MOKSLASplius.lt

MENAME ŽYMŲ MOKSLININKĄ PROFESORIŲ STASĮ BIZIULEVIČIŲ

(90-ųjų gimimo metinių proga)

Žymus mokslininkas profesorius Stasys Biziulevičius2009 m. gegužės 18 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko, gydytojo parazitologo, istoriko ir pedagogo profesoriaus Stasio Biziulevičiaus 90-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome jau prieš penketą metų. Apie šį mokslininką įvairiomis progomis rašė daugelis autorių. Tačiau mes, buvę jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą. Lenkiame galvas prieš šviesų jo atminimą ir dar kartą trumpai priminsime biografijos faktus, apžvelgsime nuveiktus darbus.

S. Biziulevičius gimė 1919 m. gegužės 18 d. nuostabaus ežeringojo Trakų krašto sename Alešiškių kaime (Aukštadvario vlsč.). Profesorius ne kartą sakė, kad yra dėkingas likimui, leidusiam jam, Vilnijos jaunuoliui, giliai pajusti gimtosios žemės grožį, skirti jai savo meilę, pajusti žinių troškulį ir atkakliai eiti pasirinktu keliu. Kaip parodė vėlesnieji metai, žinių troškimas iš tiesų buvo didelis. Ir siekiai tikrai dideli. Domėtasi daugeliu dalykų: traukė lietuvių kalba, istorija, medicina, pedagogika.

Mokėsi Aukštadvario progimnazijoje, vėliau – globėjo remiamas – Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, kurią baigęs 1939 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti istorijos. Tačiau dėl lėšų stygiaus mokslą teko nutraukti. Mokytojavo Vilniaus
apskr. Ličiūnų, Griovų mokyklose, o 1941–1944 m. – Vilniuje. Mokslo troškimas skatino vėl imtis studijų. Įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, ruošėsi pedagogo darbui. Institutą baigė 1942 m., įgijo antrojo laipsnio pradinės mokyklos ir jaunesniojo vidurinės mokyklos mokytojo teises. Pasiektu nesitenkino: kartu ėmėsi studijų Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete, kur studijavo istoriją. Tuo pat metu labai domėjosi medicina ir šio mokslo istorija. Todėl 1943 m. baigęs istorijos studijas pradėjo studijuoti mediciną Vilniaus universitete. Medicinos fakultetą baigė 1948 metais.

Įgijęs tokį įvairiapusį išsilavinimą, žingeidus ir imlus naujovėms jaunuolis labai tiko moksliniam darbui. Todėl išimties tvarka jį, dar penktojo kurso studentą, buvo leista įdarbinti jaunesniuoju mokslo darbuotoju Lietuvos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institute. Čia jis gilinosi į Lietuvos medicinos istoriją. Tačiau dėl nepalankių tokiems tyrimams ano meto aplinkybių teko keisti darbo kryptį. S. Biziulevičius ėmė specializuotis medicininės parazitologijos srityje, dirbo labai atkakliai ir nuveikė neįtikėtinai daug reikšmingų darbų. Parazitologiniams tyrimams jis paskyrė visą savo gyvenimą, nors ir toliau ne mažiau dėmesio skyrė tiek šios mokslo šakos, tiek apskritai mokslo istorijai.

Jau mokslo tiriamojo darbo pradžioje ypač domėjosi maliarija, kuri pokario metais Lietuvoje buvo nereta liga. Jaunas mokslininkas labai prisidėjo prie šios ligos likvidavimo. Vykdydamas parazitologinius tyrimus susipažino su garsiu šios srities specialistu akademiku Pranciškumi Šivickiu, išugdžiusiu nemažą mokslininkų parazitologų būrį. Vaisingas mokslinis bendradarbiavimas tęsėsi iki pat P. Šivickio mirties (1968 m.). S. Biziulevičius laikė jį savo mokytoju, konsultantu ir tai pabrėžė dedikuodamas P. Šivickiui ne vieną savo mokslinį darbą.

S. Biziulevičius vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi organizuoti parazitologines ekspedicijas į įvairias Lietuvos vietoves, aiškinti gyventojų užsikrėtimą parazitais, ieškoti būdų, kaip apsaugoti žmones nuo šių nepageidautinų įnamių. Pirmieji jo moksliniai straipsniai šiais klausimais pasirodė 1948 metais. Sukaupęs ir apibendrinęs gausią ir originalią medžiagą 1952 m. apgynė medicinos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją Lietuvos gyventojų helmintofauna ir pagrindiniai askaridozės ir trichocefaliozės epidemiologijos veiksniai. Šis darbas buvo reikšmingas medicininei parazitologijai, nušvietęs parazitologinę situaciją šalyje ir pagrindinius geohelmintozių plitimo kelius. Ypač išsamiai išanalizuota padėtis vaikų kolektyvuose ir kaimo bendruomenėje. Svarbu tai, kad didelis dėmesys skirtas profilaktikos klausimams, aprašyti naujausi gydymo būdai.

1956 m. S. Biziulevičius perėjo dirbti į MA Biologijos institutą, kuriame buvo įkurta Parazitologijos laboratorija. Apskritai Lietuvos MA sistemoje jis dirbo iki pat pensijos 1992 metais (1956–1960 m. – Biologijos, 1960–1990 m. – Zoologijos ir parazitologijos, nuo 1990 m. – Ekologijos institutuose). 1966–1970 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto klausytojams skaitė medicinos istorijos kursą, kurį laiką buvo žurnalo Sveikatos apsauga redaktoriaus pavaduotojas. Toliau vykdė mokslinius tyrimus laboratorijoje ir ekspedicijose. Dirbo labai intensyviai ir 1966 m. apgynė mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro ) disertaciją Biologiniai askaridozės ir trichocefaliozės paplitimo veiksniai bei svarbiausių geohelmintozių, teniidozių ir difilobotriozės likvidavimo Lietuvoje pagrindai. Jis gerokai išplėtė savo mokslinius interesus, tyrimo objektais pasirinkdamas tas parazitų grupes, kurios mūsų kraštui tuo metu buvo pačios aktualiausios. Pirmiausia tai pasakytina apie trichineliozę ir kai kurias kitas antropozooparazitozes, t. y. ligas, bendras žmogui ir gyvuliams. Su bendradarbiais atliko išsamius trichineliozės židinių tyrimus, sudarė trichineliozės paplitimo žemėlapį, taip pat naujai aiškino ligos sukėlėjus, pernešėjus, plitimo kelius.Ypatingas dėmesys skirtas ligos diagnostikai, ankstyvam ligos pažinimui. Parengti tobulesni imunodiagnostiniai metodai, pritaikyti medicinos praktikoje. Jau vėliau darbo rezultatai buvo apibendrinti aspiranto disertacijoje (B. Šimkūnienė, 1970), o 1988 m. paskelbti monografijoje Trichineliozė (su A. Burakausku).

1971 m. S. Biziulevičiui buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. Tęsdamas helmintologinius tyrimus jis pastebėjo, kad mažai dėmesio skiriama parazitinių vienaląsčių organizmų – pirmuonių (protistų) – sukeliamoms ligoms. Didelių įžvalgaus mokslininko pastangų ir atkaklumo dėka buvo suburtas kolektyvas ir 1969 m. MA Zoologijos ir parazitologijos institute įkurta Protozoologijos laboratorija. Pradėti tirti parazitiniai pirmuonys ir jų sukeliamos pavojingos ligos: toksoplazmozė, lambliozė, balantidiazė, sarkocistozė ir kt. Imta aiškintis sukėlėjų rūšis, platintojus. Ypatingas dėmesys skirtas šių ligų patogenezės, diagnostikos ir gydymo klausimams. Per gana trumpą laiką S. Biziulevičiui vadovaujant parengtos 6 disertacijos, dešimtys mokslinių straipsnių, metodinių rekomendacijų protozoozių diagnostikos ir gydymo klausimais. Protozoologijos laboratorijai profesorius vadovavo apie 20 metų. Tik įsikūrus laboratorijai, aktyviai veikiant profesoriui 1970 m. buvo įkurta Lietuvos protozoologų draugija (Sąjunginės protozoologų draugijos skyrius). Jos pirmininku išrinktas S. Biziulevičius. Pripažįstant svarų S. Biziulevičiaus įnašą į protozoologijos plėtrą, 1986 m. jis buvo išrinktas SSRS MA Protozoologų draugijos viceprezidentu.

S. Biziulevičiui vadovaujant disertacijas apgynė 10 disertantų. Profesorius buvo nepaprastai darbštus ir pareigingas. To reikalavo ir iš savo darbuotojų. S. Biziulevičius sugebėjo pasirinkti mokslinius kadrus. Visi jo mokiniai ne tik sėkmingai apgynė disertacijas, bet ir toliau vaisingai dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, dirbo konsultantais respublikiniuose diagnostikos centruose, vadovavo sveikatos apsaugos sistemos padaliniams.

Sunku pervertinti profesoriaus įnašą į medicininę parazitologiją ir šios mokslo šakos istoriją Lietuvoje. Apie įnašo dydį galima spręsti jau vien peržvelgus paskelbtų darbų sąrašą ir jų apimtį. Vilniaus universiteto absolventės A. Būčienės 1993 m. paskelbtoje S. Biziulevičiaus bibliografijoje užregistruota beveik 300 mokslinių ir apie 100 mokslo populiariųjų straipsnių. Tarp šių darbų – per 10 monografijų. Visko paminėti neįmanoma. Svarbiausieji darbai: Pagrindinės žmogaus helmintozės ir kova su jomis (1961 m.), Helmintozės, bendros žmogui ir gyvuliams (1965 m., su J. Kazlausku), Žmogaus, gyvulių ir paukščių pirmuonių sukeliamų ligų diagnostika (1976 m., su T. Arnastauskiene), Žmonių helmintai ir helmintozės Lietuvoje (1977 m.), Medicinos terminų žodynas (1980 m., su bendraautoriais) ir kt. Mokslo istorikų ir zoologų itin vertinamas didžiulės apimties mokslinis darbas (daugiau nei 1100 psl.) Lietuvos zoologijos istorijos bruožai (1999 m.), taip pat monografijos Zoologijos istorijos bruožai (1992 m.), Evoliucinė mintis senajame Vilniaus universitete (1991 m.). Liko nemažai nepaskelbtų darbų. Apskritai rankraštinis S. Biziulevičiaus palikimas yra labai gausus. Dalis archyvo saugoma Lietuvos MA bibliotekoje (fondas F-343), monografijos apie lambliozę rankraštis yra VU Ekologijos instituto bibliotekoje, likusią archyvo dalį ėmėsi tvarkyti profesoriaus dukra biologė Jolanta.

Menant profesorių, negalima apeiti dar vienos labai svarbios jo veiklos srities – domėjimosi tautosaka. Jis užrašė daugiau kaip 9 tūkstančius liaudies dainų, patarlių, pasakų, mitų, legendų, vietovardžių. Ši medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (J. Balio archyve). S. Biziulevičius turėjo daugybę labai reikšmingų visuomeninių pareigų ir visas jas stengėsi atlikti nepriekaištingai. Buvo puikus organizatorius. Suorganizavo per dešimtį kompleksinių parazitologinių ekspedicijų, kuriose dalyvavo medicinos, veterinarijos gydytojai, biologai. Jo iniciatyva Vilniuje įvyko ne vienas tarptautinis parazitologų, protozoologų suvažiavimas, konferencijos, simpoziumai, įvairūs Pabaltijo parazitologų pasitarimai. Buvo ne vieno leidinio redaktorius, disertacijų oponentas, įvairių tarybų, komisijų narys ir t. t. Visas jo gyvenimas – labai intensyvus kūrybinis, organizacinis ir visuomeninis darbas.

Jo moksliniai pedagoginiai nuopelnai ne kartą įvertinti apdovanojimais. 1979 m. S. Biziulevičiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1981 m. – už kolektyvinį darbą Vilniaus universiteto istorija paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1974 m. už mokslinio bendradarbiavimo ryšių plėto-
jimą apdovanotas Bratislavos
universiteto aukso medaliu, 1983 m. – žymaus helmintologo akademiko K. Skriabino medaliu, 1984 m. – parazitologo akademiko E. Pavlovskio medaliu, o 1991 m. jam paskirta akademiko P. Šivickio premija.

Pabaigai – dar keletas potėpių S. Biziulevičiaus paveikslui. Tai buvo universali savo interesų gausa asmenybė. Tikras senosios kartos Lietuvos inteligentijos atstovas. Taktiškas, paslaugus. Domėjosi ir giliai suvokė meną, vertino grožį. Mokėjo greitai užmegzti dalykinius, asmeninius ryšius. Sugebėjo šiltai bendrauti su darbuotojais ir už laboratorijos sienų. Visi esame viešėję jo gimtojoje sodyboje netoli Aukštadvario. Grįždavome apdovanoti kvapniais obuoliais, išaugintais profesoriaus puoselėjamame tėviškės sode. Ne kartą vakarojome vaišingoje Biziulevičių šeimoje.

Toks liko žymaus Lietuvos mokslininko ir paprasto žmogaus profesoriaus S. Biziulevičiaus įvaizdis. S. Biziulevičius mirė 2004 m. gegužės 16-ąją, likus vos dviem dienoms iki jo gimtadienio.


Buvusių bendradarbių vardu dr. Tamara Arnastauskienė


Nuotraukoje: 
 
Žymus mokslininkas profesorius Stasys Biziulevičius