Kryptis: užslaptintas mokslas

Juozas V. Vaitkus

Pradėtas mokslo reformą įgyvendinantis Mokslo ir studijų įstatymas. Daug buvo teikta pastabų, siūlymų keisti vieną ar kitą nuostatą. Turime rezultatą, kuriuo remiantis galima prognozuoti, kas laukia mokslo ir studijų srities. Kas pagerės ir kas pablogės? Ar teigiami poslinkiai „atpirks“ neigiamus? Pažymėtina, kad priimtas įstatymas nėra „akiplėšiškas“. Toliau gilinama ta vaga, kurią politikai kuria jau keletą metų ir kurios rezultatai jau tampa matomi. Dėstomų minčių tikslas – ne kritikuoti priimtą įstatymą, o bandyti įtikinti mokslo srities organizatorius remiantis įstatymo vykdymą reglamentuojančiais dokumentais sumažinti tas tendencijas, kurias autorius įžvelgia kaip kenksmingas Lietuvos mokslui. Tai sietina su pagaliau pradėtais rengti doktorantūros studijų tvarkos pakeitimais, su būtinybe institucijoms nustatyti reikalavimus pareigybėms.

Tenka pripažinti, kad per daugelį metų tobulinant įstatymus ar Vyriausybės nutarimus, keičiant kai kurias nuostatas, rezultatas primena liaudies patarlę: „išpilant iš vonelės vandenį, išpylė ir kūdikį“. Stebina kvalifikacinių dokumentų rengėjų noras kuo labiau užslaptinti tai, ką daro mokslininkas ar jo bendradarbis. Kokybės reikalavimai verčiami kiekybiniais. Pristatant publikacijas, paskelbtas kartu su bendraautoriais, nereikia nurodyti, koks yra kiekvieno autoriaus indėlis, todėl nežinoma, ar pristatantysis tuos darbus generavo idėjas ar ką kita, svarstė, kam reikalinga tam tikra kvalifikacija. (Pavyzdžiui, Danijoje reikalaujama, kad nurodytam indėliui pritartų bendraautoriai). Lietuvoje atvertas kelias nuveiktų darbų ar pareigų savinimuisi už svetimus nuopelnus.

Kas kelia būsimojo ir esamo mokslininko kvalifikaciją? Atsakymas: dalyvavimas diskusijose, nes tik jose galima pajusti savų ir svetimų argumentų stiprybę ir silpnąsias vietas. Lietuvoje naikinamos galimybės tai panaudoti. Pavyzdžiui:

1) Lietuvoje sugalvota, kad doktorantui nuvykus į kitą mokslo centrą nereikia skaityti pranešimo apie savo darbus ir išgirsti seminaro dalyvių nuomonę;

2) Dabartinė mokslo reorganizacija naikina habilitaciją. O ar naikinantieji žino, kas yra habilitacija? Citata iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo (jau panaikinto): „habilitacija – pripažinimas, kad mokslininkas, įgijęs daktaro mokslo laipsnį, atliko mokslo ar studijų krypčiai reikšmingų darbų, sugeba metodiškai nepriekaištingai viešai išdėstyti savo darbų rezultatus ir tos mokslo šakos (šakų) problemas, turi motyvuotą tolesnių mokslinių tyrimų programą ir taip pasirengęs eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.“ Kas blogo slypėjo šiame dokumente, kad prireikė jį panaikinti? Galima tik spėlioti, kad norima sukurti sąlygas tiems, kurie patys nėra atlikę reikšmingų darbų, bet yra publikacijų bendraautoriai, todėl nesugebės viešai išdėstyti SAVO darbo rezultatų, neturi motyvuotos tolesnių mokslinių tyrimų programos, kad užimtų vienas ar kitas pareigas. Šios procedūros ydingumas glūdėjo kategoriškai tvirtinant, kad ją atlikęs mokslininkas pasirengęs eiti nurodytas pareigas. Nėra bendrinių profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų, jos tiesiogiai susijusios su darboviete, todėl pareigybių užėmimas – sudėtingesnis klausimas, vargu ar habilitacijos procedūros vykdytojai turi tai spręsti. Jų uždavinys turėtų būti mokslininko darbų įvertinimas ir jų perspektyvumo įvardijimas. Suvokime, kad habilitacijos procedūra buvo VIENINTELĖ galimybė parodyti, ką mokslininkas dirbdamas vienas ir bendradarbiaudamas su įvairiais kolektyvais yra nuveikęs. Dabar ši galimybė atimama. Gyvensime remdamiesi gandais ir savireklama, kurie nėra objektyvūs. Savarankiškai susipažinti, ką nuveikė konkretus mokslininkas, dažnai nėra galimybės, nes daug mokslinių darbų spausdinama tarptautiniuose leidiniuose, kurių Lietuvoje negalima perskaityti (nebent esate pasirengę mokėti nemažus pinigus žurnalų ar kitoms duomenų bazėms);

3) Naujasis Mokslo ir studijų įstatymas grąžina pareigų užėmimą konkurso tvarka – kaip sovietmečiu. Vėliau buvo pavykę įrodyti, kad vyresnieji bus linkę savo patirtį perduoti jaunesniems, jei nebus prievartinės konkurencijos. Tada buvo įvesta periodinės atestacijos sistema, o kelis konkursus įveikęs mokslininkas galėjo sėkmingai dirbti ir mokyti jaunesnius. Nesugebėjus sukurti atsakingai veikiančios atestacinės sistemos dabar to atsisakyta, o vyresnieji skatinami slėpti savo žinias, kad jaunesnieji jų nenukonkuruotų. Užuot artėję prie vakarietiško pareigybių užėmimo būdo (rinkti kompetentingą asmenį nuolatiniam darbui, o tokio neradus tenkintis laikinais darbuotojais) grįžtame į sovietmetį.

Jau matome rezultatus, kuriuos paskatino kokybinių reikalavimų atsisakymas dėl kiekybinių. Lietuvoje „prigaminta“ daug profesorių ir docentų, kurių kompetencija patenkinti gal tik tie, kurie tuos vardus ar pareigybes suteikė. Dabar profesoriaus ar docento vardas nebėra tos srities specialisto simbolis, o naujasis Mokslo ir studijų įstatymas šį neatitikimą dar labiau išryškins. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visi šiuo metu tapę profesoriais ar docentais nėra kompetentingi, tačiau dabar sukurtas tos pačios pareigybės lygio skirtumas sunaikina pačios pareigybės vertę. Galima tik siūlyti, kad Lietuvos Vyriausybei ir Švietimo ir mokslo ministerijai nusprendus nebesirūpinti mokslininkų kompetencija, šią nišą užimtų Lietuvos mokslų akademija, kuri gali sugebėti Lietuvos mokslo gyvenimą išskirti ir pristatyti visuomenei, pristatyti taip pat ir tuos, kurių kompetencija reikšminga svarstant atitinkamas problemas.

Galima būtų atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinė mokslo finansavimo sistema skatina mokslinių grupių smulkėjimą ir juos stumia ieškoti užsienio partnerių, su kuriais bendradarbiaujant lengviau spausdinti mokslinius straipsnius aukštai vertinamuose (finansavimo sistemoje) mokslo žurnaluose. Tačiau ar Lietuvai reikia vien tik tų mokslinių straipsnių, ypač jei jie turi įtakos tik kitų šalių pažangai? Remiu bendradarbiavimą su užsienio partneriais, bet tik tokį, kai įtraukiamos Lietuvoje esančios mokslinės laboratorijos, kai Lietuvoje gauti rezultatai papildo tarptautinės komandos darbo rezultatus. Tuose darbuose gali dalyvauti studentai, ugdydamiesi troškimą siekti naujų žinių ir suvokdami šiandienį mokslo lygį. Tačiau dabartinė mokslo finansavimo sistema neturi svertų, skatinančių mokslinius tyrimus vykdyti Lietuvoje. O dar kalbame apie Slėnius, kuriuos reikia užpildyti idėjomis ir tų idėjų produktais.

Jeigu poįstatyminiais aktais ar kitomis iniciatyvomis nebus pakeista ši padėtis, mokslo pasaulis taps užslaptintas, nebebus galimybių sužinoti, kas yra kas. Mokslo nauda Lietuvai bus daugiau išimtis, negu taisyklė, o skambūs mokslinių pareigybių vardai bus tik vizitinės kortelės puošmena.

Daug kalbama, kad universitetai turi konkuruoti. Tiesa, pamirštama, kad universitetinio išsilavinimo kokybė išryškėja tik prabėgus 10–15 metų po jo baigimo. (Jei darbdaviai kokybę sugeba įvertinti tuoj pat, tai jie arba aiškiaregiai, arba universitetai parengia kolegijos lygio absolventus). Yra ir kita tiesa: Lietuvoje nėra paaiškinta (Europos universitetų asociacijos ekspertai tai nurodo), kas yra universitetas, ir kuo jis turi skirtis nuo specializuotos ar nespecializuotos aukštojo mokslo institucijos, kurios pavadinime yra žodis „universitetas“. Gal tada būtų lengviau galvoti apie tai, kokios tarybos turi valdyti vieno ar kito lygio universitetą.

Pabaigai norėtųsi atkreipti dėmesį į argumentų už ir prieš neįsiklausymą, kai priimami sprendimai. Tai primena išvadas apie aukštą delfinų intelekto lygį: jie gelbsti skęstančiuosius, išstumdami juos į krantą. Tačiau vargu ar aukštą intelekto lygį patvirtintų tie, kuriuos nustumia tolyn nuo kranto. Tiesa, pastarųjų nuomonės niekas neklausia.