Iš kaimo vaiko iki pasaulinio garso asmenybės

Yra asmenybių, kurių vardai jau savaime žadina vaizduotę, visados aktualūs, jų buvimas tegu ir praėjusiame laike tapo mūsų krašto ir mūsų pačių esaties dalimi. Užtektų paminėti fizikinės chemijos pradininką Teodorą Grothusą (1785–1822), ligi šiol nepralenktą Lietuvoje pagal pamatinių, fundamentinių gamtos dėsnių atskleidimą ir paliktą pėdsaką pasauliniame moksle.

Kita ne mažiau spalvinga asmenybė – Marija Gimbutienė (1921–1994). Stebina šios lietuvės moters įvairiapusiškumas ir gebėjimas susieti archeologijos, etnologijos, lingvistikos ir religijotyros duomenis į vieną bendrą discipliną. Taip gimė archeomitologija. Šis pažinimo kelias mokslininkę atvedė prie ligi tol mokslui nežinotos civilizacijos – Senosios Europos atradimo.

Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos pavyzdys tam tikru požiūriu susišaukia su XIX a. pirmosios pusės kai kurių mūsų kraštiečių gyvenimu. 1831 m. sukilimo dalyvis Ignotas Domeika (1802–1889) ar Juozas Varševičius (1812–1866), kuriems Mokslo Lietuva yra skyrusi ne vieną laikraščio numerį, juk taip pat buvo priversti apleisti tėvynę, bet svetimuose kraštuose neištirpo. O ir jų darbai į Letą nenugrimzdo. Didelių gabumų, užsispyrimo ir tam tikrų aplinkybių dėka jie sugebėjo ne tik stoti į mokslinės veiklos kelią, bet ir nuveikti didelius darbus moksle. Ignotas Domeika geologijoje, mineralogijoje, vulkanologijoje, pedagoginėje ir mokslo organizacinėje veikloje Čilėje paliko labai gilų pėdsaką, tad neatsitiktinai buvo paskelbtas šios šalies garbės piliečiu. Juozas Varševičius pasižymėjo kaip talentingas botanikas, egzotiškų Pietų Amerikos augalų tyrinėtojas, tais atrastaisiais ir į Senąjį žemyną atvežtais augalais praturtino daugelį Europos botanikos sodų ir privačių kolekcijų.

Panašių pavardžių galėtume vardyti ne vieną. Visi jie ir daugelis kitų neišvardytų asmenų galėtų ir privalo būti ir Lietuvos mokslo istorijos dalis, ne vien tik kaimyninių tautų, kaip kad yra šiandien. Bet tam pirmiausia turime sugebėti jų darbus absorbuoti, aktualizuoti ir paversti savo mokslinių interesų dalimi.

Toje vardų virtinėje ne paskutinė vieta tenka ir Algirdui Juliui Greimui (1917–1992), kaip savaip naujo „žemyno“ moksle atradėjui. Su šiuo vardu siejama semiotikos – ženklų ir prasmių mokslo pradžia. Semiotikos metodus jis pritaikė universaliems pažinimo tikslams – kalbotyros, istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei. Ko gero, vienas iš dažniausiai minimų lietuvių, įnešusių reikšmingą indėlį į pasaulinio mokslo aruodą.

Jeigu mėgintume pasvarstyti, kas lėmė A. J. Greimo gan didelį populiarumą dabartinėje lietuviškoje dirvoje, turėtume pripažinti, kad pirmiausia gal net ne tiesioginiai jo darbų tęsėjai ar semiotikos metodų taikytojai įvairiose mokslinio pažinimo srityse, bet labiau mokslo žinių populiarintojai, aktualintojai, atminties puoselėtojai. Kita vertus, su tokiu teiginiu būtų galima ginčytis, nes norint ką nors populiarinti reikia turėti tam tikrus pamatus, kuriuos kloja fundamentinio mokslo atstovai.

Kad ir kaip gerbtume mokslo „fundamentalistus“, šįkart mūsų rašinys ir pagarbos ženklai bus skirti labiau atminties puoselėtojų pastangoms. Jų rūpesčio dėka šį pavasarį buvo atidengtos dvi naujos atminimo lentos, kuriose rasime A. J. Greimo pavardę – Marijampolėje ant Rygiškių Jono gimnazijos fasado ir Kunigiškių kaime (Anykščių rajonas) Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Tie įvykiai Lietuvos gal ir nesudrebino, tačiau jų reikšmę būtų sunku pervertinti. Patys šie mokslininko pagerbimo faktai yra pakankamai reikšmingi ne vien kaip krašto ar regiono kultūriniai įvykiai. A. J. Greimo pavardė vis plačiau smelkiasi į Sūduvos ir Aukštaitijos žmonių sąmonę, tampa ne vien mokslo žmonių aplinkos, bet ir platesnės visuomenės poreikiu ir savastimi, o juk to ir reikia. Tačiau tam būtinos didžiulės kartais nematomos žmonių pastangos, kurių dėka mūsų gimtos žemelės atminties klodai prisipildo atmintimi, kuria gyvi ir esame. Tiek esame gyvi, kiek sugebame prisiminti, ta atmintimi gyventi ir kitus užkrėsti.

O kad sugebame, patvirtino balandžio 30 dienos renginys Marijampolėje. Dar gerokai prieš renginio pradžią priešais Rygiškių Jono gimnazijos pastatą paskutinius muzikos ir dainų akordus derino gimnazijos choras, kuriam šį kartą akompanavo vaikinai su gitaromis. Visą pasiruošimą, paskui ir renginio vyksmą stebėjo lietuvių literatūrinės kalbos „tėvas“ – Jonas Jablonskis, kuris pasirašinėjo slapyvardžiu Rygiškių Jonas, ir kuriam skvere priešais gimnazijos rūmus pastatyta įspūdinga skulptūra (skulptorius Petras Aleksandravičius). Pristatomi svarbiausi įvykio dalyviai ir svečiai: Marijampolės miesto meras Vidmantas Brazys, vicemeras Gintautas Stankevičius, gimnazijos vadovas Vilhelmas Petkevičius, gimnazijos muziejaus direktorius Vincas Peckus ir, žinoma, muzikologas prof. Karolis Rimtautas Kašponis. Be jo ir viso šio renginio tikriausiai nebūtų.

Prof. K. R. Kašponis Mokslo Lietuvos skaitytojams pirmiausia pažįstamas kaip parodos Algirdo Greimo vaikystė autorius, daugelio šiai asmenybei skirtų parodų ir renginių iniciatorius. Gali skambėti kaip paradoksas, bet K. R. Kašponį bent jau savo skaitytojams dažniausiai pristatome kalbėdami apie Greimą, kaip unikalios parodos autorių, nors brandžiausio savo kūrybinio ir pedagoginio gyvenimo metus profesorius atidavė ne mažiau reikšmingiems darbams. Galimas dalykas, tai vienas iš tų gyvenimo paradoksų, su kuriuo susidūrus tenka sutrikti, tačiau sunku jį paaiškinti. 1956 m. K. R. Kašponiui yra tekę įkurti ir vadovauti Ukmergės muzikos mokyklai, vadovauti chorams, kurti Vilniaus universiteto studentų kamerinį orkestrą, dėstyti Vilniaus vaikų ir J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklose, M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jis išugdė 12 choro dirigentų. Išleido įvairių mokomųjų priemonių, iš jo Solfedžio (nuo 1969 iki 2009 m. leistas dešimt kartų) mokėsi daugybė mokinių ir studentų. Išleido ir monografiją Lietuvių muzikos melodika ir harmonija (1992 m.). Panaudojęs lyginamąjį ir tikimybinį-statistinį tyrimo metodus monografijoje aptarė kai kurias melodikos ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijas – šie tyrinėjimų rezultatai susilaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Būtent aplinkybėms, suvedusioms jį su A. J. Greimo semiotika ir gyvenimu Lietuvoje, K. R. Kašponis, ko gero, yra ypač dėkingas. Nutiko taip: A. J. Greimo mokiniui Paryžiuje suomiui Eero Tarasti, Helsinkio universiteto Muzikologijos departamento vadovui, Tarptautinės semiotikos asociacijos prezidentui vienos tarptautinės konferencijos metu pakako sužinoti, kad K. R. Kašponis mokėsi Kupiškyje toje pačioje mokykloje kaip ir A. J. Greimas, tuojau pat labai susidomėjo ir paprašė lietuvį giliau pasidomėti Greimo vaikyste Kupiškyje. Paties Kašponio tėvai buvo mokytojai, kaip ir A. J. Greimo tėvai, taigi visa aplinka pažįstama, didesnių sunkumų neturėtų iškilti.