MOKSLASplius.lt

Žemutinės pilies teritorija: „Man tai visiems baltams paminklas“ (5)


Ir plyta gali būti ideologinis argumentas

Juokas juokais, bet kartais paprasta plyta tampa rimtu argumentu, ir ne tik tarpuvartės „džentelmenų“ rankose, bet ir solidžių tyrinėtojų darbuose?


Lietuvos restauratoriai pradėjo tyrinėti senąjį mūrinės architektūros paveldą maždaug 1950–1960 metais. Buvau dar naujokas, kiti kolegos buvo labiau prityrę. Pradėjome labiau ir iš esmės senuoju paveldu domėtis, kaupėme natūrinių tyrimų duomenis. Pasiskaitydavome prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkų leistas knygeles apie Vilnių, tarp jų Juliuso Kloso (Juljusz Kłos, 1861–1933) Vadovą po Vilnių (1923 m., antrasis leidimas 1929 m.) ir kitų autorių straipsnius. Gedimino laikų senasis Vilnius jų leidiniuose iškildavo kaip iš žabų ir molio nukrėstas miestas ir tik, esą, nuo XV a. Vilnius pradėjęs įgauti kultūringą vaizdą… Lenkai savo architektūrą aukštino, latviai taip pat – užtektų prisiminti mūsų pokalbyje jau minėtąjį A. Tuulse. Šis tyrinėtojas rašė apie puikias Livonijos ordino pilis, tik patys lietuviai neturėjo šios srities specialistų, todėl nerašė nieko.


Bet mėginusieji parašyti tuoj gaudavo per galvą – neišsišok.


Kartą istorikas Juozas Jurginis ir archeologas Adolfas Tautavičius užvedė ginčą su A. Miškiniu dėl miestų kūrimo pradžios Lietuvoje. Buvo leidžiama serija LTSR architektūros klausimai. A. Miškinis pasisakė už tai, kad jeigu šiek tiek ir atsilikome nuo kaimynų miestų statybos srityje, tai ne per daug, nes buvome bendro proceso dalis. A. Tautavičiaus ir J. Jurginio nuomone, Lietuva buvo labai atsilikusi, mūsų miestų statyba vėlavo. Kai A. Tautavičius dirbo Lietuvos istorijos institute, jo pozicija buvo tokia, kad lietuviai visur vėlavo – įžvelgė 100 ar 200 metų vėlesnę Lietuvos miestų raidą už kaimyninių kraštų miestų…


Bet tam tikro atsilikimo būta?


Būta, bet ne tokio didelio kaip mūsų autoritetai teigė ir kitaip manančius barė. Daugelį dalykų dabar tenka peržiūrėti. Dabar jau akivaizdu, kad XIII a. viduryje ir antrojoje pusėje Vilnius mūrinius statinius jau turėjo, bent jau Žemutinės pilies teritorijoje. O Kernavė, pirmoji iš minimų Lietuvos sostinių, pagal ligšiolinius tyrimus mūrinės architektūros neturėjo. Todėl reikia nagrinėti klausimą, kuo skyrėsi Kernavė ir Vilnius. Senuosiuose Trakuose, Kaune taip pat būta ankstyvojo mūro su baltiškąja plytų perriša, bet apibendrinančių darbų dar neturime.

XIII a. antroji pusė – nors tai Lietuvos draugystės su Rygos arkivyskupu laikotarpis, bet Kryžiuočių ordinas tuo pačiu metu vis dar siekė nukariauti prūsus. Kai Didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas, o prūsų vadas Herkus Mantas nužudytas, kryžiuočiams pavyko įveikti Nadruvą ir Skalvą. Pastaroji – prie Nemuno žiočių, o Nadruva ten, kur Gumbinė, Tolminkiemis. Tik XIII a. pab. nukariavęs skalvius ir nadruvius Ordinas pasiekė Nemuną ir įstengė pastatyti Tilžės, Ragainės, Įsručio pilis. Lietuvos Panemunė Ordino tuo metu dar nebuvo pradėta siaubti.

Šiaurinėje Lietuvos dalyje jau buvo įvykęs Saulės (1236 m.) ir Durbės (1260 m.) mūšiai. Taigi Livonijos ordinas gavo skaudžių pamokų, bet spėjo nusiaubti žiemgalius ir kuršius. Romo Batūros straipsnyje rašoma, kad Livonijos ordinas apie 1250 m. ėjo į Lietuvos gilumą, pasiekė Kernavę, skverbėsi gal vos ne iki Vilniaus (nors straipsnyje Vilnius neminimas). Taigi iš Livonijos antpuoliai buvo nukreipti į Lietuvos gilumą, o iš Kryžiuočių ordino tokio pavojaus dar nebuvo spėta pajusti.

Po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio Livonijos ordinas apsijungė su Teutonų ordinu, tad Lietuva atsidūrė savotiškose replėse. Laimei, Livonijos ordino magistras dažnai konfliktavo su Rygos arkivyskupu, šie nesutarimai lengvindavo Lietuvos padėtį.

Kaip čia neprisiminsi Vytauto diplomatinių sugebėjimų: Lietuvos valdovas sugebėjo taip suveikti, kad į Žalgirio mūšio lauką 1410 m. Livonijos ordinas su savo pulkais taip ir neatėjo. Priešingu atveju dar nežinia kaip viskas būtų baigęsi ir koks likimas būtų ištikęs Lietuvą. Nuostabą keliantis faktas: kryžiuočiams padėjo Vokietijos ir daugelio krikščioniškų kraštų pajėgos, o artimiausias kraujo „brolis“ – Livonijos ordinas – į pagalbą neatėjo.


Stebėtini Mindaugo diplomatiniai sugebėjimai

Kartais pernelyg kritiškai nusiteikę savo pačių istorijos atžvilgiu pamirštame stebėtinas Lietuvos diplomatijos sėkmes, kurias tiesiog būtina apibendrinti, gal net tarptautiniu mastu priminti.


Tada reikėtų pradėti nuo Mindaugo. Jo diplomatijos milžinišku laimėjimu galėtume įvardyti ir tokį faktą. Mindaugas krikštijosi, buvo vainikuojamas Lietuvos karaliumi ir iškart jo sostapilėje (man nekyla abejonių, kad tai Vilnius) steigiama vyskupystė, atsiunčiamas iš Rygos vyskupas Kristijonas, o tai ir ryšių su popiežiumi palaikymo galimybė. Ir tai pagoniškos valstybės valdovo beveik neįtikėtina sėkmė. Panašioje situacijoje čekai gerokai turėjo pasukti galvas, kaip į Prahos pilį pasodinti arkivyskupą, todėl Hradčanuose statė vieną ir antrą bažnyčią…


Iš dangaus tokie dalykai nenukrinta net sapne, tad Mindaugo diplomatija nusipelno kuo didžiausios pagarbos.


Todėl Vilnius, kaip labiausiai tikėtina Mindaugo sostinė, turėjo visomis išgalėmis stengtis įrodyti savo išskirtinumą. Kartais kai kurie mūsų istorikai tuos dalykus tarsi apeina, o gal nesuvokia. Lietuvos valdovui buvo svarbu ne tik priimti krikštą, gauti karaliaus karūną, bet ir parodyti pasauliui, kad jis yra labai solidžios valstybės karalius. Tad ir Mindaugo sostinėje turėjo vykti nemažos apimties statybos. Būtent Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, tą darbų užmojį aptinkame.

Mindaugas rūpinosi įtvirtinti ir savo palikuonių teisę į Lietuvos karaliaus karūną, ir tokią teisę gavo iš Popiežiaus Urbono V 1255 metais. Norėdamas įtvirtinti savo dinastiją Mindaugas turėjo rūpintis valstybės ir sostinės prestižu. Viduryje miško ant kelmo sėdėdamas dinastijos nesukursi, jos teisių neįtvirtinsi.

O apibendrinimus turėtų daryti istorikai, remdamiesi ne tik šaltiniais, bet ir natūrinių tyrimų rezultatais Žemutinės pilies teritorijoje. Tai materialus pagrindas istorikams pasakyti šį tą naujo, o ne vien teigti, kad Lietuvos mūrinė architektūra prasidėjo XIV a. pab. ar XV a. pradžioje. Istorikai visada gali pasiteisinti: girdi, nėra naujų rašytinių šaltinių, todėl keisti savo nuostatos nesą pagrindo.


Siūlote Lietuvos istoriją rašyti atsižvelgiant į natūrinių tyrimų rezultatus?


Viskas iš bendro krepšio. Vieni tyrinėtojai spaudžia į vieną, kiti į – kitą pusę.


Ar Jums neatrodo, kad tų šaltinių gali būti daug daugiau negu kad mes susimąstome. Kas paneigs, kad Vatikano archyve nėra Mindaugo, kitų Lietuvos valdovų laiškų ir raštų, apie kuriuos mūsų gudročiai nė neįtarė. Manote, kad Paulius Rabikauskas, Antanas Liuima ar Zenonas Ivinskis viską išnaršė?


1979 m. artėjant Vilnius universiteto 400 metų jubiliejui, P. Rabikauskas daug pasidarbavo Vatikano archyve. Suprantama, buvo orientuojamasi į Vilniaus universiteto sukaktuves. Restauratoriams nori nenori į tą žaidimą teko įsitraukti per mūro, architektūros tyrimus.Valdovų rūmai, Arkikatedra ir varpinė. XXI a. pradžia. Dailininko Antano Vaičekausko piešinys


Jūs tarėte ne vieną labai drąsų ir reikšmingą žodį Žemutinės pilies teritorijos statinių tyrinėjimuose. Ar nejaučiate, kad istorikai vėluoja, nesuteikia Jūsų pateiktoms išvadoms tokių būtinų ir tvirtų atramų?


Vienas kitas istorikas taip pat ir populiaresnėje spaudoje yra rašęs apie Vilnių kaip Mindaugo sostinę. Vienas parašydavo, kitas iškeldavo savo versiją ir tuo baigdavosi. Taip ir lieka tyruose šaukiantis balsas. Naujoji knyga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, manau, jau teikia tvirtą pagrindą istorikams priimti drąsesnius sprendimus dėl Vilniaus kaip XIII a. Lietuvos sostinės.


Ar Gediminas statė mūrinę Aukštutinę pilį

Per Katedros aikštę praeinantys vilniečiai ir sostinės svečiai mato Lauryno Gucevičiaus projektuotą Katedrą, Varpinę, bet nemato to, kas yra vertingiausio šioje teritorijoje - po naująja Katedra tūnančių senosios Mindaugo Katedros pamatų, seniausių bokštų ir aptvarinių mūrų liekanų. Visa tai slypi po žeme, o juk būtent tai ir yra vertingiausias mūsų paveldas, tarp jo ir baltiškosios plytų perrišos mūro.


Man šioje teritorijoje viskas yra paveldas ir vertybė. Priklauso nuo to, kas kokius prioritetus mato. Man visa ši teritorija yra visiems baltams paminklas. Joks kitas objektas tokios vertės neturi. O toliau jau mūsų Katedra, mūsų Varpinė ir visi kiti mūrai.

Kaip neprisiminsi dar sykį ta proga J. Kloso teiginio, kad Gedimino laikų Vilniaus sostinės pastatai buvo statomi iš molio ir žabų. Ir kad, anot jo, lietuviai iki krikščionybės 1387 m. priėmimo nežinojo, o juo labiau nenaudojo mūro statybos; tik Vytauto valdymo metais, o tai jau XV a. pirmasis ketvirtis. Vilniuje buvęs pastatytas pirmasis mūro statinys - Aukštutinė pilis. Taigi, pagal J. Klosą, Vytautas jeigu ir rezidavo Vilniuje XIV a. pabaigoje, tai medinėje pilaitėje.


Bakūžėje samanotoje. Jeigu Klosas būtų mokėjęs lietuviškai, tikriausiai taip ir būtų pasakęs. Vertindamas Žemutinės pilies mūrus apsiriko 100-150 metų - ne tiek jau maža paklaida architektūros tyrinėtojui, Stepono Batoro universiteto profesoriui.


Pagal J. Klosą, Vytauto laikais ir Žemutinėje pilyje tegalėjo būti tik mediniai įtvirtinimai, pastatai.

Antra vertus, ir mūsų, lietuvių, literatūroje esama netikslumų, datuojant dabar esančius Gedimino kalne mūrus. Įprasta sakyti, kad tai Gedimino pilis. Bet tuose mūruose nėra baltiškosios plytų perrišos, o vien tik gotikinė. O Gedimino valdymo metais Lietuvoje dar nenaudota gotikinė plytų perriša.


Tai, ką matome ant kalno, turėtų vadintis ne Gedimino, o Vytauto pilimi?


Tiksliais rašytiniais šaltiniais paremto Aukštutinės pilies mūrų datavimo neturime. Vis tik pagal mūro savybes, pagal bokštuose įrengtų šaudymo angų pobūdį, galima teigti, kad Aukštutinės pilies mūro sienos mūrytos Vytauto valdymo metais. Antra vertus, dar 1982 m. atliekant natūros tyrimus nustatyta, kad Aukštutinės pilies gynybinio aptvaro šiaurinės sienos pamatas remiasi iš dalies į griuvenas, iš dalies į dar senesnio nugriauto mūro, kaip atrodo, ankstesnės gynybinės aptvarinės sienos liekanas. Pastaroji mūryta iš laiku akmenų su rusvu skiediniu, analogišku Žemutinės pilies mūrų su baltiškąja plytų perriša skiediniu. Vadinasi, galima prielaida, kad bent XIV a. pirmojoje pusėje (t. y. Gedimino valdymo metais) Aukštutinės pilies aikštelę galėjo juosti mūrinis aptvaras, tačiau vėliau pakeistas iš dalies išlikusiu iki mūsų dienų. Gedimino valdymo metais (o ir ankstesniais amžiais) Aukštutinės pilies viduje buvo mediniai statiniai.

Aukštutinės pilies, jos įtvirtinimų, pastatų pradžia, panašiai kaip kai kurių kitų svarbesnių Rytų Lietuvos piliakalnių (Norkūnų, Aukštadvario), siekia tolimus ankstyvojo geležies ar net žalvario amžiaus laikus. Tuo metu čia buvo pilis - slėptuvė, pavojaus atveju tinkama rasti prieglaudą aplinkiniams gyventojams.


Gaisras pasako tiesą apie Katedrą

Ar Vytautas Žemutinės ir Aukštutinės pilių teritorijoje ėmėsi iš esmės naujoviškų žingsnių? Architektūrine prasme.


Vytautas po 1419 m. gaisro pastatė naują Katedrą. Šią datą nustatė prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkų istorikas Janas Fijalekas. Teodoras Narbutas ir kiti rašė, kad tas gaisras įvyko 1399 metais, kai kurie kiti istorikai tvirtino, kad 1409-aisiais, o Fijalekas studijuodamas šaltinius priėmė sprendimą, kad tas gaisras turėjo būti 1419 metais. Sudegė dalis miesto, nukentėjo ir dalis Aukštutinės pilies. Livonijos ordinas Vilniuje turėjo savo šnipų, kurie į Daugpilį perdavė žinią iš Vilniaus. Daugpilio komtūras toliau gautą žinią perdavė Livonijos ordino magistrui. Pranešė, kad per savo žmones gavo žinią iš Vilniaus: sudegė per gaisrą kunigaikščio dvaras, iždas, arklidės ir t. t. Viskas išvardyta. Tik data neparašyta. Parašyta, kad gaisras įvyko po Velykų tokią tai dieną. Metai tarsi savaime suprantami. Tai štai tą laišką tyrinėtojai skirtingai interpretuoja. Remdamiesi Fijaleku mūsų istorikai tą gaisrą sieja su 1419 metais, o Vladas Drėma knygoje Dingęs Vilnius tvirtina gaisrą buvus 1399 metais. Taigi tvirtos datos nežinome.


Tikra data būtų labai svarbi, nes toks svarbus ir didelis Vytauto perstatytas Katedros statinys nusipelno tikslaus žinojimo. Juk pagal dydį Vytauto gotikinė Katedra nenusileido dabar stovinčiai L. Gucevičiaus Katedrai.


Dabartinė mūsų Katedra perpus trumpesnė už tuo metu statytą Karaliaučiaus Katedrą. Kebloka vertinti pagal tuo metu statytas didesnes Europos bažnyčias.


Ši vieta neleido Vytautui statyti didesnės.


Vietos išties nebuvo daug - kyšulio vakarinės dalies, tinkamos statybai, ilgis tesiekė 60-70 metrų.

1750 m. į Vilnių iš Karaliaučiaus buvo atvažiavęs karo ir domenų patarėjas Liudvikas Reinholdas fon Verneris ir po to šią kelionę aprašė. Rašydamas apie Vilniaus Katedrą, ypač išskyrė Šv. Kazimiero koplyčią, pažymėdamas, kad ji pašventinta 1636 m., ir pateikė šios koplyčios įkūrimo memorialinės lentos pilną lotynišką tekstą. Šis tekstas išlikęs iki dabar koplyčios pietinės sienos fasade. Be to, keliautojas nurašė ir kitą tekstą, tuo metu buvusį Katedros viduje prie pirmosios kolonos (pilioriaus), žiūrint nuo įėjimo. Šioje lentoje buvo parašyta, kad Vilniaus katedra pastatyta didžiojo kunigaikščio Vytauto, pasiekusio daug pergalių ir įgijusio daug trofėjų. Iš visų tų lėšų Katedra ir pastatyta. Matyt, po L. Gucevičiaus remonto ta lenta su įrašu dingo.

Galima daryti išvadą, kad tekstas nurašytas teisingai. J. Kurčevskio (Kurczewski) knygoje Kościół Zamkowy czyli Katedra Wileńska tos lentos teksto nepateikta, nors jis minėtos knygos trijuose tomuose, sudarytuose 1908-1916 m., išvardijo 32 antkapinius paminklus, kurie L. Gucevičiaus rekonstrukcijos metu buvo sunaikintos.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


Nuotraukose:

Žemutinė ir Aukštutinė pilys XV a.pradžioje. Pagal natūros tyrimais pagrįstą Napalio Kitkausko rekonstrukciją dailininko Antano Vaičekausko piešinys

Glazūruotos sienų apdailos keraminės plytelės; apačioje viduryje – grindų plytelė

Žemutinės pilies teritorijoje rastas koklis

Valdovų rūmai, Arkikatedra ir varpinė. XXI a. pradžia. Dailininko Antano Vaičekausko piešinys