ar jau galima kalbėti apie XIII a. pabaigos–XIV a. pirmosios pusės mūrinės architektūros visumą?

Jau anksčiau esu minėjęs (Mokslo Lietuva, 2009, Nr. 7), kad mums pavyko išskirti tų ankstyvųjų mūrų kelis statybos etapus: vien XIII a. antrosios pusės–XIV a. pradžios du statybos etapus. Tai mažojo gynybinio aptvaro (Mažosios Žemutinės pilies aptvaro) liekanos kyšulio, buvusio Pilies (Gedimino) kalno vakarinės papėdės viršuje bei pietiniame šlaite. Manoma, kad mažasis aptvaras buvo praplėstas į vakarus XIV a. pr., panaikinus senąją Vilnios vagą, ir toje vietoje pradėjus mūryti sienas, apjuosusias kyšulio vakarinę dalį su sakralinės paskirties statiniu (šventykla, katedra) šios aptvaro dalies viduje. Pastarąją praplėsto aplink kyšulio smaigalį dalį įvardijome trečiuoju statybų su baltiškąja plytų perriša etapu.

Užpylus senąją Vilnios vagą ir suformavus tą, kuri XVIII a. pirmojoje pusėje pavaizduota J. G. M. Flurstenhofo plane, buvo mūrijamas didysis gynybinis aptvaras, kurio sienos mūrytos iš lauko akmenų, kai kuriose vietose į sienų mūro paviršių įterpiant plytų mūro su baltiškąja plytų perriša juostas. Šio didžiojo gynybinio aptvaro sienos buvo apie 1 km ilgio, jo saugomą kiemą su rezidenciniais bei sakraliniais pastatais ir Gedimino kalnu išorėje iš visų pusių juosė Vilnios abiejų atšakų (kairiosios ir dešiniosios) bei Neries upių vandenys.

Peršasi išvada, kad didysis aptvaras, kaip ir po Vilnios upės senosios vagos užpylimo jos vietoje sumūrytos trečiojo etapo sienos – statytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais. Be to, didžiojo aptvaro (kaip minėta – jo ilgis apie 1 km) šiaurės rytų dalis, ribojusi iš išorės Senojo arsenalo ir I oficinos teritoriją, greičiausiai buvo baigta mūryti XIV a. ketvirtajame ar penktajame dešimtmetyje.

Knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai pateiktos įvairių aukščiau paminėtų statybos etapų mūro sienose rastųjų plytų matmenų lentelės. Atskirų etapų plytos skiriasi vienos nuo kitų, lentelėse išvesti kiekvieno etapo plytų mūro sienose vidurkiai: mažiausi, vidutiniai ir didžiausi matmenys, plytų kraštinių santykiai.

O molis? Ar buvo tyrinėjamas kokiose Vilniaus miesto ar apylinkių vietose buvo kasamas?

Vilniaus plytų molis yra kelių rūšių. Buvo kasamas Šnipiškėse, Vilkpėdėje, taip pat ir kitose vietose. Vienur balkšvas, kitur raudonas molis. Seniausių pastatų didžioji dalis plytų yra raudono molio, viena kita plyta pasitaiko ir gelsvo, teisingiau balkšvo molio. Vėliau daugiau naudotas gelsvas, šviesus molis, bet tai sietina su XVII–XVIII amžiais. Lauryno Gucevičiaus Vilniaus Katedros architektūriniai papildymai daryti naudojant šviesaus molio plytas.

Kur gyveno Gediminas

Grįžkime prie Vilniaus vagos pokyčių. Išplėtus senosios vagos sąskaita aptvarinę Žemutinės pilies sieną, iš esmės pastačius antrąją aptvarinę sieną, atsirado vietos naujiems pastatams Žemutinės pilies teritorijoje. Kokiems?

Gedimino laikais Aukštutinė pilis greičiausiai dar buvo medinė, nes tos pilies aptvare bei iki šiol išlikusiuose kunigaikščių rūmų griuvėsiuose mūro su baltiškąja (vendine) plytų perriša nerasta. Kalno papėdėje to meto Mažajame aptvare (mažojoje Žemutinėje pilyje) buvo du mūriniai keturkampio plano pastatai M2 ir M3, prie aptvaro pietinės sienos, manoma, buvo mūriniai kazematai. Aikštelės šiaurės vakarų kampe stovėjo aukštas masyvus aštuoniasienis donžonas M20. Anais laikais donžono tipo statiniai tikdavo ir valdovo gyvenimui, ne tik apylinkėms stebėti. Medininkų pilies iki 30 m aukščio donžonas taip pat buvo gyvenamas.

Kokie dekoro elementai galėjo būti aptvarinių pilių statinių fasaduose?

To meto aptvarinių pilių pastatų išskirtinis bruožas – fasaduose baltiškoji (vendinė) plytų perriša. Aptvarinių pilių gynybinėse sienose nišos ar šaudymo angos turėjo pusapskrites (būdinga dar romanikai) arba smailiaarkes (būdinga gotikai) sąramas, donžonai viršutiniame aukšte – kryžminius skliautus. Viršutinė gynybinių sienų ar bokštų dalis buvo puošiama iš plytų sumūryta dar romanikai būdinga arkatūrine juosta. Neabejoju, kad panašiomis arkatūrinėmis juostomis buvo puošiami ir Mažojo gynybinio Žemutinės pilies aptvaro sienų bei kai kurių kieme stovėjusių pastatų paviršiai. Turaidos pilies donžonas (XIII a.) viršuje taip pat papuoštas panašia arkatūrine juosta.

Norėčiau atkreipti dėmesį į pilies plano schemoje pažymėtą namą M2, kuris mūsų tyrimų duomenimis buvo pastatytas pirmajame sienų su baltiškąja plytų perriša mūrijimo etape. Pagal istorinius šaltinius 1324 m. rudenį Lietuvos karalius Gediminas priėmė pilyje popiežiaus legatų pasiuntinius. Galimas daiktas, kad būtent pastato M2 kurioje nors menėje.

Šia proga verta atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Dabartinėje specialioje literatūroje mūsų architektūros istorikai Lietuvos aptvarines mūro pilis (Vilniaus Žemutinę, Senųjų Trakų, Kauno pirmąją pilį, Medininkų, Lydos ir Krėvos pilis) priskiria ikigotikinei architektūrai. Nors gretimose šalyse (Livonijoje, Prūsijoje, Lenkijoje, taip pat kai kurioje Baltarusijos teritorijoje) esančios XIII–XIV a. aptvarinės pilys su tokiomis pat architektūros formomis ir baltiškąja plytų perriša priskiriamos ankstyvajai gotikai. Baltarusiai Krėvos ir Lydos pilis taip pat priskiria ankstyvajai gotikai, o mes jas įvardijame kaip ikigotikines. Galbūt taip yra todėl, kad iki šiol mes mažai turėjome žinių apie tą ankstyvąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros su baltiškąja plytų perriša etapą. Dabar ta ankstyvoji architektūra atsiskleidžia maždaug visame 10 ha dydžio Žemutinės pilies teritorijos plote. Akivaizdu, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pagrindinis architektūros su baltiškąja plytų perriša centras, o kitos aptvarinės šio tipo pilys – Vilniaus piliai buvo periferinės. Iki šiol vis dar įvardijamoje ikigotikinėje Lietuvos architektūroje sutinkamos ir romaninės, ir gotikinės formos, kurios, kaip minėta, kitose šalyse priskiriamos ankstyvajai gotikai, ar kartais pereinamajam iš romanikos į gotiką laikotarpiui.

Bendravimo su kaimynais svarba

Jeigu Vytenio ar Gedimino laikais vyksta dideli perstatymai Žemutinės pilies teritorijoje, plečiama aptvarinė siena, išplečiama ir pati pilies teritorija, vadinasi, buvo rengiamasi atremti galimą karinį pavojų. Kokį, kas tuo metu labiausiai grasė Vilniui?

Kai kurių buvusių grėsmių mes gal net nežinome, arba istorikai, remdamiesi šaltiniais, galėtų jas įvardyti. O jų, matyt, būta. Ne vien lietuviai rengė žygius į kitas šalis.

Kaip sakyta, ištekindamas dukterį Aldoną Gediminas lenkams atidavė 24 tūkst. lenkų belaisvių. Jo pirmtakas Vytenis nužygiuodavo į estų žemes, buvo išsilaipinęs net Saaremos saloje. Nepamirškime, kad XIII a. pabaigoje jotvingius pagaliau įveikė Kryžiuočių ordinas kartu su lenkais. 1283 m. buvo paskutiniai ryškesni jotvingių mūšiai su Ordinu, deja, pralaimėti. Taigi virš Lietuvos nuolat tvenkėsi debesys. Kaip sako kronikos, baltų žemes pietvakariuose nuolat siaubė lenkai. Šiaurėje broliškas latvių genčių žemes XIII a. baigė užkariauti Ordinas.

Prisiminkime ir Kijevo patirtį: jam dar negrasė mongolai, o apsikrikštijęs Kijevo kunigaikštis ėmėsi statyti cerkves, įtvirtino ir Kijevo centrą. Valdovo sostapilė turėjo atitikti prestižo reikalavimus.

Nepamirškime, kad aktyviai Lietuvos valdovai bendravo su kaimynais. Traidenis išleido savo dukrą už Plocko kunigaikščio, valdžiusio Mozūrus. Taip pat ir Krokuva lietuviams nebuvo nepažįstama, ypač kai į ten buvo ištekinta Gedimino duktė Aldona. Aišku, kad prieš šias vedybas Lietuvos pasiuntiniai pabuvojo ir Plocke, ir Krokuvoje, matė, kokios ten pilys ir kiti mūro pastatai. 1326 m. Dovydas Gardinietis su lietuvių ir lenkų kariais surengė žygį į Brandenburgo markos Frankfurto miestą (prie Oderio).Polocko Šv. Sofijos soboro architektūroje šalia plintų galima rasti ir Vakarams būdingų plytų

Arba Vytenio laikai. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija tuo metu sudarė apie 13 ha ploto. O Ryga XIII a. viduryje turėjo sienomis aptvertą iki 28 ha plotą. Ten ir pilis buvo, ir bažnyčios statytos. Kai Rygos arkivyskupas susipyko su Livonijos ordino magistru, telkėsi į pagalbą pagonis lietuvius, vadovaujamus Vytenio. Rygos priemiestyje arkivyskupas net pastatė lietuviams pilaitę, kad ten stovėtų lietuvių įgula. Jeigu kiltų karinis konfliktas su Livonijos ordinu, Rygos arkivyskupas galėtų pasiremti lietuviais.

Visa tai sakau norėdamas parodyti, kad bendravimas su kaimynais buvo labai intensyvus, Rygos, Krokuvos ir Plocko mūrai nebuvo jokia paslaptis Lietuvos valdovams. Jie matė, kaip kaimynai gamino plytas, kas iš jų buvo statoma. Būtų keista, jei Lietuvos valdovai nepamėgintų įtvirtinti Vilniaus kaip valstybės centro.

Nieko nuostabaus, kad Gedimino sūnus Liubartas, į žentus išėjęs į Lucką, ten pradėjo statyti galingą pilį, kurią ir šiandien ukrainiečiai vadina Liubarto pilimi. 10 m aukščio mūro sienos ir šiandien atrodo įspūdingai. Vytautas Lucko pilį užbaigė, o didžią dalį pastatė Liubartas.

Vadinasi, per Lietuvą Vakarų šalims būdinga architektūra ir statybos būdas buvo perduodami ir į kitus slavų kraštus? Lietuva ne vien skolinosi, bet ir pati buvo savotiškas donoras kaimynams. Juk ir Liubarto pilis Lucke jau buvo ne bizantinės ar romaninės architektūros, bet gotikinė.

Kai Liubartas nuėjo į žentus, jau pradėta naudoti gotikinė plytų perriša. Tokį mūrą matome Vytauto laikais perstatytoje Vilniaus aukštutinėje pilyje, ar Gardine jo pastatytoje pilyje. Prūsijoje ir kituose kaimyniniuose kraštuose nuo XIV a. vidurio taip pat įsivyravo gotikinė plytų perriša. Lucko pilyje Liubarto statybininkai naudojo tokias pačias plytas, kokias matome Gardino XIV a. pabaigos pilyje, Vytauto ir Jogailos laikais perstatytoje Katedroje. Ši Katedra jau yra trečios rekonstrukcijos padarinys.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose:

 

Žemutinė ir Aukštutinė pilys XV a.pradžioje. Pagal natūros tyrimais pagrįstą Napalio Kitkausko rekonstrukciją dailininko Antano Vaičekausko piešinys

Lydos pilies gynybinės sienos su romanikai būdinga arkatūrine juosta fragmentas

Polocko Šv. Sofijos soboro architektūroje šalia plintų galima rasti ir Vakarams būdingų plytų