Girionyse, miškininkų sostinėje

Tie „jeigu“ šiandien kelia bene daugiausia nerimo, nes susiduriama su nežinia. Dabartinė mokslo vertinimo sistema Lietuvoje nestimuliuoja taikomosios veiklos tyrimų ir jų rezultatų taikymo, vadinasi, ir eksperimentinės plėtros. Toks tvirtinimas gali atrodyti laužtas iš piršto, nes apie mokslo rezultatų taikymo būtinybę kalbama visoje Europoje, į tai vis labiau nukreipiami ES Bendrosios programos projektai ir Lisabonos strategija. Pagaliau ir mūsų šalyje jau keleri metai, kai Lietuvos mokslo premijos skiriamos už taikomąją mokslinę veiklą ir eksperimentinę plėtrą. Pakaktų priminti, kad tarp 2008 m. laureatų esama puikių bendrų kalbininkų ir informatikų, taip pat praktinių fizikų darbų. Ko vertas vien istoriko Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. Eugenijaus Jovaišos istorijos propagavimo taikant naujas informacines technologijas ir daugialypių terpių galimybes. Vis dėlto įsiklausykime, ką sako miškininkystės mokslo atstovai, o jiems neabejotinai pritars Lietuvos žemdirbystės, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutų mokslininkai. Ko gero, ne tik jie.

Klampūs taikomojo mokslo keliai

Pasak R. Ozolinčiaus, šiandienėje Lietuvoje norma tapęs mokslinės veiklos rezultatų vertinimas visiškai nepalankus taikomojo pobūdžio darbams, eksperimentinė tų rezultatų plėtra jei ir skatinama, tai „žodžiais, o ne žygiais“. Nei praktinės rekomendacijos, nei dauguma Lietuvos miškų instituto atliekamų taikomųjų darbų urėdijoms ir kitiems užsakovams šiandien nėra institutui užskaitomi kaip mokslinė produkcija. Užskaitomi tik moksliniai straipsniai ISI žurnaluose.

Kol urėdijos buvo pajėgios taikomuosius tyrimus užsakyti, didesnio dramatizmo nejautė ir mokslininkai. Tačiau tarptautinėje rinkoje kritus medienos kainoms, sumažėjus urėdijų galimybėms naudotis mokslo paslaugomis, reikalai pašlijo. Nemaža dalis tų taikomųjų tyrimų yra daugiamečiai, priešokiais nepadaromi, tad mokslininkams nerimauti yra dėl ko. Nerimo gaidas girdėjome ir iš Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos vadovų lūpų, kurie pripažįsta miškų mokslo darbų svarbą jų ilgalaikei veiklai, bet vien tik gerų gamybininkų norų remti mokslo institucijas neužtenka. Ir apskritai esant dabartinėms sąlygoms argi ūkio subjektai – daugiausiai smulkūs – pajėgūs finansuoti mokslinius tyrimus, net jeigu tie tyrimai akivaizdžiai duotų didelę finansinę naudą? Jeigu mažiems ūkio subjektams rūpi išgyventi šiandien, nesitikėkime, kad jų vadovai mąstytų globaliai – kokią naudą iš dabartinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros gautų po 10 ar 15 metų.

Kada pereisime prie esminio mokslo darbų vertinimo?

Mokslo vertinimo sistema nepatenkinti nei vertinamieji, nei vertintojai, todėl LR švietimo ir mokslo ministerijoje rengiami mokslo vertinimo sistemos kai kurie papildymai. Kalbama, kad bus siūloma atsižvelgti į žurnalų, kuriuose spausdinami moksliniai straipsniai citavimo indeksą ir pačių straipsnių cituojamumą, taip pat, kad daugiau lėšų numatoma skirti humanitariniams ir socialiniams mokslams.

Galima pasidžiaugti bent tuo, kad prieš keletą metų sukilę humanitarai šį bei tą sugebėjo pasiekti, bent jau buvo prisiminti. Tačiau tiek buvusi, tiek naujai pertvarkoma mokslo vertinimo sistema kaip buvo, taip veikiausiai ir liks nepalanki taikomojo pobūdžio tyrimams. Mokslo institucijose ir atskirų mokslininkų nuolat keliamas klausimas, į kurį vis nėra atsakymo: kada Lietuvoje bus pereita prie konkrečių mokslinių darbų rezultatų vertinimo? Ne straipsnių, kuriuos kai kurie sumanūs mokslininkai išmoko tiražuoti net ISI žurnaluose – prisitaikė prie vertinimo formalių reikalavimų.

Daugelio atsakingai dirbančių mokslininkų noras būti vertinamiems pagal konkretaus mokslinio darbo rezultatą, o ne abejotiną naudą duodančius straipsnius yra visiškai suprantamas ir vargu ar kas galėtų tokiam norui rimtai prieštarauti, juo labiau kai kalbama apie taikomuosius tyrimus. Siūloma nauja technologija, sukurtas matavimų ar tyrimų metodas, išvesta augalų veislė, t. y. visa, ką galime realiai „pačiupinėti“, diegti, naudoti – tai puiku. Suprantamas nemažos dalies mokslininkų piktinimasis: ar daug duoda tie vos ne masiškai kurpiami moksliniai straipsniai, lyginant kad ir su vienu apčiuopiamu rezultatu, konkrečiai atliktu moksliniu darbu? Būtų gera žinoti, kas naujo sukuriama kasmet vienoje ar kitoje mokslo srityje ar kryptyje.

Kaip visada kyla vertintojų problema. R. Ozolinčius įsitikinęs, kad mokslo vertinimas, ekspertavimas turėtų būti Lietuvos mokslų akademijos veiklos svarbi sritis. Tačiau naujasis Lietuvos MA prezidentas akad. Valdemaras Razumas savo rinkiminėje programoje kaip tik išreiškė abejonę dėl Akademijos ekspertinės funkcijos perspektyvumo. Iškyla tam tikra kolizija tarp pačių MA narių – ją spręsti turi pati Akademija.

Valstybė ir taikomojo mokslo finansavimas

Eikime toliau. Sutiksime, kad taikomuosiuose tyrimuose ir mokslinėje plėtroje svarbu konkretūs rezultatai. Tačiau užtenka pažvelgti į taikomojo pobūdžio mokslinių darbų finansavimo dinamiką per pastarąjį dešimtmetį, kad įsitikintume prastomis tendencijomis. Prieš 10 metų per LR aplinkos ministeriją miškotyros mokslui buvo skirta 900 tūkst. litų. Šiuo atveju į sąvoką „miškotyra“ įeina botanikų, ekologų, miškų mokslo ir Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkų su miškininkystės tema susiję atliekami tyrimų darbai. Vėliau finansavimas mažėjo ir ilgą laiką laikėsi ties 500 tūkst. litų riba. 2008 m. vėl grįžtama prie 900 tūkst. litų, nes naudotos iš ankstesnių metų sutaupytos lėšos, o šiems metams numatyta vos 120 tūkst. litų. Infliacijos kreivė šauna į viršų, o realus finansavimas sminga žemyn. Išvada: taikomojo pobūdžio darbai šalyje finansuojami prastai.

Ar taikomųjų tyrimų rezultatų plėtrai šiandien palankus mokslinės informacijos sklaidos skatinimas? Mintyje turime valstybės remiamus Lietuvos mokslo žurnalus. Šiuo metu ta parama tuo didesnė, kuo daugiau spaudos lankų turi žurnalas, t. y. lemia ne kokybė, bet kiekybė, panašiai kaip su vertinamais moksliniais straipsniais. Galima suprasti Baltic Forestry leidėjus: žurnalas turi vieną didžiausių tiražų tarp valstybės finansuojamų mokslinių žurnalų, bet valstybė jį remia bene mažiausiai.

Dar blogesnė žurnalo Miškininkystė padėtis. Šis leidinys kaip tik skiriamas miškų mokslo taikomosios veiklos sklaidai, jis labiausiai skaitomas urėdijose, bet valstybė šio žurnalo apskritai nefinansuoja. Paliekama rūpintis patiems mokslininkams savos institucijos lėšomis. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, – šis principas įgyvendintas mūsų valstybėje. Tai pasakytina ne tik apie vieną ar du žurnalus.

O kaip urėdijos?

Dėl urėdijų skiriamų lėšų mokslui. Iki 2005 m. būta kilimo aukštyn, paskui prasidėjo staigus kritimas žemyn. Lietuvos miškų institute tvyro įtarimų, kad tas finansavimas krito neatsitiktinai, priklauso ne vien nuo pablogėjusios urėdijų padėties, bet visai nuo kitų dalykų. Esą tai tiesiogiai susiję su instituto pareikšta pozicija dėl valstybinių miškų valdymo. Pasisakyta už vieną valstybinę įmonę, išsaugant ir paliekant didelį urėdijų savarankiškumą. Jeigu tai urėdijų „atsakas“ institutui – mušti per užsakomus taikomuosius tyrimus, tai jis netoliaregiškas, nors ir atrodo efektyvus. Būtų mažai ką bendro su išmintimi turintis sprendimas. Juokingai atrodytų, jeigu ant vienos šakos sėdintieji pradėtų netoliaregišką ir viešai nedeklaruojamą šakos pjovimo vaidą.