Vladimiro Toporovo archyvas

Apie žymaus indoeuropeisto, baltisto ir pasaulio tautų mitologijos tyrinėtojo, Vilniaus universiteto garbės daktaro akademiko Vladimiro Toporovo (1928–2005) archyvą kalbamės su šio mokslininko bendradarbe kalbininke, baltų tautosakos tyrinėtoja dr. Marija Zavjalova. Ji yra Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslo darbuotoja, dar dirba ir Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje „Baltrušaičio namuose“ Maskvoje, kur rengiamos mokslinės konferencijos, parodos, koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai. Lituanistikai ir baltistikai skirtų mokslinių konferencijų nuolatinis dalyvis būdavo ir Vladimiras Toporovas. „Baltrušaičio namų“ renginiai maskviečių mėgiami, labai populiarūs, prisideda garsinant Lietuvos vardą, o mūsų pašnekovė Lietuvos kultūros atašė Maskvoje Juozui Budraičiui yra pirmoji pagalbininkė, kai reikia tuos renginius organizuoti.

Su dr. Marija ZAVJALOVA Mokslo Lietuvos atstovas susitiko ir bendravo, kai Lietuvių kalbos institute buvo pristatyta knyga Vladimiras Toporovas ir Lietuva.

Galima sakyti, kad visas Vladimiro Toporovo butas buvo kaip archyvas. Kai po jo mirties nuėjome to archyvo tvarkyti, atrodė, kad ir dešimties metų neužteks. Taip pat ir V. Toporovo knygas galima priskirti jo archyvui, nes jose labai daug užrašų, įrašų, pastabų. Suprantama, tokių knygų negalima atiduoti į jokias rankas, tuo labiau išblaškyti.

V. Toporovas paliko labai daug rankraščių. Jis rašė tik ranka, neturėjo nei kompiuterio, nei spausdinimo mašinėlės. Viską saugojo, nieko neišmesdavo. Paliko daug konspektų, daugybę straipsnių, taip pat ir neišspausdintų, mokslo visuomenei dar nežinomų. Suprantama, yra daug išspausdintų straipsnių, taip pat ir V. Toporovui kitų mokslininkų atsiųstų iš įvairių šalių straipsnių atspaudų.

Kam šis mokslinis ir kultūrinis paveldas šiandien po mokslininko mirties priklauso? Tai V. Toporovo dukterų nuosavybė?

Pagal Rusijos įstatymus V. Toporovo archyvas priklauso jo dukroms. Kiek daugiau nei metams praėjus po V. Toporovo mirties mirė ir jo žmona garsi orientalistė indologė, Rigvedos vertėja, prof. Tatjana Jelizarenkova (1929–2007). Kol ji buvo gyva, vykdydama vyro valią, dalį V. Toporovo knygų atidavė Rusijos humanitariniam universitetui, kuriame atidarytas memorialinis Tatjanos Jelizarenkovos ir Vladimiro Toporovo kabinetas (T. Jelizarenkova savo orientalistinę biblioteką taip pat liepė po mirties ten atiduoti).

Mokslinis archyvas (rankraščiai, konspektai, užrašai, straipsnių juodraščiai bei korektūros) pamažu tvarkomas ir dalimis atiduodamas į Rusijos valstybinį literatūros ir istorijos archyvą, kurio darbuotojai viską turi saugoti ir aprašinėti.

Liko dvi Toporovo dukterys?

Dvi dukros, abi filologės: Tatjana – germanistė, Ana – romanistė. Abi dirba Rusijos mokslų akademijos institutuose.

Kas labiausiai dabar tuo archyvu rūpinasi?

Kalbų ten tikras Babilonas

Chaoso nebuvo, viskas gana tvarkingai sudėta, tačiau medžiagos tiek, kad sunku buvo suvokti, kiek prireiks laiko, kad bent šiek tiek pavyktų ją sutvarkyti. Susitikdavome kiekvieną sekmadienį ir dirbdavome nuo pusiaudienio iki vėlyvo vakaro. Rūšiavome, dėliojome, bandėme šiek tiek susiorientuoti toje gausybėje rankraščių.

Dirbote tik sekmadieniais, laisvalaikiu? Slavistikos institutas jums bent dienos per savaitę neišskyrė V. Toporovo archyvui tvarkyti?

Kuo čia dėtas institutas? Ten niekas nežinojo, kad dirbame prie Toporovo archyvo! Tai buvo mūsų pačių valia, niekas daugiau tokio darbo nenorėjo imtis. Ačiū Dievui, kad dukros leido prie archyvo dirbti. Davė raktus nuo buto ir leido būti tiek, kiek reikia.

Kaip tas V. Toporovo butas atrodo? Jis gyveno kartu su dukromis?

Dukros su savo šeimomis gyveno atskirai. V. Toporovas ir T. Jelizarenkova buvo įsikūrę gražiame rajone, tiesa, tolokai nuo metro, bet tai labai gražus senas iš plytų statytas namas aukštomis lubomis. Butas trijų kambarių, didžiajame kambaryje buvo V. Toporovo, kitame – jo žmonos kabinetas, o trečiame, kol neištekėjo, gyveno jaunesnioji dukra Ana. Kambariuose, koridoriuose, virtuvėje knygų prikrauta iki lubų. Aplankų su užrašais prigrūstas net ir mažytis sandėliukas. Galima pasakyti, kad svarbiausi buto „gyventojai“ buvo rankraščiai ir knygos.

Kokių knygų daugiausia V. Toporovo bibliotekoje? Kokiomis kalbomis išleistos?

Knygos, kaip ir jo domėjimosi sritys, buvo įvairiausios – grožinė literatūra (rusų ir pasaulinė, taip pat ir originalo kalbomis), daug poezijos, puiki meno knygų rinktinė, lingvistikos, literatūrologijos, semiotikos, menotyros, folkloristikos, mitologijos, kultūrologijos, istorijos mokslinė literatūra... Didelę biblioteką (taip pat ir senų antikvarinių knygų) buvo palikęs dar V. Toporovo tėvas. Toporovo mokslinėje bibliotekoje buvo labai retų leidinių (visų pirma baltistikos), kurių gal niekas Maskvoje daugiau neturėjo, o kai kurių neturėjo niekas ir Lietuvoje (jam daug knygų siųsdavo iš užsienio, o tai tarybiniais laikais buvo gan pavojinga).

Kokių tik knygų nebuvo – graikų, lotynų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, švedų, lietuvių, latvių, slavų kalbomis, visų ir neišvardysi... Kadangi Tatjana Jelizarenkova buvo orientalistė, indologė, ten buvo knygų, parašytų sanskritu.

Žodžiu, tikras Babilonas. Ar tas knygas galima kaip nors išskirstyti, kurios priklausė Toporovui, o kurios Jelizarenkovai?

Knygos sudėliotos pagal tematiką, dauguma „darbinių“ knygų buvo prie jų rašomųjų stalų, o dalis, kuria naudojosi abu (visų pirma orientalistinė) – Toporovo kabinete.

Tvarkyti V. Toporovo archyvą ėmėtės kai dar gyva buvo jo žmona Tatjana Jakovlevna?

Taip. Pirmieji to darbo ėmėsi tik T. Civjan ir N. Michailovas. Vėliau jis išvyko į Italiją, tad prie tvarkybos reikalų prisidėjome mes su Armenu Grigorianu. Ateidavo padėti ir kiti žmonės: Anatolij Berenštein, Aleksej Kasjan, Maksim Makarcev.Prūsų kalbos žodyno reikalai

Kokios būklės yra V. Toporovo ilgus metus rašytas prūsų kalbos etimologinis žodynas ( Прусский язык: Словарь), kurio penki tomai išėjo senokai, 1975–1990 metais?

Išėjo tik penki jo sudaryto Prūsų kalbos žodyno tomai, nors V. Toporovas tą žodyną beveik užbaigė. Sunku pasakyti, kiek tomų turėtų sudaryti šį žodyną, nes jis liko kortelių pavidalu.

Jeigu šią kartoteką atiduotume į archyvą, žodynas taip ir gulėtų neišspausdintas. Gerai, kad Lietuvių kalbos institutas parodė iniciatyvą šį V. Toporovo Prūsų kalbos žodyną sutvarkyti ir išleisti. Kaip seksis leidyba neaišku, nes sutikimą spausdinti pirmiausia turi duoti Vladimiro Toporovo dukterys. Yra norinčiųjų tą žodyną išleisti ir Rusijoje, bet trūksta lėšų. Rusijoje nėra daug prūsų kalbos žinovų. Prasidėjus ekonominei krizei Prūsų kalbos žodynui lėšų gauti nėra taip paprasta, Lietuvoje gal būtų lengviau.

Kokia Prūsų kalbos žodyno kortelių būklė? Kur saugomos?

V. Toporovo dukroms leidus, prūsų kalbos kartoteka kol kas yra Lietuvių kalbos institute. Kortelės skenuojamos ir tvarkomos, bus skaitmeninamos ir pateiktos elektroninėje duomenų bazėje, jomis galės naudotis viso pasaulio tyrinėtojai. Duomenų bazėje bus pateiktas nuskenuotas kortelės vaizdas ir tekstas. O kai visa tai bus padaryta, apsispręsime. Tai nėra paprasta, nes šiandien kartoteka labiau primena pagalbinę medžiagą žodynui. Galima būtų išleisti ir tokiu pavidalu. Tikriausiai V. Toporovas dar būtų daug ką patobulinęs ir baigęs žodyną rengti. Tuo turi užsiimti specialistai, prūsų kalbos žinovai. Jie turi nuspręsti, kaip tie būsimieji žodyno tomai turėtų atrodyti, ar reikia kokių nors papildomų paaiškinimų, komentarų, o gal užtektų pasitenkinti V. Toporovo įdirbiu. Laukia daug darbo.Kas šiuo metu pasaulyje galėtų būti įvardytas kaip geras prūsų kalbos žinovas? Balandžio mėn. mirus prof. Vytautui Mažiuliui (1926–2009), pasaulio prūsistika patyrė didžiulę netektį.