Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (4)
Mūzų klausytis ilgai negali
Vieną vakarą vyko didysis eilių skaitymas, į kurį iš anksto buvo sukviesti J. Brodskio draugų draugai. Tarp jų buvo Kama Ginkas, Ado Katiliaus klasės draugas, dabar - plačiau žinomas teatro režisierius. Regis, buvo ir Ida Kreingold (jau mirusi). Buvo gal 12 ar 15 žmonių, tad kai kam teko sėdėti ant iš virtuvės atsineštų taburečių arba stovėti.
Josifas visus pribloškė savo skaitymo būdu - gal net daugiau, negu eilėraščių turiniu ir forma. Jo skaitymas buvo fantastiškas. Apie tai T. Venclova turi įrašą savo dienoraštyje, tiesa, padarytą vėlesniais metais ir kitų skaitymų metu. Jis taip pat yra rašęs, kad ilgai klausytis J. Brodskio eilių buvo sunku, nes Josifo balsas buvo labiau pritrenkiantis už eiles: angelo arba mūzos klausytis ilgai turbūt neįmanoma.
T. Venclovai giliai įsiminė vienas J. Brodskio skaitytas labai ilgas ir rimtas eilėraštis Tu nujosi (Ты поскачешь). Tai J. Brodskis pagal Getę. Tomas prisiminė tada pasakęs, kad autorius ir yra tas berniukas, kurį vejasi miško karalius, turėdamas mintyje labai plačių reiškinių erdvę, kuri tame eilėraštyje aprėpiama. Prisimena ir paties J. Brodskio atsakymą: ‘Eilėraščiai egzaltuoti, bet kai juos rašiau, egzaltacijai buvo tam tikrų priežasčių’. Ką daugiau skaitė Josifas Brodskis, Tomas Venclova sakosi neprisimenąs. J. Brodskio atmintis buvo gera, ilgus eilėraščius skaitė be popierėlio. Beveik viską, ką buvo parašęs, galėdavo skaityti mintinai. Kai kuriose vietose galėdavo užsikirsti. T. Venclova priminė V. Čepaičio pastabą: girdi, skaitydamas eilėraščius, Josifas rašo juos iš naujo. Jei ką nors primiršdavo, tai čia pat prikurdavo naują žodį. Kai pateko į Ameriką, piktinosi amerikiečių poetais, kurie savo eilėraščius skaito iš popierėlio. Kaip jie gali nemokėti savo pačių eilių! To pasipiktinimo J. Brodskis neslėpė, viešai apie tai kalbėjo. R. Katilius yra klausęs J. Brodskio, ar jam neatrodo, kad jo eilėraščiai kartais pernelyg ilgi. Brodskis atsakęs: ‘Ilgumas - tai irgi literatūrinė priemonė. Tai tokia pat priemonė, kaip metafora, palyginimas.’ Ir poetai kartais būna drovūs Kitaip nei Josifas, Tomas labai varžėsi skaityti savo eiles, nebent artimiausiems draugams, ir tai retai. Tiesa, tekstus draugams duodavo mielai. Būdinga istorija, nesusijusi su J. Brodskiu, bet susijusi su poetais Andrejumi Sergejevu ir Leonidu Čertkovu (abu jau amžinąjį atilsį). Jie lankėsi Vilniuje, pasak P. Morkaus, bene 1971 metais. R. Katilius su šiais poetais sėdėjo ant Trijų kryžių kalno. Regis, Andrejus paskaitė savo eilių. Paskui pradėjo kalbėti, kad labai gerbia ir myli Tomą Venclovą, norėtų pajusti, kokias eiles jis rašo. Daug nesvarstydamas Ramūnas paskaitė kelis draugo eilėraščius ir čia pat padarė jų žodinius vertimus į rusų kalbą. Maskviečiams to pakako, nes jie išklausė eilių fonetinį skambėjimą lietuviškai, išgirdo ir jų prasmę. Suprato ir įvertino T. Venclovą. Vėliau gal maskviečiai, o gal ir pats Ramūnas Tomui prasitarė, kad buvo toks jo eilių skaitymas ant Trijų kryžių kalno. Gal kokį pusmetį po to Tomas vengė Ramūno, nesikalbėjo, negalėdamas atleisti, kad jo eilės galėjo būti skaitomos kitiems poetams be jo sutikimo. Bus daugiau
