Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (4)
Toliau plėtojant P. Morkaus pasiūlymą, galėtume pridurti, kad tai turėtų būti keliomis kalbomis išleistas albumas. Jame turėtų būti J. Brodskio nuotraukų Vilniuje ir Lietuvoje, jo lankytos vietos ir, žinoma, to pirmojo, gal ir kitų apsilankymų metu sutikti žmonės, su kuriais poetui teko bendrauti.
Tarp žmonių, kurie bendravo su J. Brodskiu, turėtų būti ir Jurgis Blekaitis, lietuvių išeivijos poetas, teatrologas ir literatūros kritikas. Jis buvo pirmasis J. Brodskio vertėjas į lietuvių kalbą, kai poetas jau gyveno JAV. Vėliau J. Brodskio eiles vertė į JAV gyventi išvykęs T. Venclova. Be to, J. Blekaitis poetą pirmasis pristatė 1976 m. Santaros-Šviesos suvažiavime. Beje, kartą T. Venclova pasiūlė J. Brodskiui spėti, kur J. Blekaitis yra gimęs. Poetas paspėliojo, bet kaip čia gali atspėti nežinodamas. Labai nustebo išgirdęs, kad J. Blekaitis gimęs Kellomäkki miestelyje, kuris sovietų laikais tapo Komarovu. Tai ta pati vasarvietė, kur gyvendavo Ana Achmatova, o J. Brodskis praleido nemažai savo gyvenimo dienų, kai buvo apsigyvenęs netoli žymiosios poetės. Parašė ir eilėraštį, skirtą tam miesteliui.
Žinoma, J. Brodskiui skirtame albume turėtų būti atspindėtos ir vietos, kurias poetas Lietuvoje yra lankęs, taip pat tos, kurios pateko į jo eilėraščius, minimos laiškuose. Visi prisiminimų renginio dalyviai sutiko, kad tokia knyga būtų labai vertingas lietuvių įnašas į Brodskio kūrybos ir gyvenimo kelio tyrinėjimus.
Tik štai kas išaiškėjo. Kad ir kaip būtų gaila, bet nėra Lietuvoje padarytų J. Brodskio nuotraukų. Ir štai kodėl nėra. Kaip tvirtina R. Katilius, visi vilnietiškosios aplinkos J. Brodskio draugai ir bičiuliai puikiai suprato, kiek visiems svarbus ir nepakartojamas tas bendravimas su poetu. Be to, tai buvo labai grakštus ir lengvas bendravimas, ir tuo metu atrodė, kad bet koks faustiškas mėginimas ‘sustabdyti žavingą akimirką’ būtų neabejotinai ardęs visą bendravimo spontaniškumą ir žavesį. Taigi pernelyg didelis lietuviškas subtilumas šiuo atveju padarė meškos paslaugą istorijai, nes išgyvenant akimirkos žavesį ir nepakartojamumą, buvo pamiršta amžinybė. Ne paskutinį vaidmenį atliko tomis aplinkybėmis visiškai suprantamas atsargumas. Todėl, nors daugelis namuose turėjo fotoaparatus, į susitikimus su poetu tų aparatų nepasiimdavo. Tai Ramūno versija.
Pranui Morkui atrodė, kad būta ir tam tikro nerūpestingumo, gal net neatsakingumo ateities matais matuojant: niekas per daug rimtai nežiūrėjo į susitikimus su poetu, juo labiau nevertino amžinybės požiūriu. Tai buvo lengvas neįpareigojantis bendravimas. Šiandien iš laiko nuotolio daug kas atrodo kitaip. Daug daugiau vaizdingų detalių galėjo būti užrašyta dienoraščiuose, užfiksuota. Jeigu to nebuvo padaryta, tai didelė netektis.
Kaip Brodskis Vytį
vaizdavo
Keliavo į Trakus. Ne tik lankė pilį, bet ir plaukiojo ežerais jachta. Svarbiausias buriuotojas buvo Adas, tačiau be Ado šio epizodo išplėtoti nepavyko.
Lankantis Trakuose, T. Venclovai įstrigo toks momentas. Josifas lipo į Trakų salos pilies donžoną, o į aukščiausią donžono aukštą vedė išoriniai mediniai laiptai su turėklais. J. Brodskis permetė koją per turėklą, pakėlė ranką, tarsi laikytų kalaviją - vaizdavo lietuvišką Vytį. Sušuko: ‘Aš - Lietuvos herbas’. Tai buvo pavojingas pokštas, gerokai pašiurpinęs poeto draugus lietuvius.
Įdomu, kad Vytis aprašytas ir J. Brodskio 1971 m. eilėraštyje Lietuviškasis divertismentas, dedikuotame T. Venclovai. Taigi lietuviško istorinio herbo motyvas J. Brodskiui buvo svarbus.
Драконоборческий Егорий, копье в горниле аллегорий утратив, сохранил досель коня и меч, и повсеместно в Литве преследует он честно другим не видимую цель. Nors alegorijų vinjetėj drakonžudys šv. Jurgis ietį prarado, betgi liko jam arklys ir kardas, ir lig šiolei po Lietuvą jis vaikos uoliai tai, kas jam žinoma vienam. (Vertė G. Patackas) Kauno prestižą gelbėjo panorama nuo Aleksoto kalno Į Kauną J. Brodskį, jo bičiulius Ramūną Katilių ir Virgilijų Čepaitį savo automobiliu vežė Pranas Morkus. J. Brodskiui padarė įspūdį Kauno panorama, atsiskleidžianti nuo Aleksoto kalno. Iškilmingai pareiškė: ‘Kam reikalinga visa Europa, jeigu visa ji čia?..’ Galimas daiktas, tai buvo aliuzija į Napoleoną Bonapartą, kuris 1812 m. nuo Aleksoto kalno stebėjo prancūzų kariuomenės kėlimąsi per Nemuną. Vis dėlto Kaunu poetas šiek tiek nusivylė. Jis tikėjosi išvysti gerokai vakarietiškesnį miestą. Bent tokie gandai sklido Petrapilyje: Kaunas yra beveik tikri Vakarai, čia galima pamatyti nepaprastų ‘fifų’, ypatingų madų ir t. t. O čia - miestas kaip miestas. J. Brodskis jautėsi truputį apgautas. Tik Aleksotas gelbėjo Kauno prestižą poeto akyse. Apie Kauno vaizdą nuo Aleksoto rado ką pridurti ir T. Venclova. Jam iš ne vieno tų laikų atvykėlio yra tekę girdėti, kad Kauną apžvelgus iš Aleksoto, žmogus būna priblokštas puikios miesto panoramos, dviejų didžiausių Lietuvos upių santakos, tad daugeliui gali pasirodyti, kad Kaunas didingesnis ir už Vilnių. O nusileidus nuo Aleksoto, nuomonė pasikeičia: Vilnius vis dėlto yra Vilnius. Iš Kauno grįžo per Aukštadvarį. Ten nepaprastai vaizdingas kelias ir puikūs kraštovaizdžiai. Pietavo, regis, Aukštadvario restorane, nors apie upėtakius, kurių ten būdavo galima paskanauti, šiandien niekas neatsiminė. Atmintis turi savo atrankos kriterijus. Tomas Venclova į Kauną kartu nevažiavo. Kodėl? Tuo metu jis turėjo bjaurią alergiją nosiaryklėje, kuri tiesiog mirtinai kamuodavo. Dėl negalavimo neįstengė lydėti J. Brodskio. Alergija praėjo tik Amerikoje, tad T. Venclova šmaikštauja, kad tai buvo alergija tarybų valdžiai. Senas angliškas filmas Taigi kiekvieną J. Brodskio buvimo Lietuvoje dieną kažkas vyko, nes lietuviai bičiuliai savo svečiui būdavo sugalvoję vis kokią nors programą. Tačiau vieną dieną Ramūnas, Elė ir Josifas liko namuose be aiškesnio veiksmų plano. Prieš tai Josifas eidamas pro šalį buvo nusižiūrėjęs, kad senųjų Mokytojų namų kino teatre, visai prie pat Liejyklos gatvės, bus rodomas senas angliškas filmas pagal Čarlzo Dikenso romaną. Labai lėtas, daiktiškas, britams būdingas filmas - tokius Josifas, pasirodo, labai mėgo. Tai štai jis nupirko tris bilietus į tą kino salę ir su Katiliais nuėjo į filmą. Šis Josifo žingsnis galėjo būti ir savotiškas padėkos žingsnis juo besirūpinantiesiems. Poetas atvyko į Vilnių visai be pinigų, niekada jų ir neturėjo. Katilių šeima jį maitino, žmogus norėtų kuo atsilyginti, bet kuo? Trys bilietai po 45 kapeikas galėjo būti pagal poeto kišenę. Tai štai senuosiuose Mokytojų namuose būsimoji pasaulinė įžymybė su Katiliais žiūrėjo anglišką filmą.
