Iš kaimo vaiko iki pasaulinio garso asmenybės (2)

Pradžia Nr. 12

Parodos triumfas

Antroji Algirdui Juliui Greimui skirtoji renginio dalis Marijampolėje vyko Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, kurioje šios bibliotekos darbuotojos ir visų pirma dr. Elvyra Kalindrienė daug nuveikė, kad rengi-nys vyktų turiningai ir sklandžiai. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Darius Kučinskas perskaitė pranešimą Algirdas Julius Greimas ir jo semiotika. Lieka pritarti pranešėjui: kūręs mokslą apie ženklus, ženklų sistemas mūsų laikais pats šio mokslo vienas iš kūrėjų mums tampa kaip ženklas, simbolis, kuris prisimenamas visose Lietuvos vietose, kuriose gyveno ar mokėsi. O balandžio 30-oji tapo ta diena, kai būtent Marijampolėje šis vardas buvo tariamas garsiausiai ir su ypatinga pagarba. Sūduvos sostinėje tas vardas dažniausiai skambėjo Rygiškių Jono gimnazijoje ir Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.

Bibliotekoje buvo atidaryta paro-da Algirdo Greimo vaikystė, kurios autorius – prof. Karolis Rimtautas Kašponis, o ekspozicijos kuratoriai – docentai Darius Kučinskas ir Romaldas Misiukevičius. Pastarasis 1958–1963 m. mokėsi Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, kai Marijampolė buvo virtusi Kapsuku, o gimnazija – vidurine mokykla.

Savo žygį po Europą ir Lietuvą paroda Algirdo Greimo vaikystė pradėjo 2004 m. Paryžiuje, VIII tarptautiniame muzikos reikšmės kongrese, kuris vyko Sorbonoje ir Suomijos institute Prancūzijoje. 2005 m. ši paroda buvo atidaryta Tarptautiniame semiotikos institute Imatroje (Suomija). Paroda taip pat buvo rodoma Helsinkio (2005–2007 m.) ir Vilniaus (2005 m.) universitetuose, A. J. Greimo 90-osioms gimimo metinėms skirtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Šiuolaikinė semiotika ir humanitariniai mokslai Lietuvos ambasados Maskvoje Baltrušaičio namuose (2007 m.).
Mokslininko sukaktis paminėta ir Kupiškyje, kur ant Vytauto g. 28 namo buvo atidengta A. J. Greimo atminimo lenta, o jo vaikystę menanti paroda surengta Kupiškio etnografijos muziejuje. Parodą spėta parodyti Druskininkuose ir Kaune.

Paklauskime savęs: ar turime parodos ekspoziciją, kurią per penkerius metus būtume galėję parodyti Prancūzijoje, Suomijoje, Rusijoje ir Lietuvos miestuose – Vilniuje, Druskininkuose, Kaune, Kupiškyje ir Kunigiškių kaime? Juk tai mokslininko vaikystei iki 10 metų, kai dar labai toli iki brandos, skirtoji paroda. Prilygti galėtų nebent Mariaus Jovaišos albumo Neregėta Lietuva pristatymo renginiai įvairiose pasaulio valstybėse.

Muzika ir semiotika

Vis dėlto būkime nuoseklūs ir nepamirškime, kad A. J. Greimui skirtąjį renginį Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pradėjo ne kas kitas, o Marijampolės muzikos mokyklos jaunieji muzikantai. Tai labai prasminga, nes ir A. J. Greimo kurtosios bendrosios reikšmės teorijos siekiuose svarbi vieta tenka muzikos reikšmės (Musical Signification) tyrinėjimui. Postūmį šiems tyrinėjimams pats Greimas suteikė dar 1983 m. skaitydamas paskaitas Jiveskilės (Jyväskylä, Suomija) universitete. Kad tai buvo ne priešokio reikalas, parodė tolesnė šių tyrinėjimų tąsa. Vos trejiems metams praėjus – 1986-aisiais – Suomijoje, Greimo mokinio Eero Tarasti tėvynėje, pradėtas didžiulis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja apie 200 mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Malonu, kad į šį tyrinėjimų barą įžengė ir Lietuvos mokslininkai muzikologai. 1998 m. Sorbonoje Greimo atminimui skirtoje knygoje Universalumai muzi-koje (vokiečų kalba) išspausdintas ir lietuvių muzikologo K. R. Kašponio straipsnis Lietuvių muzikos melodika ir harmonija (universalumų požymiai: bendrumo faktoriai, analogijos ir ryšys su kalba, universalumų atskleidimo priemonės). Straipsnis parašytas pagrindu to paties pavadinimo monografijos, kurioje per lyginamąjį ir tikimybinį-statistinį tyrimų metodą atskleista melodikos ir lietuvių kalbos pagrindinės savybės analogija. Tiesa ir tai, kad K. R. Kašponio rastieji universalaus charakterio dėsningumai didesnio susidomėjimo susilaukė iš užsienio mokslininkų, o ne savo tėvynėje. Gal tai ir dėsninga mažoje šalyje.

Kad Greimo idėjos nepaseno, gyvos, parodė ir X jubiliejinis muzikos reikšmės kongresas, kuris 2008 m. spalio mėn. buvo surengtas Vilniuje ir Kaune. Tarp Kongreso organizatorių buvo A. J. Greimo vardo įamžinimo entuziastai, Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Garso ir vaizdo menų technologijų katedros vedėjas, humanitarinių mokslų (menotyra, muzikologija) daktaras, doc. Darius Kučinskas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Muzikos didaktikos ir dirigavimo katedros doc. Romaldas Misiukevičius. Baigiamasis kongreso renginys vyko Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centre A. Mickevičiaus g. 37, tame pačiame Vytauto Didžiojo universitetui priklausiusiame pastate, kuriame 1934–1936 m. teisę studijavo A. J. Greimas. Prof. Eero Tarasti pageidavimu, šiame pastate specialiai kongreso dalyviams buvo atidaryta paroda Algirdo Greimo vaikystė, o parodą atidarant įžangos žodį Algirdo J. Greimo vaikystė ir jaunystė tarė parodos autorius K. R. Kašponis. Beje, Kauno visuomenė šią parodą galėjo pamatyti ir įvertinti praėjusių metų lapkričio 7–28 d., kai tuose pačiuose rūmuose šią parodą inicijavo Kauno technologijos universiteto Robero Šumano centras ir Humanitarinių mokslų fakultetas.

Pagrindų svarba

Itin svarbus Algirdo Juliaus Grei-mo gyvenime ir būsimajai profesinei raiškai buvo teisės studijų periodas Vytauto Didžiojo universitete. Aiškindamasis jo veiklos ir gyvenimo aplinkybes K. R. Kašponis archyve aptiko Greimo studijų knygelę, iš kurios nesunkiai nustatė, kad jam dėstė išties puikūs pedagogai. Valstybinę teisę –
universiteto rektorius prof. Mykolas Römeris, politinius mokslus studijavęs Paryžiuje. Finansų mokslus – pats lito „tėvas“ prof. Vladas Jurgutis, Lietuvos Banko organizatorius. Beje, kunigas, ateitininkų judėjimo vienas iš veikėjų. Logikos dėstytojas buvo prof. Vosylius Sezemanas, kurį žinome ir kaip žymų estetiką. Statistikos pratybas vedė ekonomikos mokslų daktaras Jonas Bučas, žinomas ekonomistas, pokario metais tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi.

Greimo gyvenimo „odisėjos“ nesibaigė su mokykliniais ir gimnazijos mokslais. Gyvenimas mėtė ir vėtė jį ir toliau, teko gyventi įvairiuose kraštuose, kol galiausiai nusėdo Paryžiuje. Bet tai nutiko gerokai vėliau. Beje, pirmą kartą į Prancūziją pateko 1936 m., kai iš Vytauto Didžiojo universiteto buvo išsiųstas studijuoti prancūzų kalbos į Grenoblio universitetą, kurį ir baigė. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Lietuvoje, mokytojavo Šiauliuose, buvo valstybinės leidyklos redaktorius. Šiauliuose parašė ir pirmąjį savo straipsnį lietuvių kalba Servantesas ir jo Don Kichotas, išspausdino literatūriniame almanache Varpai. Vakaruose atsidūrė 1944 m., traukdamasis nuo sovietų. Kelias nuvedė į jau pažįstamą Prancūziją, keletą metų kaip slavistas tyrinėtojas dirbo Mokslinių tyrimų centre Paryžiuje. Ten apsigynė ir mokslų daktaro disertaciją iš prancūzų kalbos istorijos.

Iš Prancūzijos mūsų tautiečio kelias vedė į Egiptą, kur jam teko dirbti Aleksandrijos universitete, taip pat dėstyti prancūziškame katalikiškame mergaičių pensionate. Būtent Aleksandrijoje jis ir tapo semiotiku. Aplinka paveikė – dalyvavimas diskusijų klube, kuriame reguliariai rinkdavosi įvairių profesijų asmenys, tame intelektinia-me žaidime matę ir gilesnę pažinimo prasmę. Paskui – Turkija, Ankaros ir Stambulo universitetai, kuriuose Greimas ne tik dėstė filologijos disciplinas, bet ir gilinosi į disciplinas, kurios gerokai išplečia jo kaip lingvistinio pokrypio semantiko kvalifikacijas. Visa tai padės lietuviui formuotis kaip mokslininkui, kuriam teks reikšmingas vaidmuo – lyg ir drąsu teigti – prancūzų lingvistikos atgimimui ir semantikos mokslo įsitvirtinimui Prancūzijoje, o iš ten ir kitose šalyse. Tapo Paryžiaus semiotikos mokyklos, kuri pasaulyje dar vadinama Greimo semiotikos mokykla, pradininkas ir vadovas.

A. J. Greimas į semiotiką žvelgė kaip į universalų mąstymo būdą. Kurdamas semiotikos mokslo pagrindus siekė dėti bendruosius humanitarinių ir socialinių mokslų pažinimo teorijos ir metodologijos pagrindus.

Kodėl lietuvis?

Natūraliai kyla klausimas, kodėl būtent išeiviui iš Lietuvos, Europos mokslo savotiškos to meto
Oikumenos, buvo lemta atlikti savaip perversmišką misiją? Daugeliui metų praėjus prancūzų žurnalisto paklaustas kaip tapo semiotiku Greimas atsakė: Mano „intelektualinis“ kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Reikšmingas prisipažinimas. Jau tarptautinį pripažinimą pelnęs mokslininkas šiame atsakyme pagerbė savo tėvynę Lietuvą, parodęs, kad jam ji tebėra ne tik svarbi rišamoji, bet ir priežastiniu ryšiu dabartį su praeitimi siejanti grandis. Priminė savo jaunystės Lietuvą, iš ko išplaukia labai daug svarbių dalykų. Pirmasis – jaunystės prioriteto svarba tolesniems gyvenimo įvykiams. Ar ne ta paties Greimo išsakyta mintis lyg ir ne itin įpareigojančiame atsakyme žurnalistui įprasminta E. Tarasti pasiūlytoje ir K. R. Kašponio sukurtoje parodos ekspozicijoje Algirdo Greimo vaikystė? Kilmės veiksnys ir jaunos valstybės atvertos galimybės įgyvendinti savo siekius – ar ne tai turėjo mintyje Greimas? Kartu saviironiškai pasišaipė ir iš pretenzijų į intelektualizmą. Pakankamai sodriai išreikšta vienu sakiniu.

Algirdas Julius Greimas buvo ne šiaip Paryžiaus semiotikos mokyklos pagrindėjas, pasaulinio garso mokslininkas, bet ir pedagogas, į mokslinės veiklos kelią vedęs daugybę mokinių, tapusių jo tyrimų pasekėjais. Dabar jau jie, Greimo mokiniai, tęsia savo patrono pradėtąjį darbą. Atėjo metas tyrinėti ir paties A. J. Greimo indėlį į pasaulinį mokslą. Tai svarbi ir lietuvių mokslininkų priedermė. Tačiau ne mažiau svarbios ir visuomenės inicia-tyvos: balandžio 30 d. Marijampolėje ant Rygiškių Jono gimnazijos rūmų fasado atidengta atminimo lenta, kurio-je iškaltos 23 garsiausių šios gimnazijos mokinių pavardės, tarp kurių yra ir A. J. Greimo pavardė, o gegužės 23 d. atminimo lenta atidengta ir Kunigiškių kaime (Anykščių rajonas) Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Vadinasi, nepamirštas mūsų tautietis, likimo įnoriu daug metų geriau buvęs žinomas pasaulyje negu savo tėvynėje.

Iš senųjų mitų slėpinių

Ar Greimą galime laikyti ir lietuvių mokslininku, o gal tik lietuvių kilmės prancūzų mokslininku? Maždaug šiais žodžiais pranešėjams K. R. Kašponiui ir D. Kučinskui klausimą Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje formulavo Marijampolėje gyvenantis rašytojas, publicistas ir muziejininkas Justinas Sajauskas. Žvelgiant formaliai, galėtume išskirti Greimo prancūzų ir lietuvių kalba parašytus darbus. Jau tas faktas, kad Greimo darbai parašyti šiomis dviejomis kal-bomis teikia pagrindo teigti, kad jis yra dviejų tautų – prancūzų ir lietuvių – mokslininkas. Ką rašė prancūziškai? Daugiausia semantikai ir semiotikai skirtus darbus: Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970, II dalis – 1983 m.), Semiotika: aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (su J. Courtés, 1979). Semiotinės analizės metodus taikė ir prancūzų kalba parašytuose darbuose: Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Mopasanas: teksto semiotika (1976), Semiotika ir socialiniai mokslai (1976).

Atkreipsime dėmesį, kad lietuvių kalba A. J. Greimo parašytieji darbai yra iš lietuvių tautos mitologijos, Lie-tuvos istorijos, kultūros ar lietuvių literatūros srities. Tai knyga Apie dievus ir žmones: lietuvių mitologijos studijos (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rinkinys Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis (1991), Lietuva Pabaltijy: istorijos ir kultūros bruožai (su S. Žuku, 1993). Jau po mokslininko mirties išleistas visuomeninio gyvenimo reikalams skirtas rinkinys Gyvenimas ir galvojimas: straipsniai, esė, pokalbiai (1998). Knyga sudaryta Greimo mokinių ir pasekėjų pastangomis.

Kartais įdomu atsekti kai kurias analogijas. Panašiai kaip K. R. Kašponį kurti Greimo vaikystei skirtąją parodą ragino E. Tarasti, lygiai taip pat ir Greimą užsiimti lietuvių mitologijos, senųjų tikėjimų tyrinėjimais skatino dideli autoritetai – lyginamosios mitologijos vienas iš kūrėjų Žoržas Diumezilis (Georges Dumézil) ir kal-bininkas Emilis Benvenistas (Émile Benveniste). Lietuvių mitologijos tyrinėjimų srityje Greimas išvarė plačią vagą. Tai buvo lietuvių tautos ištakų, šaknų paieškos, pasiekiamos tik per seniausiųjų mitų tyrinėjimą. Mūsų tautiečio nuopelnas, kad lietuvių mitologijos ir senųjų tikėjimų medžiaga tapo įvesta į bendrą pasaulinės civilizacijos lobyną. Įdomu, kad ir savo semiotines studijas Greimas pradėjo nuo mitologijos, o ne priešingai – pats prisipažino.

Šiandien mažai kas abejoja, kad be lietuviškosios, apskritai baltiškosios medžiagos bendrosios indoeuropiečių mitologijos pažinimas būtų neįmanomas, regis, tą pirmie-ji pripažino šios srities žymiausi tyrinėtojai. A. J. Greimo nuopelnai čia neabejotini. Būdamas plataus tarptautinio masto tyrinėtojas, aukščiausius reikalavimus kėlė lietuvių mitologijos tyrinėjimams. Būdamas mitologas ir keldamas klausimus į daugelį pats sugebėjo atsakyti. Reikėjo tokios asmenybės kaip Greimas, įsisavinusios europinės kultūros ir mokslo laimėjimus, kad į naują pažinimo lygmenį iškeltų ligi tol daugiau empirinėmis nuotrupomis žinomus lietuvių mitologijos tyrinėjimus. Žinomus, vertinamus, bet toli gražu nepakankamai po viso to, ką jau buvo spėję padaryti Ž. Diumezilis ir kiti lyginamosios mitologijos kūrėjai. Tyrimų išdavas galima rasti A. J. Greimo knygoje Tautos atminties beieškant, už kurią 1989 m. jam paskirta JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros fondo premija.

Tarsi iš sprogusios galaktikos

Mokslo pasaulyje nebūtų paprasta rasti kitą tokią įvairiapusišką asmenybę kaip A. J. Greimas. Jis buvo filologas, kalbininkas, mitologas, statistinių metodų taikytojas lingvistikoje, automatinio mašininio vertimo teoretikas. Įdomu tai, kad visi šie mokslai, kad ir kiek savarankiški būtų, Greimui tapo savotiškomis dedamosiomis, komponentėmis, vedusiomis jį į universalią pažinimo sritį – semiotiką. Per ženklą ir ženklų sistemas – į prasmių mokslą, smelkiantis į paprasčiausias, vadinasi, universaliausias mąstymo struktūras. Tai ir buvo kelias, vedęs į pagrindines minties, smegenų funkcionavimo formas. Daug takų ir kelelių Greimui padėjo išeiti į svarbiausią savo tyrinėjimų vieškelį, padėjusį suprasti, kad paprasta liaudyje sekama pasaka sukonstruota lygiai taip pat, pagal tuos pačius logikos principus kaip ir mašininio skaičiavimo programos. Vadinasi, mąstymą galima formalizuoti, išryškinti ir išskirti tuos elementus, kurie laikytini universaliais.

Vadinamoji Greimo arba Paryžiaus semiotikos mokykla siekė sukurti bendrąją reikšmės teoriją, aprėpiančią pačias įvairiausias ženklų sistemas. Atrodo, kad Greimui ir jo bendraminčiams pasisekė labiau negu Albertui Einšteinui. Pastarasis sukūrė specialiąją tikimybių teoriją, bet jam taip ir nepavyko sukurti bendrosios tikimybių teorijos. Iš Paryžiaus semiotikų mokyklos kurtosios bendrosios semiotikos teorijos tarsi iš sprogusios galaktikos pabiro specifinės semiotinių tyrimų sritys – specialios semiotikos. Šiandien jas visas nelengva suskaičiuoti: tai biosemiotika, zoosemiotika, naratologija (pasakojimo semiotika), vizualinė, muzikos, judesių, architektūros, kultūros, istorijos semiotikos, sociosemiotika, globalioji semiotika, neosemiotika ir daugelis kitų. Toli gražu ne kiek-vienam mokslo korifėjui pavyksta užčiuopti tokią universalią ir daugelį mokslų aprėpiančią discipliną. Greimui pavyko. Kodėl jam, išeiviui iš lietuviško kaimo, prasiveržusiam į Europos mokslo aukštumas?

Atsakymas, jeigu pavyktų rasti, tikriausiai padėtų naujai pažvelgti apskritai į Lietuvos mokslo dabartį, gal ir ateitį.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas