Vladimiro Toporovo archyvas

Pasaulyje yra nemažai kalbininkų, kurie domisi prūsų kalba. Tai ir Pietro Umberto Dini Italijoje, Rainer Eckert Vokietijoje, Viačeslavas Ivanovas, daugiausiai gyvenantis JAV, Wojciech Smoczynski Lenkijoje, Frederik Kortlandt ir Rick Derksen Olandijoje, William Schmalstieg Amerikoje. Esama prūsų kalbos tyrinėtojų ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Grasilda Blažienė, Bonifacas Stundžia, Audronė Kaukienė). Jie ir kiti kalbininkai galėtų padėti leidžiant V. Toporovo Prūsų kalbos žodyno likusius tomus. Prieiga internete prie šio žodyno duomenų, kuriuos užtikrins Lietuvių kalbos institutas, turėtų gerokai paspartinti visus su žodynu susijusius reikalus.

Bus V. Toporovo atminimui skirtas kambarys

Supratau, kad būtent V. Toporovo „Prūsų kalbos žodyno“ kartoteka tik laikinai skaitmeninimo tikslams perduota Lietuvių kalbos institutui?

Taip, tai yra V. Toporovo mokslinio archyvo dalis, kuri turi būti nuolat saugoma Rusijoje. Paskui ji bus perduota į RGALI (Rusijos valstybinį literatūros ir meno archyvą). Jo dukterys Lietuvių kalbos institutui padovanojo daug V. Toporovo asmeninių daiktų, pavyzdžiui, jo Vilniaus universiteto garbės daktaro mantiją. Kaip tik pristatant knygą Vladimiras Toporovas ir Lietuva, Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė kalbėjo, kad institute bus įrengtas V. Toporovui skirtas kambarys, bus eksponuojami kai kurie asmeniniai jo daiktai.

Išties labai vertintinas dalykas, kad būtent Lietuvoje, su kuria akademiką Toporovą siejo tokie gilūs ir šilti moksliniai ir asmeniniai ryšiai, bus saugomi ir eksponuojami kai kurie jo daiktai.

Taip, joks mokslinis archyvas nepriims akademiko rinktų atvirukų, akmenukų, kriauklių, nuotraukų, dokumentų ar, pavyzdžiui, jo akinių.

Rusijoje išties labai daug įžymių mokslininkų ir šiaip pasaulinio garso asmenybių, bet Lietuvai Vladimiras Toporovas yra labai brangus žmogus. Ne mažiau brangus ir už mūsų tautos didžiuosius.

Labai džiugu tai girdėti. Turime su visiems mums brangia asmenybe susijusių daiktų, kurių negalima išmesti, tačiau ir nėra kur dėti. Tam tikra dalis V. Toporovo archyvo šiuo metu yra ir „Baltrušaičio namuose“, kurie tapo savotišku tarpiniu punktu tol, kol tam paveldui nebus rasta tinkama saugojimo vieta.

Ateityje Vilniuje veikiausiai turėsime mokslo muziejų, galimas dalykas, kad ir kai kurie V. Toporovo asmeniniai daiktai taps to muziejaus eksponatais. Dabar labai gerai, kad jie yra Lietuvių kalbos institute. Vadinasi, nedings, nes yra kas supranta jų vertę, brangina ir saugo.

Gerai, jei tai būtų ne tik su daiktais susijusi atmintis, o kad Lietuvoje ir Rusijoje atsirastų V. Toporovo pasekėjų, kurie žinotų, domėtųsi šio mokslininko darbais. Tikriausiai atsiras, nes ir Lietuva tokias iniciatyvas rodo.

Būtų nuostabu, jeigu „Baltrušaičio namuose“ prie Lietuvos ambasados Maskvoje atsirastų V. Toporovui skirtas memorialinis ar kito pobūdžio mokslininko atminimą įprasminantis kambarys. Būtų labai teisingas ir humaniškas sprendimas.

Žinoma, būtų gerai, jei jo mėgiamoje vietoje, Lietuvos kultūros židinyje Maskvoje, atsirastų Toporovui skirtas kampelis, tačiau tai turi spręsti Lietuvos ambasada Rusijoje.

Kas laukia „Baltrušaičio namų“

Esate „Baltrušaičio namų“ darbuotoja, padedate J. Budraičiui organizuoti įvairius renginius. Kaip įsivaizduojate šių namų ateitį?

Man, kaip mokslininkei, atrodo, kad geriausia būtų toliau plėtoti tą kultūrinę ir mokslinę veiklą, kuri tuose „Baltrušaičio namuose“ buvo pradėta. Mokslinės konferencijos, susitikimai, parodos, koncertai ir kiti kultūriniai renginiai „Baltrušaičio namams“ Maskvoje tarsi suteikė neoficialaus kultūros centro statusą, nors oficialiai tokio statuso tie namai neturi. J. Budraitis buvo ėmęsis iniciatyvos, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Maskvoje tokį kultūros centrą steigtų. Lenkija, Vengrija ir kitos šalys turi tokius kultūros centrus. Daug metų J. Budraitis dėjo pastangas, bet kol kas reikalai nepajudėjo.

Nors „Baltrušaičio namų“ statusas toks, koks yra, Maskvoje daugelis žmonių žino, kad tai Lietuvos kultūros židinys ir labai vertina jo veiklą. Į renginius susirenka daug žmonių. Svarbi ir paties J. Budraičio asmenybė. Maskvoje ir Rusijoje jis gerai žinomas, gerbiamas ir mylimas, todėl bijodama laukiu šių metų pabaigos, kai J. Budraitis grįš į Lietuvą. Jo kultūros atašė kadencija seniai baigėsi, visa laimė, kad jis dar kelerius metus sutiko padirbėti Maskvoje. Neramiai žvelgiu į ateitį – jeigu „Baltrušaičio namai“ neįgis kultūros centro statuso, bijau, kad šis Lietuvos kultūros židinys Maskvoje savaime ims smilkti ir gali užgesti.

„Baltrušaičio namuose“ turime mokslinę biblioteką, kuri sukaupta iš Lietuvos atsiųstųjų knygų, taip pat gautų iš V. Toporovo. Tačiau kas tuo rūpinsis, jeigu J. Budraitis išvažiuos? Nuo liepos 1 d. man taip pat teks apleisti darbą „Baltrušaičio namuose“, nes baigiasi pasirašytoji sutartis. Ambasada mažina etatus, prasideda taupymo laikai, sunkiau bus organizuoti konferencijas, kurios jau buvo įgijusios platų pripažinimą.

Visose tose konferencijose ir iniciatyvose labai noriai ir entuziastingai dalyvaudavo V. Toporovas. Jo asmenybė labai traukė ir kitus kalbininkus, kultūros žmones. Apskritai V. Toporovas labai nenoriai eidavo į visokius susibūrimus, net Rusijos mokslų akademijos renginiai nelabai traukė. O į renginius „Baltrušaičio namuose“ jis veržte veržėsi.

Vladimiro Toporovo mirtis buvo didelis smūgis ir „Baltrušaičio namų“ renginiams. Žinoma, yra daug kitų žymių kalbininkų, kurie noriai lankosi lituanistikai ir baltistikai skirtose konferencijose bei kituose renginiuose, bet V. Toporovas buvo šių namų siela, jo niekas nepakeis.

Svarbu išspausdinti V. Toporovo darbus

Kaip nusakytumėte didžiausią su V. Toporovo archyvu ir visu paveldu susijusią problemą? O gal jokios problemos nėra?

Kilo problema, susijusi su baltistine archyvo dalimi. Kadangi dalis V. Toporovo straipsnių, konspektų, rankraščių ir knygų parašyta lietuvių, latvių ar prūsų kalbomis, niekas archyve viso to neįstengs sutvarkyti ar aprašyti, nes tų kalbų nemoka. Tarp bibliotekininkų šių kalbų žinovų taip pat nėra. Todėl baltistinę archyvo dalį stengiamės patys aprašyti ir parengti spaudai.

Radome neatspausdintų V. Toporovo straipsnių, kuriuos atiduoti į archyvą, vadinasi, atsisveikinti su jais. Dabar tas problemas sprendžiame, stengiamės, kad mokslininko nepublikuoti darbai nebūtų nugramzdinti į užmarštį.

Baltistinė dalis V. Toporovo archyvo, kuri dar neišrūšiuota, saugoma „Baltrušaičio namuose“. Kol Juozas Budraitis neišvažiavo, stengsimės bent dalį to archyvo sutvarkyti. Kai ką gal pavyks išspausdinti, o visa juk būtina kažkur saugoti. Tai taip pat problema.

Dėl V. Toporovo mokslinio ir kultūrinio paveldo kaip tik turėtų kilti didelė konkurencija tarp įvairių leidyklų ir mokslo institucijų. Nejau nekyla? Turėtų sukrusti mitologai, kalbotyrininkai, kultūros istorijos specialistai, gal net mokslo istorikai. Orientalistai turėtų nepalikti nuošalėje ir prof. T. Jelizarenkovos darbų, kai kurie tikriausiai dar neišspausdinti. Bet tik vieni kalbininkai, jei teisingai suprantu, ėmėsi tvarkyti V. Toporovo archyvą?

Toporovo darbai, žinoma, leidžiami, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp to, kas domisi ir kas nori atlikti „juodą“ darbą. Juk rankraščio paruošimas leidybai – sunkus ir daug laiko atimantis darbas. Pavyzdžiui, darbas su prūsų kalbos žodyno kartoteka. Nebūtina būti prūsistu, reikia tik kruopščiai tekstus įrašyti į kompiuterį. Tačiau reikia suprasti V. Toporovo raštą, jo raštas smulkus, nėra paprasta skaityti. Žinoma, reikia mokėti skaityti rusiškai, kartais ir kitomis kalbomis, kuriomis jis rašė. Žodžiu, reikia lingvisto, mokančio ir rusų, ir baltų, ir pagrindines indoeuropiečių kalbas. Tai labai nedėkingas darbas – juk visi mokslininkai turi savo darbų, planų ir rūpesčių, neturi laiko tokiam darbui. Todėl labai džiugu, kad Lietuvių kalbos institutas nepaisant kilusių sunkumų ėmėsi tai įgyvendinti. J. Zabarskaitė paprašė patalkinti, todėl dabar važinėju iš Maskvos į Vilnių – padedu tvarkyti V. Toporovo kartoteką.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Žymus mokslininkas Lietuvos bičiulis akad. Vladimiras Toporovas

Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams prof. habil. dr. Grasilda Blažienė, Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslo darbuotoja dr. Marija Zavjalova ir Šiaulių universiteto prof. Skirmantas Valentas

Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė Lituanistikos židinyje pristato naują knygą „Vladimiras Toporovas ir Lietuva“

Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslo darbuotoja, baltų tautosakos tyrinėtoja dr. Marija Zavjalova Lietuvių kalbos institute dalijasi prisiminimais apie akad. Vladimirą Toporovą