MOKSLASplius.lt

Unikalaus žmogaus unikalus likimas (2)

Tuos 30 metų iki mokslininko satisfakcijos juk nepavadinsi vien kančių keliais. Bronius Dundulis dirbo istoriko tyrinėtojo ir pedagogo darbą, buvo apsuptas studentų, galėjo bendrauti su gerai jį supratusiais kolegomis – ne taip jau maža mokslininko gyvenime. Per tą laiką parašė 12 knygų. Buvo ir asmeninis gyvenimas: dar 1947 m. B. Dundulis vedė Pranę Stukėnaitę (1910–1991), kurią žinojome kaip žymią etnografę profesorę Pranę Dundulienę. Jiedviem gimė dvi dukros – Daiva ir Ieva. Buvo malonu abi jas matyti ir tėvelio šimtmečio renginiuose Kupiškyje.Generolo Jono Žemaičio karo akademijos doc. dr. Romas Batūra karštai diskutuoja su prof. Broniaus Dundulio dukterimis – dr. Ieva Šenavičiene ir dr. Daiva Senuliene

O kad paties Broniaus Dundulio likimas – gyvenimas su laiminga pabaiga, mums primena dar viena data: 1993 m. sausio 22 d. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo jam humanitarinių mokslų (istorijos) habilituoto daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą. Dar daugiau – paskyrė jį istorijos mokslo laipsnių ir vardų nostrifikacijos komisijos nariu. Profesorius tapo atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros ir habilitacijos komisijos nariu, dalyvavo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnio suteikimo tarybų veikloje.

Pripažinimai vienas po kito pasipylė tarsi iš gausybės rago. 1988–1991 m. B. Dundulis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininku, vėliau išrinktas šios draugijos garbės pirmininku. 1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Šią pripažinimų seką 2000 m. liepos 5-ąją vainikavo iš Prancūzijos Lietuvos mokslininką pasiekęs apdovanojimas: B. Dunduliui įteiktas Prancūzijos Nacionalinių nuopelnų Komandoro laipsnio ordinas. Gaila, kad pačiam apdovanotajam gyvenimo laikrodis jau skaičiavo paskutinius jam lemtus mėnesius. Bronius Dundulis mirė 2000 m. rugsėjo 1-ąją ir amžino poilsio atgulė Antakalnio kapinėse šalia savo žmonos profesorės Pranės Dundulienės.


Iš istorijos mokslo klasikų laikų


Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos doc. dr. Romas Batūra buvo I kurso studentas, kai daugiau kaip prieš pusę šimtmečio klausėsi Broniaus Dundulio paskaitų. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete buvo šalta, auditorijos net žiemą beveik nešildytos, tad B. Dundulis skaitydavo paskaitas nenusivilkęs palto. Studentai dar nežinodami apie jo sudėtingą gyvenimo kelią ir visų aplinkybių jautė, kad B. Dundulis yra labai šiltas, geras žmogus. Beje, šios nuomonės apie profesorių R. Batūra nepakeitė iki jo gyvenimo pabaigos.

Kalbėtojas prisiminė, kaip tik ką buvo pradėjęs dirbti Lietuvos istorijos institute, ir B. Dundulis atnešė savo kandidatinės disertacijos pagrindu parašytą knygos rankraštį Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Institute rankraštis buvo svarstomas. Ko gero, visiems to svarstymo dalyviams buvo akivaizdu, kad B. Dundulis yra iš tos prieškario Lietuvos istorikų mokyklos „mohikanų“ – europinio lygmens lietuviškos istorikų mokyklos. Daugelis tos mokyklos atstovų buvo išblaškyti po pasaulį, kai kurie atsidūrė tremtyje, žuvo Sibire. Sunkius laikus išgyveno nenorintys dirbtinai aukštinti sovietinės epochos, net ir rašant apie seniausius laikus tekdavo reikia ar nereikia remtis rusų ir sovietiniais autoriais, liaupsinti Rusios ir Rusijos įtaką Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Europai. Dirbtinė apologetika mažai ką bendro turėjo su moksliniu objektyvumu ir apskritai su mokslu.

B. Dundulis, pasak R. Batūros, įnešė tą istorijos mokslo gaivą, kuri sklido iš prieškarinių Zenono Ivinskio, Adolfo Šapokos, Igno Jonyno, kun. Jono Matuso ir kitų istorikų darbų, kuriuos šiandien vadiname Lietuvos istorijos mokslo klasika. Štai per B. Dundulį tų ir kitų istorikų nuostatos, darbai taip pat ir okupuotoje Lietuvoje nebuvo visiškai prarasti pokarinei studentijai ir apskritai mąstantiems žmonėms. Toli gražu ne visi pokario istorikai sugebėjo atsispirti dirbtinai peršamai prorusiškai sovietinei sampratai istorijos moksle. B. Dundulio kandidatinės disertacijos pagrindu parašytoji knyga ir šiandien R. Batūros vertinama kaip Z. Ivinskio idėjų ir praktikos tąsa Lietuvos istorijos moksle, svarus įnašas į Lietuvos laisvės kovų pažinimą požalgirinėje epochoje. B. Dundulis šiame kovų su kryžiuočiais epochos darbe atskleidė ir įvertino sudėtingus to meto šaltinius – aktus, kronikas ir istoriografiją. Lietuvos istoriją ne vieną šimtmetį tyrinėjo puikūs daugelio šalių istorikai, jų darbai yra tarptautinio masto – juos vertindamas B. Dundulis įnešė ir savo indėlį į istorijos mokslą.


Lietuvos laisvės kovų istorija


Lyg ir suvokiame reikšmingą Žalgirio mūšio 1410 m. svarbą Lietuvos ir dalies Europos istorijai, bet R. Batūra skatina nepamiršti ir to, kas vyko po šios pergalės. O vyko labai svarbūs įvykiai. Lietuvai reikėjo padėti nepaprastai daug karinių, diplomatinių ir dvasinių pastangų norint atlaikyti Vokietijos imperijos ir Teutonų ordino besitęsiantį tarptautinį spaudimą, kovoti kitokiomis nei ligi tol priemonėmis. Lietuva atsispyrė milžiniškai tarptautinei jėgai, kuri visais įmanomais būdais siekė prie Baltijos jūros įkurdinti Ordino valstybę. Jeigu tą užduotį būtų pavykę įgyvendinti, Europos rytuose prie Baltijos būtų išaugusi neįtikėtina pasaulinė karinė jėga. O kad to neįvyko, šlovė ir garbė mūsų protėviams.

Kartu R. Batūra atkreipė dėmesį į dar vieną labai svarbų mūsų istorijos aspektą, kuriam kartais gal nesame labai atidūs. Požalgirinė Lietuva to meto Europai davė ne tik karinio ginklo jėgos, bet ir didžios tolerancijos pamoką. Vytauto ir Jogailos europinė diplomatija buvo nukreipta ir į tai, kad būtų užtikrinta tautų teisė savarankiškai gyventi savo teritorijoje. Pakaktų prisiminti Lietuvos ir Žemaičių diplomatines pastangas Konstanco suvažiavime.

Kiek apie visa tai susimąstome? Tikriausiai ne taip dažnai, kiek reikėtų. Dar geriau būtų, jeigu visa tai būtų ne priešokio, bet giliai mumyse glūdintis istorinės atminties imperatyvas ir kad tas žinojimas skleistųsi ne vien tarp lietuvių, bet ir tarptautinėje erdvėje. Ar ne to siekė prof. B. Dundulis, kuris savo tyliu kasdieniu istoriko darbu pačiose nepalankiausiose Lietuvos istorijos mokslui aplinkybėse sugebėjo išsaugoti tvirtą garbingo mokslininko moralinį ir dalykinį nugarkaulį, niekur nepasidavęs akimirkos silpnumui, netapęs valdžios įnagiu, diskredituojančiu Pirmosios nepriklausomos Lietuvos valstybės istorijos mokslo.

Taigi pokariu parašytais istoriniais darbais B. Dundulis mums iškyla kaip asmenybė, kuri netelpa vien į napoleonmečio tyrinėjimo rėmus, bet sugebėjusi parodyti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmenį kartu su Lenkija sustabdant Teutonų ordino skverbimąsi į Rytus, veikusi ne vien karine jėga, bet ir diplomatinėmis priemonėmis, pasitelkusi moralinio poveikio krikščioniškas vertybes, kai reikėjo apginti savo teises būti lygiateisėmis Europos krikščioniškos bendrijos narėmis.

Kai kurie šios kovos aspektai atsispindi ir B. Dundulio gal daugiau mokslo populiarinimo knygoje Lietuvos kova dėl Baltijos jūros. Šioje knygoje pratęsta ta pati mintis jau Lietuvos kovų su Švedija pagrindu. Tegu ir nedidelės apimties knygoje B. Dundulis svariai pratęsė Lietuvos laisvės kovų dėl Baltijos jūros periodą iki XVIII amžiaus.

R. Batūra kaip labai svarbias B. Dundulio knygas taip pat išskyrė tokias monografijas kaip Lietuvos kova dėl savarankiškumo XV amžiuje ir Lietuvos užsienio politika XVI amžiuje. Šios monografijos pasižymi ir šaltinių, ir tarptautinės istoriografijos apibendrinimu, ko iki B. Dundulio labai stigo Lietuvos istorijos mokslui ir visuomenei.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad B. Dundulis Lietuvos laisvės kovų periodą išplėtė nuo vikingų laikų iki XVIII a. pabaigos. Tai vertinga ne tik Lietuvos mokslui ir visuomenei, bet ir tarptautiniam mokslui, nes ir kitų šalių istorikai jau negali apeiti Broniaus Dundulio darbų, priversti juos cituoti, pateikti lietuviškos istoriografijos poziciją į aptariamus įvykius ir reiškinius.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose: 

Kupiškio viešosios bibliotekos direktorė Daiva Bubulienė, parodos „Profesoriaus Broniaus Dundulio gyvenimas ir veikla“ rengėja Jolita Pipynienė ir B. Dundulio duktė Ieva Šenavičienė

Kupiškio krašto žinovas Vidmantas Jankauskas pasakoja apie prof. Broniaus Dundulio gimtąjį Gyvakarų kaimą

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos doc. dr. Romas Batūra karštai diskutuoja su prof. Broniaus Dundulio dukterimis – dr. Ieva Šenavičiene ir dr. Daiva Senuliene