Teodoro Grothuso pavyzdys įkvepia ir mūsų laikais
Birželio 4 d. Theodoro Grotthusso fondo valdybos narių ir steigėjų grupė apsilankė Šiaulių universitete, kur susitiko su rektoriumi prof. habil. dr. Vidu Lauruška. Buvo aptartos Fondo ir Šiaulių universiteto bendradarbiavimo galimybės tyrinėjant Teodoro Grothuso* (1785–1822) mokslinę veiklą, su jo vardu Gedučiuose ir Žeimelyje (Pakruojo rajone) išlikusio materialaus paveldo objektų ir buvimo ženklų išsaugojimą. Kalbėta ir apie šio žymaus mokslininko vardo populiarinimą ir kitus su T. Grothuso vardu susijusius dalykus. Susitikime su rektoriumi V. Lauruška dalyvavo Theodoro Grotthusso fondo valdybos nariai Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos prezidentas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis ir trys Grothusų giminės palikuonys. Tai Vokietijoje egzistuojančios Baltijos šalių bajorų sąjungos (Der Baltischen Ritterschaften) nariai: baronas Haris fon Grothusas (Harry von Grotthuss), baronas Michaelis fon Grothusas (Michael von Grotthuss) – naujai išrinktas į Fondo valdybą vietoj mirusio vieno iš šio fondo steigėjų ir valdybos nario Zygfrydo fon Grothuso (Siegfried von Grotthuss) ir Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narė Marija Čiurlienė (pagal motiną Grotuzaitė), taip pat ilgametis Lietuvos mokslų akademijos darbuotojas dr. Teofilis Čiurlys. Susitikime Šiaulių universitetui atstovavo Teodoro Grothuso mokslinio palikimo ir gyvenimo tyrinėtojas Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos katedros doc. dr. Stasys Šimaitis, doc. dr. Jūratė Sitonytė ir universiteto bibliotekos direktorė Loreta Burbaitė. Susitikime dalyvavo ir Kriukų kaimo ūkininkas Tomas Rudis, vienintelio iš Gedučių dvaro statinių išlikusio ir Teodoro Grothuso laikus menančio pusės pastato savininkas. Kita pusė priklauso Marijai Čiurlienei. Svečiai susipažino su modernia Šiaulių universiteto biblioteka, kurios pastato rekonstrukcijai ir naujausiai įrangai įsigyti iš Europos Sąjungos Struktūrinių fondų buvo gauta ir panaudota 12 mln. litų. Kelionės iš Vilniaus į Šiaulius metu buvo gera proga aptarti kai kuriuos aktualius su Teodoro Grothuso atminties išsaugojimu susijusius klausimus. Savotiškos „apskritojo“ stalo diskusijos autobuse išsakytas mintis pateikiame savo skaitytojams. Prikelti pamirštus, pažadinti atmintį Mokslo Lietuva. 2008 m. Theodoro Grothuso fondo valdyba neteko vieno iš šio fondo steigėjų ir valdybos nario Zygfrydo fon Grothuso. Šiemet Fondo valdybą ištiko nauja netektis – balandžio mėnesį po sunkios ligos mirė šio Fondo valdybos pirmininkas akad. prof. Povilas Algirdas Vaškelis. Jo moksliniai darbai ir indėlis į mokslą Lietuvoje gerai žinomi. O kokį nuostolį patyrė T. Grotthusso fondas, netekus Zygfrydo fon Grothuso? Būtų įdomu išgirsti Fondo valdybos narių ir pirmiausia šios garsios giminės atstovų nuomonę. Haris fon Grothusas. Zygfrydas tiek mus, šios giminės atstovus, tiek ir kitus fondo narius motyvuodavo veikti, neužsnūsti. Zygfrydas buvo tikras variklis, ir ypač pastaraisiais metais visoje toje veikloje, kuri susijusi su fon Grothusų giminės tyrimais ir istorija, todėl Zygfrydo netektis yra didžiulis smūgis. ML. Būtų puiku, jeigu apibendrintume Zygfrydo fon Grothuso laikų fondo veiklą. Jis nebuvo pirmasis asmuo fondo valdyboje, bet jo buvimas, dalyvavimas buvo jaučiamas. Sprendžiu kaip „Mokslo Lietuvos“ redaktorius, kuriam tekdavo dalyvauti renginiuose, susijusiuose su Teodoro Grothuso palikimo įprasminimu. Aišku, būtų naudinga išgirsti, kas tobulintina Fondo veikloje. Michaelis fon Grothusas. Pagal Fondo steigimo sutartį Lietuvos mokslų akademija įsipareigojo suteikti Fondui patalpas. Tačiau prieš Lietuvos mokslų akademijos remontą Fondo eksponatai ir daugybė dokumentų buvo kažkur patalpinti. Teigiama, kad jie yra Chemijos institute. Darbą labai apsunkina vietos neturėjimas, kyla nemažų sunkumų ir dėl to, kad Fondo valdyboje tėra septyni nariai. Trys iš jų nauji. Reikėtų sukurti didesnę struktūrą, pasitelkti daugiau aktyvių narių. Antras dalykas, dėl kurio tenka apgailestauti – ligi šiol nepavyko išnaudoti Vokietijoje esančių galimybių. Europoje ir ypač Vokietijoje nevyriausybinėms organizacijoms galioja visai kiti įstatymai. Šiomis kryptimis mums ir reikėtų padirbėti. Pirmiausia vokiečiai galėtų kreiptis į savo visuomenines ir kitokias organizacijas, kurios suinteresuotos tokią veiklą palaikyti. Pagal Vokietijos įstatymus, mūsų paramos teikėjos paaukojusios nevyriausybinėms organizacijoms galėtų atsiskaityti su abiejų šalių finansinėmis institucijomis.
Tuos klausimus aptarėme lankydamiesi pas T. Grothuso fondo valdybos pirmininką Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto dekaną prof. habil. dr. Aivarą Kareivą. Prezidento paprašėme ir jis pažadėjo parengti raštus: Registrų centro pažymą, kad toks fondas tikrai įregistruotas ir veikia, kad tai yra Lietuvos mokslų akademijos remiamas fondas ir t. t. Su tuo oficialiu raštu kreipsimės į Lietuvos ir Vokietijos institucijas bei visuomenines organizacijas (tarpininkaujant Lietuvos mokslų akademijai), kurios turėtų būti suinteresuotos skatinti ir remti šio Fondo veiklą.
Haris fon Grothusas. Atrodė labai svarbu ir Grothusų šeimos sąjungoje turėti asmenį, kuriuo galime didžiuotis. Teodoras Grothusas kaip tik ir yra tokia asmenybė, apie kurią galėtų burtis Grothusų šeimos sąjungos narių veikla. Tuo labiau kad T. Grothuso asmenybė gali daug duoti ne vien pačiai sąjungai, bet ir kraštui, su kuriuo jo likimas susijęs. Šiuo atveju mintyje turiu Lietuvą. Kurdami Fondą apie visa tai galvojome: kad ir Lietuvoje, ir Vokietijoje šios asmenybės atmintį būtų galima žadinti, gaivinti ir kitiems parodyti. Ką besakytume, bet amžių tėkmėje Teodoro Grothuso asmenybė visai nederamai buvo pamiršta. Marija Čiurlienė. Neseniai teko skaityti, kad patys pirmieji, kurie labai norėjo, kad Teodoro Grothuso vardas būtų užmirštas, buvo šio mokslininko giminės. Labai aišku kodėl. Juk jis testamentu visą savo turtą užrašė ne giminėms, bet Kuršo literatūros draugijai, t. y. mokslo reikalams. Giminės nepaprastai įsižeidė ir darė viską, kad Teodoro Grothuso testamentas nebūtų įvykdytas. Buvo bylinėjamasi siekiant įrodyti, kad mokslininkas buvo neveiksnus ir panašiai. Giminėms pavyko per teismus pasiekti, kad mokslininko testamento sąlygos nebūtų išpildytos. Nereikėtų pamiršti ir Teodoro tėvo ML. Remdamasis ponios Marijos Čiurlienės komentaru noriu pateikti klausimą ponams Grothusams: ar viskas Teodoro Grothuso biografijoje šiandien priimtina šios giminės palikuonims, gyvenantiems Vokietijoje ir kitose šalyse? Kad ir mokslininko nuostatos – pirmiausia tarnauti mokslui, visas jėgas ir sugebėjimus skirti mokslo tiesai pasiekti ir ją skleisti. Taigi ar Teodoro Grothuso nuostatos suprantamos ir priimtinos dabartiniams šios garsios giminės nariams? Michaelis fon Grothusas. Mūsų tikslas – surinkti ir pateikti kuo daugiau žinių apie Teodorą Grothusą, nes ne tik plačioji Vokietijos visuomenė, bet ir gausi Grothusų giminė ir net ne visi šios šeimos nariai toli gražu ne per daugiausia žino apie šį mokslininką. Žino šią pavardę, yra girdėję apie jo mokslinę veiklą, bet apie jos mastą, užmojus ir laimėjimus toli gražu nepakankamai nutuokia.
Ne visi žino, kokia įdomi ir reikšminga figūra buvo Teodoro tėvas Evaldas Dytrichas fon Grothusas (Ewald Dietrich von Grotthuss, 1751–1786). Ir vis dėlto pastebiu, kad šiuo metu bent tarp Grothusų giminės atstovų gal daugiau negu apie mokslininką Teodorą kalbama apie jo tėvą Evaldą Dytrichą Grothusą. Jis buvo meniškos prigimties, pakankamai profesionaliai domėjosi muzika, buvo ne tik puikus muzikantas, bet ir rašė gerus muzikos kūrinius, už kuriuos yra pelnęs kompozitoriaus Karlo Filipo Emanuelio Bacho (1757–1832, Johano Sebastiano Bacho sūnus) pagyrimą.
Drįstu teigti, kad šiandienėje Vokietijoje Evaldas Dytrichas Grothusas* netgi daugiau žinomas už savo sūnų Teodorą. Gal taip yra ir dėl to, kad visuomenei menininkus lengviau suvokti nei mokslo žmones.
Šiuo metu su Hariu stengiamės visas tas žinias skleisti Grothusų giminėje ir Baltijos bajorų sąjungoje. Tam tikrą sklaidą tos žinios toliau įgyja Vokietijoje ir už jos ribų.
Juozas Algimantas Krikštopaitis. Nepamirškime, kad Teodoras Grothusas bendravo su Aleksandru fon Humboltu, kitais žymiais to meto vokiečių, prancūzų ir rusų mokslininkais. Gaila, bet apie tuos ryšius, bendravimą labai mažai žinome. Tyrinėtojams atsiveria galimybės tuos ryšius tyrinėti, nors sunku pasakyti, kiek šiais laikais dar įmanoma daugiau iš tos T. Grothuso veiklos atskleisti. Bet kuriuo atveju ši sritis dar laukia savo tyrinėtojų užsienio šalių archyvuose. Michaelis fon Grothusas. Tenka pripažinti, kad dauguma šių laikų Grothusų giminės palikuonių nėra intelektualai, kaip jų garsieji protėviai, tad ir apie Teodoro žymiuosius mokslinius tyrinėjimus ne kažin ką žino. Ne visi Grothusai priklauso dabartiniam visuomenės elitui. Žinoma, kalbu ne apie visus giminės narius.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl Teodoro veikla ne visada gerai žinoma net tarp šios giminės narių. Su Teodoro Grothuso mirtimi baigėsi viena šios giminės atšakų. Mokslininkas nepaliko palikuonių, tad nebuvo kas saugo jo atminimą, domisi jo nuveiktais darbais ir juos garsina. Dabar tą darbą atlikti – mūsų pareiga.
Kas sekėsi Fondo veikloje Haris fon Grothusas. Pokalbio pradžioje užsiminėme apie mūsų Fondo veiklos tikslus. Iš pradžių kėlėme du svarbiausius tikslus: atgaivinti žinias apie Teodorą Grothusą ir populiarinti jo idėjas supažindinant visuomenę su mokslininko asmenybe ir jo veikalais. Šią užduotį įgyvendinti pavyko visai neblogai. Mintyje turiu Vilniuje 2005 m. birželį surengtą tarptautinę konferenciją, skirtą Teodoro Grothuso suformuluotos pirmosios elektrolizės teorijos 200-osioms metinėms paminėti. Išleistos Teodorui Grothusui skirtos knygos, iš kurių minėtina 2001 m. išleistoji prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio knyga Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss. Beje, knyga jau išversta į vokiečių kalbą, tačiau leidyba Vokietijoje dėl lėšų stygiaus ir kitų sunkumų užtrunka. 2009 m. pavyko padaryti kopijų T. Grothuso veikalo Elektra ir šviesa. Šia knyga 1906 m. išleista serijoje „Ostwaldo tiksliųjų mokslų klasikai“. Vadinasi, Grothuso mintys ir po 100 metų neprarado savo aktualumo. Gana daug straipsnių skirtų Teodorui Grothusui pasirodė spaudoje, užsimezgė ryšiai, tad populiarinimo požiūriu visos pastangos pasiteisino.
Vokietijoje mums taip pat pavyko sukurti T. Grotthusso fondo rėmimo fondelį, iš kurio buvome užsibrėžę kasmet skirti gana dideles Teodoro Grothuso stipendijas studentams, bet ne itin pavyko tai įgyvendinti. Buvo jaučiamas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto pasyvumas. Nesant didelio suinteresuotumo stipendijas studentams skiriame, tačiau jos nėra didelės. Svarbiausia – dėl lėšų stokos negalime teikti premijų Teodoro gyvenimo ir veiklos propaguotojams. Dar prireiks pastangų, kad galėtume daugiau lėšų skirti stipendijoms 2–4 metų laikotarpiui ir premijoms.
J. A. Krikštopaitis. Manau, reikėtų didesnius reikalavimus kelti studentams, kurie pretenduos į Teodoro Grothuso stipendiją. Kai kurie iš tų stipendininkų net nežino, kas buvo tas T. Grothusas. Vieno studento paklausta, kokią stipendiją gavo. „Nežinau, kažkokio mokslininko su vokiška pavarde.“ Tokių dalykų neturėtų būti. Reikėtų kandidatus stipendijai gauti truputį paegzaminuoti, paprašyti parašyti nedidelį referatėlį ar panašiai.
