Gal išties verta pasekti „didžiuoju broliu“
Ką amerikiečiai darė ne taip
Mąstantys amerikiečiai įsitikino, kad daug ką ligi šiol darė ne taip, kaip reikėtų. Jie 25 metus mažino valstybės finansavimą mokslui ir švietimui. Nors Amerikos universitetus finansuoja daugiau valstijos, o ne federalinė valdžia, tai juk taip pat valstybės lėšos. Visa tai vyko dėl to, kad mokslas buvo liberalizuojamas, kitaip tariant, ideologizuojama pagal laisvos rinkos ideologiją.
Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje įvedėme universitetų autonomiją – kodėl? Tam, kad kuo greičiau būtų atsiribota nuo ankstesnės sovietinės ideologijos. Dvidešimtaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jau atsisakome universitetų autonomijos, o tai pasireiškia per universitetų tarybas, kurias įteisina naujas Mokslo ir studijų įstatymas. Universitetus tarybos ves į laisvąją rinką ir naują laisvosios rinkos ideologiją. Tai kelias, prieš kurį Amerikoje pasisako Barakas Obama, o kartu su juo ir daugelis Amerikos švietimo ir mokslo silpnas vietas įžvelgiančių mokslininkų ir politikų.
Amerikai užteko 25 metų suprasti, kas gali būti pragaištinga šios šalies mokslui ir švietimo sistemai. Nejau ir Lietuvai reikės ketvirtį amžiaus eiti klystkeliu, norint suprasti, kad buvome neteisūs?
Atkreipkime dėmesį į labai esmingus B. Obamos žodžius:
„Pakirsti mokslinę etiką – reiškia pakirsti demokratiją. Tai prieštarauja mūsų gyvenimo būdui.“
Naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu paskelbėme, kad Lietuvos gyvenimo būdui visa tai, kas pasakyta prieš tai, neprieštarauja. O iš tikrųjų net ir labai prieštarauja, nes mūsų gyvenimo būdo svarbiausioji vertybė yra ne laisva rinka, bet laisvė ir nepriklausomybė.
Akademinė laisvė, universitetų autonomija kaip tik ir reiškė mūsų išsivadavimą iš buvusios sistemos. Buvo gerai pradėta, bet prastai baigta: ta aukštosios mokyklos akademinė laisvė kai kieno galvose pradėta suprasti kaip primetimą naujos ideologijos – liberalizmo.
Kodėl taip įvyko? Gal mūsų politikams, švietimo ir mokslo sistemos organizatoriams pristigo kompetencijos? Gal pristigo net paprasčiausio apsiskaitymo, bendros kultūros?
Nemanau. Politikai labai sąžiningai ir tikslingai savo tikslų siekė. Ir pasiekė. Jeigu politikai priėmė liberalizmui būdingą ideologinę nuostatą, geidžiamą laisvos rinkos apologetams, jų veikimo būdas kelia nuostabą – kaip tikslingai jie visą tą laiką veikė siekdami savo tikslo. Jeigu liberalai įtikėjo, kad gyventi reikia pagal pinigo užkalimo bet kuria kaina dėsnį, jų siūlomas veikimo būdas suprantamas ir tarsi neturėtų iššaukti visuomenės nepasitenkinimo. Išties ar galima atsispirti peršamam gražios ateities vaizdui?
Mokslininkai ras naujų būdų kaip kurti „teisingą, gerą mokslą“, kuris nukreiptas uždirbti daugiau pinigų savo universitetams ir institucijoms, vadinasi, per mokesčius bus naudingi ir valstybei. O jeigu gerai valstybei, gerai bus universitetams ir kiekvienam žmogui.
Į šviesų rytojų – per laisvą rinką Žodžiu, gražus vaizdelis, šviesaus rytojaus modelis. Jau kažkur girdėtas ir regėtas, tik dabar į jį siūloma eiti per laisvą rinką. Dar vienas žmonijai skirtas mitas siekiant sukurti rojų žemėje.
Šią mintį bandykime išplėtoti per vadinamuosius „krepšelius“ – anksčiau mokinio, dabar jau ir studento. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją mūsų šalyje mokslas gerai besimokantiems studentams nemokamas. Bet kodėl reikėjo to studento „krepšelio“? Labai paprastas atsakymas. Imkime 100 tūkst. studentų. Jeigu iš kiekvieno paimsime po 1 tūkst. Lt už mokslą, turėsime 100 mln. Lt. Ar Lietuvos valstybė nerastų 100 mln. Lt tokiam svarbiam tikslui, kad nereikėtų varginti studentų? Didelio įžvalgumo ir mokėjimo skaičiuoti nereikia, norint suprasti, kas už visų tų „krepšelių“ tūno – bankai. Jie skolins pinigus, iš studentų ar valstybės gaus procentus, turės finansinės naudos. Tarp bankų turėtų prasidėti lenktynės: kuris teiks paskolas geresnėmis skolintojams sąlygomis – prasidės būdingas kapitalistinis reguliavimas. Oligarchai bet kuriuo atveju laimės. Tai aukštos kompetencijos, puikus ateities numatymo pavyzdys, siekiant papildomo pelno.
Deja, tas puikus ateities numatymas – ne studento naudai. Ar iš tų „krepšelių“ laimės universitetų vadovybė – rektoratai, administracija?
Net ir labai laimės. Universitetų administracija tuos pačius pinigus galėtų gauti iš valstybės, bet iš „krepšelio“ duos uždirbti ir kitiems. Visiems iš to pelno nubyrės, o procentus už paskolas apmokės valstybė. Laimės tie asmenys, kurie tą sistemą kuria, ją palaiko.
Kitas svarbus dalykas – universitetų turtas. Jis išties labai didelis – pastatai, žemės plotai ir dar ne prasčiausiose miestų vietose, dažniausiai centre. Atsiranda labai geros galimybės po truputį tam tikrą to turto dalį parduoti, išparceliuoti, o universitetus priversti „susispausti“, nes ir taip pernelyg išsiplėtę. Vienas iš būdų, kaip universitetus pradėti iš centro iškelti – tai būsimieji „slėniai“ – mokslo, studijų ir verslo centrai. Bent jau mokslo institutus labai lengvai būtų galima į tuos „slėnius“ iškelti, o senuosius pastatus ir jų užimamą vietą pelningai parduoti.
Norint visą šį scenarijų įgyvendinti reikia būti net ir labai kompetentingam. Jau vien tam reikia aukštos kompetencijos, kad galėtum suprasti, kaip iš atsiveriančios liberalios politikos įgyvendinimo galima gerai uždirbti.
O kaip?
Tarkime, esu Puslaidininkių fizikos instituto direktorius. Pasitaręs su instituto taryba nutarčiau, kad geriausia būtų instituto pastatą su visa žeme parduoti. Tarkime, gautume 100 mln. Lt. Kaip kairiųjų pažiūrų atstovas pasiūlyčiau gautus pinigus visiems darbuotojams išdalyti po lygiai. Institute dirba apie šimtas darbuotojų, kiekvienas gautų po 1 mln. Lt – gal visai neblogai?
Dabar naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu įteisinamos tarybos tuo ir užsiiminės. Juk jos atsako ne už mokslą, ne už žinių teikimą studentams, atsako tik už vieną – kaip iš esamų galimybių galima padaryti „biznį“.
Nupiešėte makabrišką Lietuvos mokslo ateitį.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet nuo šiol universitetai pradės konkuruoti ne mokslo lygiu ir ne studijų patrauklumu, o kaip kuris pelningiau sugebės parduoti savo turtą, pradedant pastatais ir po jais esančia žeme. Pagrindas tokiam scenarijui padėtas. Pradedamos liberaliai suvoktos mokslo ir studijų sistemos reformos esmė – išjudinti visą ankstesnę švietimo sistemą, kuri nuo šiol tampa rinkos objektu. Tai ir yra prasidėsiančios reformos bėda, nes aukštosios mokyklos ir mokslo institucijos tampa rinkos santykių dalimi. Štai kas skaudžiausia.
Kodėl tarybose tų mokslininkų taip mažai Kapitalizmas yra žiauri santvarka, nors kažkodėl apie tai stengiamasi nekalbėti, vengiama net kapitalistinės santvarkos įvardijimo. Santvarkos gali keistis, tačiau yra dar mokslininko atsakomybė, žmogiškasis orumas. Yra tiesos siekimo ir moralės kriterijai, kurie su santvarka neturėtų bent jau keistis. Yra moralinis imperatyvas, kuris žmogaus viduje turi būti toks pat tvirtas ir stabilus, kaip ir žvaigždės virš mūsų. Šią Imanuelio Kanto filosofijos vieną esminių minčių bent retsykiais pravartu prisiminti. Niekaip negalėčiau sutikti, kad mūsų mokslininkai yra tie sukčiai, kurie tik ir žiūri kaip iš savo Alma mater pasipelnyti. Net jei „geri įstatymai“ tą leidžia.
Mokslininkai vis dėlto atsakingi žmonės, bent jau tikri mokslininkai, kurie turėjo laimės paragauti, kas yra tikrasis mokslas. Štai kodėl tose tarybose mokslininkams skirta gal tik 20 proc. vietų. Mokslininkai į tas tarybas įeina, bet tik tam, kad netrukdytų.
Geriausias pavyzdys – Lietuvos mokslų akademija, kuri kai kam yra kliuvinys. Galiu atsakingai pareikšti, kad Akademija apjungia daugelį geriausių ir garbingiausių Lietuvos mokslininkų, bet būtent todėl jie ir nereikalingi. Lietuvos MA sesijoje aukšta švietimo ir mokslo sistemos pareigūnė pasakė: ieškokite nišos savo veiklai… Potekstė tokia: mes jums netrukdysime, bet ir jūs netrukdykite mums. Beveik atviru tekstu buvo pasakyta.
Kodėl iš valstybės gyvenimo beveik visiškai eliminuota Lietuvos mokslų akademija? Todėl, kad visą laiką Lietuvos mokslų akademija tam tikroms jėgoms buvo didelis kliuvinys siekti to, ką dabar atvėrė Mokslo ir studijų įstatymas – laisvosios rinkos diktato mokslui ir švietimui. Tai žalingas mokslui ir švietimui posūkis, ką parodė ir 25 metų JAV patirtis.
Kaip su krize kaunasi prezidentas Barakas Obama Ar visi Amerikoje taip galvoja kaip JAV prezidentas ir jam artimos aplinkos asmenys? Pagaliau ar prezidento kalba JAV Nacionalinėje mokslų akademijoje nėra pasisakymas prieš laisvosios rinkos principus bent jau tiek, kiek tai susiję su mokslu ir švietimo reikalais Amerikoje?
Sunku spręsti, kiek Amerikoje bus palaikyta prezidento Barako Obamos išsakytoji pozicija. Bet prezidento siekis grąžinti mokslui deramą vietą, išvaduoti mokslą nuo ideologijos diktato buvo išsakytas labai aiškiai. Akivaizdu, kad net ir baigus su ideologizavimu ir politizavimu moksle, laisvoji rinka Amerikoje ir toliau gyvuos, niekur ji neišnyks.
Kas Jus skatina taip galvoti?
JAV universitetai, nors palaikomi valstybės, faktiškai yra privatizuoti. Grubiai kalbant, jie yra tokios būklės, į kurią dabar orientuojami Lietuvos universitetai. Mokslo ir studijų įstatymas priimtas, uždegta žalia šviesa reformai, kuri ves tik į praradimus.
Tik tiek galime pasakyti?
Kitaip tariant, kaip amerikiečiai išeina iš padėties, į kurią stumiamas Lietuvos mokslas? Ne paslaptis, kad mokslui ir mokslininkams visada trūksta pinigų, taip pat ir švietimui. Kuo spartesnė mokslo plėtra, tuo daugiau reikia pinigų – tai dėsningumas. Šitai suprato tie patys laisvos rinkos apologetai, kurie Amerikoje stengiasi mokslą šiek tiek paremti, o ne tik varo „biznį“, pasinaudodami universitetų vardu ir galimybėmis. Patys laisvos rinkos šalininkai pasisako už tai, kad iš esmės būtų pakeistas mokslo finansavimo modelis. O Amerikoje krizė – kaip tą modelį pakeisti? Štai ką sako Barakas Obama:
„Kai kas sako, kad tokiu sunkiu laiku negalime sau leisti investuoti į mokslą, kad mokslinių tyrimų palaikymas –prabanga tuo metu, kai viską lemia būtinybė. Aš kategoriškai (angliškai prezidentas net sako fundamentaliai – J. P. pastaba) nesutinku. Mūsų klestėjimas, saugumas, sveikata, ekologija ir gyvenimo kokybė dabar kaip niekad priklauso nuo mokslo.“ „Dėl patvirtinto Amerikos ekonomikos atgaivinimo plano mano administracija, palaikoma Kongreso, jau pradėjo didžiausią Amerikos istorijoje investicinę programą į fundamentinį mokslą. Tai jau įvyko.“
Prisipažinsiu, kad Amerikos prezidento drąsa mane nustebino. Amerikos ekonomika griūva, krizė nepaprastai gili ir grėsminga – tai patvirtina ir tokių kompanijų kaip Chrysler ir General Motors bankrotas. Kaip amerikiečiai savo ekonomiką ims gaivinti? Prieš tai pažiūrėkime, kaip Lietuvoje bandome bristi iš krizės. Puslaidininkių fizikos institute visi parašėme pareiškimus, kad mums būtų leista išeiti neapmokamų atostogų. Visas institutas šią savaitę dirba be atlyginimo, nes nėra iš ko mokėti. Taip „gaiviname“ Lietuvos ekonomiką. O Amerika savo ekonomikos gaivinimą pradėjo nuo didžiausios šalies istorijoje investicinės programos į fundamentinį mokslą. Toliau cituoju Amerikos prezidentą:
„Tai bus didžiausias indėlis į mokslo ir technikos pažangą per visą Amerikos istoriją.“
Mintyje turimas siekis JAV mokslui skirti 3 proc. BVP.
Tuo metu, kai krizės sąlygomis Lietuvoje striukinamos lėšos, skiriamos universitetams ir mokslui, Amerika žengia priešingą žingsnį – mokslui skiria 3 proc. BVP? Tikisi, kad mokslas padės išvesti šalį iš krizės?
Paklausykime paties Barako Obamos:
„Padvigubinsime svarbiausių įstaigų finansavimą, taip pat ir biudžetą Nacionaliniam mokslo fondui – akademinių tyrimų finansavimo šaltiniui.“
Lietuvoje turime Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą, kuris bus likviduotas pagal naująjį Mokslo ir studijų įstatymą.
Gal tiksliau ne likviduotas, bet pertvarkytas į Lietuvos valstybinį studijų fondą.
Visa blogybė, kad kur tik pinigai, ten prasideda neaiškumai. Šiandien vargu ar kas gali pasakyti, kaip šis pertvarkytas fondas funkcionuos, kokiomis lėšomis disponuos, pagal kokius principus veiks.
Universitetai bus verčiami pardavinėti senus istorinius „nereikalingus“ pastatus, gal pradės prekiauti ir bibliotekomis. Tą jau girdime. Tikriausiai atsirastų kolekcininkų, kurie mielai supirktų „nereikalingas“ universitetams senas knygas. Kodėl gi ne. Rankos atrištos. Geresnis komersantas iš universiteto gali padaryti labai gerą „biznį“, bet prieš imdamasis šio verslo jis turi prarasti vieną gal jam ir ne itin brangintiną dalyką – sąžinę.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
