Žemutinės pilies teritorija: „Man tai visiems baltams paminklas“ (5)
Pradžia Nr. 7
Rygos poveikis senajai Lietuvos architektūrai Savo pašnekesyje pasiekėme tą ribą, kai būtini kai kurie apibendrinimai apie seniausiąją Lietuvos mūro architektūrą.
Kalbamės su ilgamečiu Žemutinės pilies teritorijoje išlikusių seniausių Lietuvos mūrų, kultūrinių sluoksnių ir kito istorinio paveldo tyrinėtoju, naujos knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai autoriumi humanitarinių mokslų daktaru Napaliu KITKAUSKU. Jis taip pat yra Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas.
Mindaugui priimant krikščionybę seniausioji mūrinė architektūra su vakarietiško pavyzdžio plyta į Lietuvą atėjo iš Vakarų Europos per Skandinaviją ir per Rygą, kur jau buvo spėjęs įsitvirtinti Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas. Mindaugą karūnuojant Lietuvos karaliumi karūną iš Rygos atvežė Livonijos magistras Andrius Štirlandas, kuris buvo prisidėjęs ir prie Mindaugo krikšto 1251 metais. Įdomu, kad ir pirmasis Lietuvai paskirtas Romos popiežiaus Inocento IV vyskupas Kristijonas taip pat atvyko iš Rygos.
Vėlesnė Lietuvoje statyta mūrinė architektūra – perstatytoji iš medinės Vilniaus aukštutinė pilis, Trakų pusiasalio pilis, Kauno antroji pilis – taip pat buvo statoma, kai Lietuva didesnių kultūrinių kontaktų su Lenkija dar neturėjo.
Jūs taip ramiai, be didesnių emocijų ištariate tiesiog perversminius žodžius, o juos būtina akcentuoti, pabrėžti, kad žmonės gerai įsimintų. Juk ligi šiol teigta, o kai kurie iškilūs dabarties istorikai vis dar teigia, kad Lietuvoje mūrinė gotikinė architektūra prasidėjo tik nuo XIV a. antrosios pusės ar net pabaigos, suprask, pradėta statyti lenkų įtakoje, kai Jogaila užkuriom iškeliavo į Krokuvą.
Glaudesni ryšiai su Lenkija prasidėjo XIV a. pab.–XV pr., kai Vytauto pradėta statyti Trakų Salos pilis. Bet ir tada nenutrūko ryšiai su Ordinu. Išliko Vytauto žmonos Onos susirašinėjimas su Ordino magistru. Iš jo matyti, kad Lietuva pasiųsdavo Ordinui gerų stalių, dailidžių, o iš Ordino atvykdavo vienas kitas mūrininkas. Savotiški mainai, kurie rodo bendradarbiavimą statybų srityje.
Net ir vėlesnėje gotikinėje architektūroje dar buvo labai ryški vokiečių meistrų įtaka. Perkūno namas Kaune ar net Šv. Onos bažnyčia, kurios architektūrinė autorystė priskiriama talentingam dailidei Mykolui Enkingeriui (Michael Enkinger), atvykusiam iš Dancigo (Gdansko), kai lenkų įtaka tame mieste dar buvo ne per didžiausia. Manoma, kad Dancigo meistrai statė ir Perkūno namus.
Lietuviai kaimynų žemėse statė mūrinius pastatus, taip pat ir Varšuvoje. Tame mieste yra gotikinė raudonplytė labai aukšta bažnyčia, kurios statybą inicijavo Kęstučio duktė Danutė, ištekėjusi už Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I.
Nepamirškime, kad Varšuva iš pradžių buvo Mozūrijai priklausęs miestas. Mozūrijos kunigaikščiai rezidavo Plocke, vėliau Varšuvoje. Tik Žygimantas Senasis, tapęs ir Lenkijos karaliumi, apie 1526 m. Varšuvą prijungė prie tikrosios Lenkijos, kai išmirė Mozūrų dinastijos kunigaikščiai.
Gan egzotiškas intarpas į mūsų pasakojimą, bet jis rodo, kad ir Lietuvos valdovai aptariamais amžiais gyveno europinės architektūros aplinkoje ir nebuvo labai dideli bėdžiai, kaip mums bandė įteigti (ir iš dalies tai pavyko) vėlesnių laikų Lietuvos nedraugai.
Kai teko bendradarbiauti su dr. Stasiu Abramausku, operuota tik Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių architektūrine medžiaga. Buvo ieškoma analogijų su kastelinėmis Livonijos pilimis, pasirodė S. Abramausko ir kitų tyrinėtojų vienas kitas straipsnis. Įdomu, kad Medininkų pilis savo plotu (1,85 ha mūrinio aptvaro viduje), taip pat Krėvos (1 ha) ir Lydos (0,7 ha) pilys yra pačios didžiausios, palyginti su visomis Livonijos XIII–XIV a. pradžios pilimis. Štai tau ir „pagonys“ lietuviai, yra apie ką susimąstyti. Tyrinėtojai dar neturėjo tų natūrinių duomenų, kuriais šiandien disponuojame kad ir iš Žemutinės pilies teritorijos.
Ar pavyko S. Abramauskui ir kitiems to meto tyrinėtojams atsakyti į nuostabą keliantį klausimą – kaip tie „atsilikę pagonys“ sugebėjo pastatyti tokią didingą Medininkų ir kitas aptvarines pilis? Iš ko ta didybė išaugo?
Tai klausimas, į kurį taip ir neatsakyta. Teutonų ir Livonijos ordinus savo ištekliais „maitino“ visa katalikiškoji Europa, ko negalima pasakyti apie anuometę Lietuvą. Ir šiandien tos aptvarinės XIII–XIV a. Lietuvos pilys kelia pagarbą ir susižavėjimą. Tik gaila, kad jų tikro vaizdo negali įvertinti, nes išliko tik tų pilių griuvėsiai (beje, pastaruoju metu Lydos pilį baltarusiai jau atstatė).
Dabar Žemutinės pilies teritorijoje randame patikimus architektūrinius duomenis apie šioje vietoje buvusį pilių centrą. 1201 m. buvusios lyvių gyvenvietės vietoje įsikūrė Ryga. 1230–1240 m. jau buvo apsitvėrusi 28 ha teritoriją. Po 60–70 metų Vilniaus Žemutinė pilis su aptvaru užėmė maždaug 13,5 ha plotą. Mūsų protėviai buvo uolūs mokiniai, visai galimas dalykas, kad iš Rygos daugiausia išmoko. Tas faktas, kad Vytenio laikais lietuviai buvo kviečiami saugoti Rygos arkivyskupą ir miestiečius nuo savo skriaudiko – Livonijos ordino – rodo, kad tie Lietuvos valdovų ryšiai su Ryga buvo labai glaudūs. Pagonių kunigaikštis Vytenis buvo atrama krikščionims rygiečiams ir juos palaikiusiam arkivyskupui. Jau nekalbu apie glaudžius to meto Lietuvos prekybinius ryšius su Ryga ir Gotlandu, Hanzos pirkliais, kai tie ryšiai su Lenkija dar nebuvo reikiamai užsimezgę.
O tuo metu Vilniaus miesto teritorijoje... Kalbėjome vis apie Žemutinės pilies teritoriją, bet tai juk politinis, religinis ir karinis centras, valdovo teritorija. O pats Vilnius, kuris buvo į pietus nuo Žemutinės pilies teritorijos, ligi šiol tarsi išsprūdo iš mūsų pašnekesio ribų.
XIII a. ar XIV a. pirmojoje pusėje miesto teritorijoje jokio mūrinio pastato liekanų nepavyko aptikti. Tik nuo XIV a. antrosios pusės šioje miesto dalyje pradėta mūrinių bažnyčių statyba. Po Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčia rasta seniau stovėjusios bažnyčios mūro liekanų, bet vėlesniais amžiais po naujuoju bažnyčios pastatu buvo laidojami mirusieji, tad nenorint drumsti jų ramybės tų seniausiųjų pastatų liekanos išsamiau nebuvo tyrinėtos.
Šv. Mikalojaus bažnyčia netoli Vokiečių gatvės buvo pastatyta apie 1370-uosius metus. Su kolega Adolfu Raulinaičiu (1903–1987 m.) eidavome to baltiškojo (vendinio) mūro ieškoti, bet taip ir nepavyko rasti. Tai irgi rodiklis: XIV a. antrojoje pusėje jau išplito gotikinė architektūra, nauja mada. Bet tai irgi ne lenkiškos architektūros, bet veikiau vokiečių miestų įtaka, kuri per vokiečių pirklius skverbėsi į Vilnių ir Kauną.
Tik po 1387 m. Lietuvos krikšto, kai į Lietuvos miestus pradėjo važiuoti lenkų kunigai, krikščionybė vis giliau ėmė įleisti šaknis Lietuvos žemėje, jau XV a. antrojoje pusėje Lenkijos įtaka Lietuvos miestų architektūrai pradedama jausti labiau. Bet ir ta vadinamoji lenkų įtaka juk taip pat buvo glaudžiai persipynusi su Vokiečių (Teutonų) ordino tradicijomis. Net kai 1525 m. Vokiečių ordinas tapo Lenkijos vasalu, vokiečių kultūrinės tradicijos darė didelę įtaką lenkams, o per juos ir lietuviams. Livonijos ordinas 1561 m. dar vykstant Livonijos karui su Rusia pasidavė Lietuvai ir iš Ordino pietinių žemių buvo sudaryta Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė (1561–1795) – LDK vasalė. Visa tai rodo buvus artimus lietuvių, lenkų ir vokiečių ryšius.
Bandome tarsi atsispirti tiems ideologams, kurie rodė, kad mūrą ir civilizaciją, apskritai kultūrą Lietuva gavo iš Lenkijos per Jogailos santuoką su Jadvyga ir po to įvykusį Lietuvos krikštą.
Mūsų natūriniai mūro tyrimai rodo, kad baltiškąjį plytų rišimą, pačias plytas, vadinamąją ikigotikinę ir net gotikinę architektūrą Lietuva gavo ne iš Lenkijos. Lygiai kaip ir ne iš Senosios Rusios žemių. Apskritai mūsų rastieji seniausieji mūrai Žemutinės pilies teritorijoje rodo, kad tai ne slavų žemių įtaka.
Civilizacinė ir kultūrinė įtaka sietina su visai kita koordinate, o būtent su Ryga, Gotlandu, o per Hanzos prekybines įtakas ir su Šiaurės Vokietijos miestais. Veikiausiai neatmestina ir skandinavų įtaka. Šiam apibendrinimui Jūsų tyrinėjimų medžiaga „neprieštarauja“?
Vis dėlto didžiausią įtaką siečiau su Rygos miestu.
Bet Ryga juk taip pat buvo tik tarpininkė tarp Vokietijos žemių, Gotlando salos ir skandinavų.
Iš esmės taip.
O kas tokiai išvadai prieštarauja? Lyg ir akivaizdi išvada, bet gal esama ir naujų versijų?
Specialaus ginčo nėra, bet ir šių minčių akcentavimo mokslinėje literatūroje nerasime.
Būtų juokinga laukti, kad kolegos lenkų tyrinėtojai šias idėjas pabrėžtų ar stengtųsi populiarinti.
Lenkams nėra aktualu. Jeigu mūsų mokslininkai tyli, nemato, kas ant delno padėta, jei tai ne jų pupos… Lenkai tuos ar panašius dalykus taip pat tyrinėja. Turiu Vroclavo, Torunės universitetų publikacijų apie Kryžiuočių ordino architektūrą iš to laikotarpio, kai 1230 m. Ordinas kūrėsi palei Vyslą. Lenkai nagrinėja sakralinius ir gynybinius pastatus tose Ordino užimtose žemėse. Lenkų tyrinėtojai leidžia tiems tyrimams skirtus leidinius. Įdomu, kad tose žemėse Ordino statytąją architektūrą lenkų tyrinėtojai jau vertina vos ne kaip Lenkijos architektūros ištakas.
Integruoja į savo architektūros istoriją? Tarsi nusavina?
Vokiečių ordino Marienburgo pilis Lenkijoje seniai virto Malborku, lenkai ją pateikia beveik kaip savo istorinę rezidenciją.
Panašiai su Lydos, Krėvos pilimis elgiasi baltarusiai. Daugelyje publikacijų, net ir pretenduojančių į mokslines, jas pateikia kaip baltarusių architektūros, kultūros ir apskritai istorijos paveldą. Kaip savo istorinį paveldą pateikia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsiradimą.
