MOKSLASplius.lt

Lietuvos istorijos kunigaikščio sukaktis

Prof. V. Zaborskaitė yra gili XVI–XVII a. LDK mokyklinio teatro tyrinėtoja ir žinovė, jos darbais remiasi ir kitų šalių mokslininkai. Nieko nuostabaus, kad ir A. Vijūko-Kojalavičiaus reikšmę XVII a. Lietuvos kultūroje pirmiausia vertina pagal jo vietą Vilniaus ir Kražių mokykliniame teatre. Jeigu jėzuitų mokyklinis teatras laikomas „gražiausia barokinio teatro gėle“ (šį vieno istoriko lakų palyginimą priminė profesorė), kaip mums nesididžiuoti, kad būtent Vilniaus ir Kražių mokykliniai teatrai buvo vieni žymiausių ne tik Šiaurės rytų, bet ir tarp kitų mokyklinių teatrų Europoje.A. Vijūko-Kojalavičiaus 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti forumo pranešėjai: iš dešinės – renginio vedėjas Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Vanda Zaborskaitė, Liudas Jovaiša ir Alvydas Nikžentaitis (nuotraukoje nėra Mintauto Čiurinsko)

Kokią vietą tuose mokyklinių teatrų spektakliuose vaidino A. Vijūko-Kojalavičiaus veikalai? Per mokyklinį teatrą taip pat buvo formuojama LDK istorinė savimonė, ir būtent žymiausio XVII a. Lietuvos istoriko veikalai tam turėjo didžiulės reikšmės. Tuo labiau, kad istorikas, būdamas dvasininku, priklausęs Jėzuitų ordinui, ne vieną savo darbą skyrė katalikų jaunuomenei. Jo darbai buvo naudojami mokymo ir auklėjimo procese, nes teatras jėzuitų mokymo ir ugdymo sistemoje užėmė labai svarbią vietą.

Mokyklinis teatras buvo europinis reiškinys – tie patys siužetai plito visoje Europoje. Poetikos ir retorikos dėstytojai rašė dramas, patys spektaklius režisavo. XVII a. įtakinga grupelė dramaturgų iš Kražių važiuodavo ir į kitas šalis, pasiekdavo Vieną ir Romą, mokėsi patys ir kitus mokė rašyti dramas, statyti spektaklius. Ne tik antikiniai, bet ir viduramžių Europos, Bizantijos ir kitų šalių istoriniai siužetai buvo vaidinami mokykliniuose teatruose.

Mums ne mažiau svarbu, o gal net ir svarbiausia tų mokyklinių teatrų savitumas, specifika. Būtent Vilniaus universiteto ir Lietuvos MA bibliotekose saugoma daug to mokyklinio teatro dramų ir tai nėra atsitiktinis dalykas. Tose dramose Lietuvos istorijos siužetai užima svarią vietą. Mokyklinio teatro spektakliai buvo vaidinami lotyniškai, spektaklius žiūrėjo ir miestiečiai, ne vien šviesuomenė, tad nemokantiems lotynų kalbos spausdintos vaidinimo siužetų santraukos. Šiandien tos santraukos tyrinėtojams padeda susiorientuoti, kokie tai buvo spektakliai, kokie siužetai populiariausi ir t. t. Pasak V. Zaborskaitės, Lietuvos istorijos temomis buvo parašytos 25 dramos – bent tiek pavyko aptikti. Tai sudaro apie penktadalį visų istorinių dramų.

Lenkų, lietuvių ir kitų šalių tyrinėtojams pavyko atskleisti, kad A. Vijūko-Kojalavičiaus ir M. Strijkovskio veikalais Lietuvos mokykliniame teatre daugiausia ir buvo remiamasi. Pagal V. Zaborskaitės skaičiavimus, A. Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija davė pagrindą aštuoniems siužetams, dviem siužetams buvo panaudota informatyvi jo knyga Įvairenybės apie Bažnyčios būklę LDK. Šiam istorikui būdingą istorijos supratimą galima atsekti ir mokyklinio jėzuitų teatro spektakliuose.


Valdovą rinkosi pagal bičių pavyzdį


Ką iš konkrečių siužetų galima išskirti? V. Zaborskaitė priminė Vaidevučio siužetą, kuris nukelia žiūrovus į 366 metus. Pralaimėję karą alanai, heruliai ir gepidai atsiduria prie Reino. Vedami Litalano (Littalanum) alanai ir heruliai traukiasi į Prūsiją, kur kyla sumaištis. Vaidevutis (Veidewutas) siūlo pagal bičių pavyzdį rinkti vieną valdovą, įveda visiems privalomas taisykles. Pagaliau pasiskelbia vyriausiu žyniu – Krivių Krivaičiu (Krive Kriveito), o svarbiausia šventove tampa Romuva (Romnove). Alanų karalystę paveldi Vaidevučio vyriausias sūnus Litalanas (Littalannas) arba Litvonis... Veikalas skirtas pažangai, mokslui, kultūrai išaukštinti. Pasitelkus Laterna magica pro žiūrovus praeina vėlesnių amžių Lietuvos valdovų eisena, Vaidevutis tartum nuspėja Lietuvos istorijos ateitį.

Mokyklinio teatro dramose neapeiti žymiausi didieji Lietuvos kunigaikščiai. Vytautui skirtos net kelios dramos. V. Zaborskaitė atkreipia dėmesį į Vytauto asmenybės interpretaciją tose dramose: tai nėra apoteozė, kuri sutinkama kad ir M. Strijkovskio kronikoje – esą jis buvęs Heraklis jėga, Leonidas drąsa, Krezas turtu, o visus pralenkdavęs vaišingumu... Pagal A. Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos interpretaciją dramose Vytauto ambicijos vertinamos kritiškai, o tai atitiko ir to meto mokyklinio teatro siektas didaktines užduotis. Net ir nepavykęs Vytauto karūnavimas pateiktas tarsi tai būtų Dievo bausmė už pernelyg dideles valdovo užgaidas.Buvusiuose Vileišių rūmuose dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Skirgaila kitoje dramoje pateikiamas kaip neigiamas personažas. Algirdas interpretuojamas kaip totorių nugalėtojas, apskritai santykiai ir kovos su totoriais jėzuitų mokykliniame teatre buvo perteikiamos kaip aktualija, nes XVII a. krikščioniškai Europai dažnai teko susiremti su turkais. Pergalingų kovų su totoriais epizodai iš A. Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos žiūrovų turėjo būti priimami kuo palankiausiai. Nagrinėdama XVII a. mokyklinio teatro dramą V. Zaborskaitė daro išvadą, kad A. Vijūko-Kojalavičiaus LDK istorijos interpretacija buvo veiksminga to meto visuomeninei sąmonei.

Dabartinė Lietuvos visuomenė prie šių temų ir interpretacijų dar turės progos grįžti, nes Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pirmą kartą mūsų kultūros istorijoje baigia rengti LDK mokyklinio teatro dramų rinktinę – apie tai priminė Sigitas Narbutas. Tų dramų sudarytoja, vertėja ir būsimos knygos autorė – prof. Eugenija Ulčinaitė.


Vienas trijuose asmenyse


Laukdamas forumo Sigitas Narbutas prisipažino svarstęs, ką galėtų atsakyti jauniems žmonėms, jeigu jie paklaustų, kuo šiandien juos galėtų sudominti Kojalavičius? S. Narbutas priėjo prie paradoksalios, bet svarbios išvados. Padėjo jam Ciceronas. Šis didis vyras svarstė, kas yra jo laikų romėnai, į ką turėtų orientuotis, kokias pareigas rinktis, apskritai kokius siekius turėtų užsibrėžti ir kokius darbus nuveikti. Kiekvienai kartai svarbūs klausimai, nieko nuostabaus, kad ir Sigitas pats sau pamėgino į juos atsakyti. Sudarė svarbiausių pareigų ir darbų triadą. Pagal S. Narbutą, tiek senaisiais, tiek mūsų laikais didžiausios pagarbos nusipelno kunigo, kūrėjo ir pedagogo darbas, nes jie daugiausia triūsia ruošdami visuomenę ateičiai. Pedagogas rengia jaunąją kartą, kūrėjas visuomenei perteikia vertybių suvokimą, o kunigas bendriją ir tautą taip pat ruošia ateičiai išlaikydamas žmogaus ir kiekvienos mažos bendruomenės ryšį su Dievu.

S. Narbutas pateikė ir konkrečias pavardes, kurios bene labiausiai atitiktų jo paties susidarytąją trijulę. Iš kunigų rinktųsi monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, iš kūrėjų – poetą Vincą Mykolaitį-Putiną, iš pedagogų – prof. Meilę Lukšienę. Štai tėvas Albertas Vijūkas-Kojalavičius priklauso tai didžių asmenybių epochai, kai dar buvo galima būti iš karto ir kunigu, ir pedagogu, ir kūrėju. Jis pats sugebėjo aprėpti šias tris veiklos sferas, todėl nusipelno būti ne tik minimas, tiriamas, bet ir iškeliamas kaip sektinas pavyzdys.


Kūrė Lietuvos dialogą su Europa


Kokią įtaką savo tekstais XVII a. Lietuvos visuomenei darė A. Vijūkas-Kojalavičius? Mėgindamas šią Dariaus Kuolio pasiūlytą temą panagrinėti, nusakyti A. Vijūko-Kojalavičiaus vietą europiniame kontekste Mintautas Čiurinskas pirmiausia apibūdino jį kaip išsilavinusio lietuvio simbolį. Antra, jis yra jėzuitų plačių mokslinių interesų simbolis. Be to, dar XVIII a. Vilniaus kanauninkas Juozapas Konstantinas Boguslavskis pavadino A. Vijūką-Kojalavičių Lietuvos istorikų kunigaikščiu. Ko gero, ligi šiol šis apibūdinimas nepaseno, antraip nebūtų prisimintas.

M. Čiurinskas priminė ir buvusio Lietuvos jėzuitų provincijolo Tėvo Antano Saulaičio mintį: Kojalavičius savo istorijos darbais kuria Lietuvos dialogą su Europa… Svari mintis, kurią M. Čiurinskas papildė dar vienu akcentu: Kojalavičiaus darbais Lietuva dalyvauja Europos poliloge kaip lygiavertis narys, ne vien kaip su objektu bendraujama.

Vis dėlto mūsų visuomenei dar sunku Kojalavičių priimti kaip didžią istorijos, o ne tik kaip istoriografijos asmenybę. Tačiau Europos kontekste jis tokia asmenybe tapo. Siekdamas šią mintį išryškinti M. Čiurinskas siūlo prisiminti XVII a. mokslinį kontekstą, kurį būtų sunku įsivaizduoti be jėzuitiškojo klodo. Jėzuitų misijų tinklas priminė didžiulį archipelagą, kurio salos ir salelės – jėzuitų kolegijos, jėzuitų namai, įstaigos, rezidencijos, kurios buvo išsidėsčiusios nuo Europos iki Naujojo pasaulio, Kinijos, Japonijos ir kitų tolimiausių kraštų. Kadangi jėzuitai savo pastangas telkė dviem pagrindinėmis kryptimis – į misijinę ir mokslinę veiklą, jų sukurtasis tinklas, pasak kalbėtojo, galėtų būti palyginamas nebent su mūsų laikais Žemės rutulį apraizgiusiu aukštųjų technologijų tinklu. Vargu ar kas būtų galėjęs su jėzuitais rungtis savo įtaka bent jau mokslo srityje. Jėzuitai sugebėjo savo darbus fiksuoti, vertinti ir propaguoti, o didieji jėzuitų autoriai tapdavo visuotinai pripažinti ir vertinami. Štai tokiu autoriumi XVII a. tapo ir lietuvis A. Vijūkas-Kojalavičius.