Gal išties verta pasekti „didžiuoju broliu“
Tikriausiai mažai kam paslaptis, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema nepriklausomybės laikotarpiu kopijavo amerikietiškąją. Atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą per šioje veikloje daug padėjusius Amerikos lietuvius amerikietiškąją sistemą ir bandyta diegti. Būta ir nepritarimo, nes nekritiškiems mėginimams gvelbtis svetimą gera dalis Lietuvos profesūros matė ne vien privalumus, bet ir didelius trūkumus. Vis dėlto jeigu būtume išties nuoseklūs amerikietiškosios sistemos ir visa ko amerikietiško pasekėjai, privalėtume atidžiai įsiklausyti į JAV prezidento Barako Obamos kalbą, pasakytą JAV Nacionalinės mokslų akademijos nariams š. m. balandžio 27 dieną. Amerikos prezidentas išreiškė didelį susirūpinimą dėl šalies švietimo ir aukštojo mokslo sistemos netobulumo, akivaizdžių trūkumų. Apie tai kalbamės su Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu fiziku prof. Juru POŽELA. Mūsų pašnekovas – gerai žinoma asmenybė ne vien mokslo pasaulyje. Jis yra kietojo kūno plazmos ir puslaidininkių fizikos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, žymus mokslo, visuomenės ir politinis veikėjas. Primename keletą Juro Poželos gyvenimo datų. 1963–1967 m. jis buvo Lietuvos MA Fizikos ir matematikos instituto direktorius, o 1967–1985 m. naujai įkurto Lietuvos MA Puslaidininkių fizikos instituto direktorius, 1972–1984 m. – Lietuvos MA viceprezidentas, 1984–1992 m. – prezidentas. Taip pat išrinktas Rusijos mokslų akademijos tikruoju nariu ir Europos fizikų draugijos tarybos nariu. 1991 m. – Europos mokslo ir meno akademijos narys, 1993 m. – Europos akademijos narys. 1992 m. tapo Tarptautinio mokslinės kultūros centro Lietuvos skyriaus prezidentu. Nuo 1996 m. – Puslaidininkių fizikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Universitetai taps aukso kiaušinių dėdeklėmis? Gerbiamasis Profesoriau, 38-ojoje Lietuvos nacionalinėje fizikos konferencijoje, kuri Vilniaus universiteto Fizikos fakultete vyko birželio 8–10 d., citavote prezidentą Baraką Obamą ir parodėte, kad Lietuvos pastaruoju metu vykdoma aukštojo mokslo sistemos pertvarka mus įklampins į duobę, iš kurios amerikiečiai dabar kaip tik stengiasi išsiropšti.
Ta pačia tema kalbėjau ir Lietuvos mokslų akademijos sesijoje birželio 9 d. po Lietuvos MA prezidento akad. Valdemaro Razumo pranešimo, kuriame jis nagrinėjo balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Seime patvirtinto naujo Mokslo ir studijų įstatymo kai kuriuos punktus.
Iš tiesų Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistema reformuojama pagal amerikietiškąjį modelį. Tas kopijavimas ne šiandien prasidėjo, jis reiškiasi ir kitose mūsų gyvenimo srityse. Reformacijos laikas baigėsi, prasidėjo reforma, kuria stengiamasi tą amerikietiškąjį modelį galutinai įtvirtinti.
Kokia to amerikietiškojo modelio esmė?
Esmė ta, kad mokslą ir visą švietimo, taip pat ir aukštojo mokslo sistemą siekiama pritaikyti prie laisvos rinkos poreikių. Žinoma, tai supaprastintas aiškinimas. Galima būtų remtis liberalizmo ir kitomis tokiais atvejais prisimenamomis nuostatomis, tačiau esmė nesikeičia: mokslą, švietimą ir daug ką kita stengiamasi prisitaikyti prie laisvos rinkos reikalavimų. Kitaip tariant, švietimas, visas aukštasis mokslas turi tiesiu taikymu išeiti į rinką ir nešti pelną.
Patikslinkime: nešti pelną kam? Juk ne universitetams? O gal ir į universitetus pradedama žiūrėti kaip į pelno siekiančią bendrovę?
Pelnas visų pirma teks bankams ir kapitalo savininkams, t. y. oligarchams. Lietuvoje pagal Mokslo ir studijų įstatymą universitetų ir kitų mokslo institucijų turtą valdys ne mokslininkai, bet tarybos. Svarbiausias jų uždavinys – laisvos rinkos sąlygomis rasti pakankamą kiekį lėšų universitetų veiklai užtikrinti. Jeigu sugebės sudominti oligarchus, kad pastarieji finansiškai remtų universitetus, tarybos pasiteisins. Suprantama, mūsų universitetai turės būti oligarchams aktualūs, atitikti jų užgaidas, iš kurių svarbiausioji – nešti pelną.
Universitetams skirtas dėdeklių vaidmuo – dėti aukso kiaušinius?
Faktiškai bus formuojama nenormali švietimo sistemai ir universitetams padėtis. Būtent tokia sistema ir gyvuoja JAV. Faktiškai ne mokslo poreikiai diktuoja universitetų veiklą ir visos švietimo veiklos kokybę, bet siekis užsitikrinti daugiau lėšų, t. y. gauti pelno.
Kai mokslas atiduodamas į laisvos rinkos rankas Viena vertus, jeigu mokslas skatintų pažangą, kuri atsispindėtų verslo plėtrai, technologijų diegimui ir tobulinimui, įmonės stiprėtų, gautų didesnį pelną, valstybė per mokesčius taip pat turtėtų. Lyg ir gera veikimo schema. Tačiau yra ir antra medalio pusė. Jeigu universitetai verčiami dėl dolerio ar euro virsti pelno siekiančiomis įmonėmis, „uabais“, gal nebereikia ir universitetų? Kur ta akademinė laisvė, kuria nuo seniausių laikų taip didžiavosi universitetai? Ar prasminga kalbėti apie akademinę bendruomenę? Neaišku, kuo dėstytojas ar profesorius tada skirsis nuo įmonės tarnautojo – „mėlynosios apykaklės“? Apskritai ar mokslas turi tapti verslu? Gal tada ir sąvokos „mokslas“ nebereikia?
Valstybinės institucijos, kokiomis ligi šiol buvo mūsų universitetai, atiduodamos į privačias rankas, kurios sugeba užmokėti, faktiškai pirkti. Valstybei gerai, jeigu pramonė, verslas stimuliuojami gauti daugiau pajamų ir pelno. Tačiau kur veda beatodairiškas pelno siekis, vertinimas tik pelno masteliu? Jau daug padarėme veikdami šia kryptimi. O rezultatas koks? Lietuvoje jaunimas jau nestimuliuojamas dirbti mokslinį darbą, bet orientuojamas į tą veiklą, kuri duoda greitą naudą. Mintyje turiu būtent ekonominį pelną, o ne aukštesnius siekius.
Dabar kiekvienas studentas, kaip ir mokslininkas veikia konkuravimo sąlygomis – kiekvienas turi kovoti už save. Taip pat turi konkuruoti universitetai. Tai daug blogiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Į kokią būklę visu greičiu lekiame? Likvidavome antrąjį mokslų daktaro laipsnį – habilitaciją. Dabar norėdami įgyti habilituoto daktaro laipsnį mūsų mokslininkai priversti važiuoti į kitas šalis, kur tie laipsniai teikiami. Taip yra dėl to, kad švietimo sistema ir mokslas atiduotas į laisvos rinkos interesų, verslo rankas. Tai labai blogai.
Yra kas sako, kad tai labai gerai.
Pažiūrėkime, ką apie visa tai sako Amerikos prezidentas Barakas Obama. Kas geriau už Amerikos prezidentą gali pasakyti, kuo laisvos rinkos diktatas pavojingas švietimo sistemai ir mokslui. Barakas Obama labai aiškiai balandžio mėn. JAV Nacionalinės mokslų akademijos nariams pasakytoje kalboje suformulavo, kad einant tuo keliu, kuriuo Lietuva taip drąsiai pasuko, bus prieita prie mokslo ir švietimo šalyje naikinimo. Štai ką sako JAV prezidentas:
„Mes buvome mokslinio sąžiningumo praradimo ir mokslinių tyrimų politizavimo pagal užduotas ideologines programas liudininkai.“ Pasakyta aštriai. Pasiaiškinkime, ką JAV prezidentas turi galvoje, kai sako „mokslinių tyrimų politizavimas pagal užduotas ideologines programas“. Būdami išeiviai iš sovietinės sistemos, kur visos gyvenimo sritys buvo ideologizuotos, kai kurias sąvokas galime skirtingai suprasti. Ką Barako Obamos lūpose reiškia sąvoka „ideologija“, kokią ideologiją jis turi mintyje?
Laisvosios rinkos ideologiją, kai gyvenimo tikslu tampa tik pelno siekis. Visa tai labai panašu į sovietinės ideologijos laikus, tik šiuo atveju mintyje turima kita ideologija – laisvosios rinkos. Sovietinėje santvarkoje visos pastangos buvo nukreiptos į mitologizuoto komunizmo statybą, tačiau realiame gyvenime toli gražu buvo ne visai taip. Visas šalies gyvenimas buvo ideologizuotas ir politizuotas, ideologizavimo, deja, neatsikratėme ir laisvos rinkos sąlygomis. Tik ideologija pasikeitė: dabar ji nukreipta į beatodairiškos laisvės siekį. Visų mūsų gyvenimas orientuojamas į nenumaldomą pelno troškimą.
Kai antipodai pavojingai supanašėja Ar laisvąją rinką būtų galima pavadinti komandinės planinės sistemos antipodu? Komandinėje sistemoje egzistavo griežti reglamentai, ribos, visa veikla buvo pajungta valstybės stiprinimo interesams, o žmogus skambėjo išdidžiai tik laikraščių vedamuosiuose. Laisvoji rinka grindžiama pelno siekiu, veikimo ribos labai plačios, gali atrodyti, kad jokių ribų nebelieka – štai ir visa ideologija.
Komandinėje sistemoje žmogui, asmenybei pasireikšti galiojo kitos ribos. Dabar ribų nebėra, asmenybė verčiama siekti pelno ir jį gauti. Tai gal ir neprieštarauja valstybės gyvenimui, bet akivaizdžiai prieštarauja švietimo sistemos dvasiai. Todėl B. Obamos lūpose sąvoka „ideologizavimas“ įgyja liberalizavimo prasmę. Kokį pavojų Amerikai įžvelgia prezidentas Obama? Įsiklausykime, kas pasakyta jo kalboje apie Ameriką:
„Mūsų mokyklos ir toliau atsilieka nuo išsivysčiusių (o kartais ir besivystančių) šalių mokymo įstaigų. Matematikos ir gamtos mokslų srities studentai atsilieka nuo savo bendraamžių Singapūre, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Korėjoje, Honkonge ir kt. Esama duomenų, kad 15-metis amerikietis matematikos žiniomis pasauliniu lygiu yra 25-oje vietoje, gamtos mokslų – 21-oje.“
Šį savo atsilikimą JAV kompensuoja skolindamasi, faktiškai pirkdama geriausius pasaulio protus iš kitų šalių – iš Europos, Azijos. Amerika pakankamai turtinga, kad galėtų sau tai leisti.
Šitaip ištaiso savo švietimo sistemos trūkumus.
Būtent. Norėčiau grįžti prie mokslo politizavimo ir ideologizavimo dalykų. Labai aiškiai tas politizavimas pasireiškia ir Lietuvos gyvenime, tad šiuo požiūriu netoli pažengėme net jeigu gretintumės su komunistais. Užtektų pavartyti senus ir dabartinius istorijos vadovėlius. Pagal komunistinę ideologiją buvo pateikiamas vienas valstybės istorijos vaizdas, o dabartinės naujausios Lietuvos istorijos vaizdas priklauso nuo to, kokia politinė partija tą vaizdą pateikia. Tai ir yra pavyzdys, kaip politikams tarnaujantys istorikai ir kitų sričių mokslininkai praranda mokslinį sąžiningumą. Istorikai neturėtų taip drastiškai kištis į praeities istorijos įvykius, kaip kad dabar daroma. Sąžiningumas moksle – labai svarbi ir plati tema, kuri gal labiau tiktų kito pokalbio temai.
Net ir vienos komunistinės ideologijos ribose istorijos interpretavimui atsiverdavo gan plati erdvė, nes kiekvieno naujo genseko laikais buvo parašoma kaskart po naują Sovietų Sąjungos istoriją.
Tas pat vyksta ir mūsų laisvos rinkos sąlygomis. Ypač istorijos moksle pavojingas politizavimas, tarnavimas vienai politinei jėgai.
Postmodernizmo ar kitų vėjų įtakoje pradedama įrodinėti, kad istorijos mokslas ir negali būti objektyvus, nes istoriją rašo konkretūs žmonės. Todėl istorija priklauso ne tik nuo realių įvykių ir objektyvios tikrovės, bet ir nuo įvykius vertinančio ir interpretuojančio subjekto. Kiek subjektų, tiek požiūrių į istoriją.
Kaip ir požiūris į gyvenimą: kiek rašytojų, tiek požiūrių į gyvenimą. Tačiau kas leidžiama rašytojui, menininkui, tas neleidžiama mokslininkui, istorikui. Pastarasis turi operuoti faktais, o ne vaizduotės žaismu. Kitais žodžiais tariant, mokslininkas istorikas privalo turėti sąžinę. Daugiau nieko iš istoriko ir nereikia reikalauti. Jeigu savo eksperimento rezultatus pradėsime derinti prie iš anksto susikurtos teorijos, tai bus mokslo falsifikavimas. Fizikoje ar biologijoje tai visiems akivaizdu, bet istorijos moksle su tokia praktika dažnai susiduriama, kai bandoma savo geidžiamas idėjas prakišti, o tada tenka prasilenkti su objektyvumo reikalavimu moksle. Apskritai švietimo sistemoje reikia vengti ideologizavimo.
Štai kodėl JAV prezidentas sako:
„Mes grąžinsime mokslui jam deramą vietą. […] Baigiasi laikas, kai mokslas ėjo paskui ideologiją. Mūsų šalies sėkmė, kaip ir mūsų nacionalinės vertybės auga iš tyrimų laisvės ir nepriklausomybės.“
O kaip mes veikiame Lietuvoje? Priešingai negu Ameriką veikti ragina Barakas Obama. Švietime įvedame vis griežtesnę ideologizuotą (liberalizuotą) tvarką, iš kurios Amerika bando vaduotis. Sėkmingai pakirtome universitetų autonomiją, dabar „praktikos žmonės“ atsakys už universitetų demokratiją ir įves akademinę tvarką. Toliau žengiame tuo keliu, iš kurio Amerika kuo skubiau stengiasi sukti į šalį.
