TRYS ISTORIKO RIMANTO JASO LIEPAITĖS VILNIAUS ŠVENTARAGIO SLĖNYJE

Jei sostinėje pasuksite nuo Vilnios tilto į dešinę pro Taikomosios dailės muziejų ir eisite sraunios upelės pakraščiu iki pat lauko teniso kortų, tiesiai prieš tvoros kampą prie pat Vilnios iki šiol augo trys grakščios liepaitės. Šiemet žaliuoja dvi: viena aukštoka, gražiai išvešėjusi, kita buvusi nulaužta, bet atželia. Trečia liepaitė beveik visai nudžiūvusi. Jas visas 2001 m. pavasarį pasodino buvęs ilgametis mano bendradarbis, žymus istorikas Rimantas Jasas. Tuo metu jau būdamas neregys, kasdien ateidavo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką ir dirbdavo, konsultuodavo gretimo skyriaus vyr. bibliografę Jadvygą Kulikauskienę, sudarinėjančią Lietuvos istorijos bibliografiją. Tada jam ir kilo šis sumanymas. Sakė norįs, kad po jo liktų koks ženklas: namo nepastatęs, sūnaus neturįs, tad galįs pasodinti medį. Vieną sau, vieną tėvui ir vieną motinai. Nutarė liepaites gauti iš medelyno. Sutarė, kada atveš. Atvežusieji jam nurodžius ir pasodino. Tą vasarą buvo nemaža sausros dienų. Savo sodinukais jis labai rūpinosi, klausdavo J. Kulikauskienės, ar prigijo, ar auga. Per kaitrą jie nueidavo liepaičių palaistyti, pasisemdavo vandens iš čia pat sruvenančios, skubančios Vilnios. Kartais stačiu krantu iki upelės nulipdavo ir jis pats. Po Rimanto Jaso mirties bibliografė ateidavo ir liepaičių pažiūrėti, ir jo kapo želmenėlių palaistyti Karveliškėse. Liepaitės prigijo.

Didelis R. Jaso rankraštinis palikimas po jo mirties buvo perduotas į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrių ir prijungtas prie kadaise jo paties įkurto asmens fondo (F254). Palikimą gavome nesurūšiuotą, tebekaupiamą, dažnai padrikų lapų (R. Jasas net ir rengdamasis širdies operacijai nesitikėjo mirti. Nors dar 1986 06 02 po savo gimtadienio viename lapelyje šmaikščiai užrašė: „Dienos pralėks kaip žaibas. Šiandien – ryt, šiandien – ryt ir žiūri, kad jau po viskam“). Visus rankraščius reikėjo peržiūrėti, sudaryti iš jų bent laikinus saugojimo vienetus. Juos dėliojo, trumpai anotavo ir laikiname sąraše įregistravo Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojas, istorikas Saulius Žilys. Jų sudaryta net 1442. Tas palikimas – R. Jaso disertacijos apie T. Kosciušką nepublikuoti skyriai, disertacijai surinkta archyvinė medžiaga, išleistų veikalų mašinraščiai, autografai, juodraščiai, straipsniai ir vertimai, korespondencija, personalija ir kt. Fondas tebėra nesutvarkytas, todėl kol kas neprieinamas. Apie Rimanto Jaso gyvenimą ir veiklą jo šiuometinio 80-ties gimimo metų jubiliejaus proga S. Žilys parašė straipsnį (Mokslas ir gyvenimas, Nr. 7–8). Su kitu jaunu istoriku Minaugu Simanavičiumi parengė jo darbų parodėlę Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių ir retų spaudinių skyriuje T. Vrublevskio skaitykloje (veiks iki rugpjūčio mėn. pabaigos). Šiemet sukako ir septintosios jubiliato mirties metinės.

Apie Rimantą Jasą kaip didį mokslininką, įžvalgų istoriką ir archeografą nemažai rašyta, apie jį byloja ir jo palikti darbai. Jie skaitomi, jais remiamasi. Keletą žodžių norėčiau pasakyti apie jį kaip asmenybę, visa savo esybe skleidusią išmintį ir šviesą ir tarp bendradarbių, ir visų, kam teko su juo bendrauti. Man likimas lėmė ilgus metus dirbti su juo (tiksliau – šalia jo) viename kabinete Lietuvos MA bibliotekos Rankraščių skyriuje. Dvejus metus jis laukė, kad bus paskirtas vedėjo pareigoms. Dirbo rimtai, be išlygų. Tuo metu pakoregavo skyriaus darbo kryptį, sukūrė parankinio sisteminio rankraščių katalogo pradmenis, vietovardžius ir asmenvardžius pareikalavo iškelti aprašų anotacijose. (Kadrų skyrius nesutiko, kad jis būtų patvirtintas vedėju, nes tėvas gyveno užsienyje). Tarnyboje, kaip ir visur, buvo tiesus, reiklus, turintis gilų ir subtilų humoro jausmą. Jo žodis kibirkščiavo intelektu, būdavo išsakomas beatodairiškai tiesiai, be-veik visada netikėtai, su žaižaruojančiu jaunystės įkarščiu. Dabar jau po R. Jaso mirties dar kolegės teisėmis paskaičiau gausius jo dienoraščio užrašus. Iš anų dienų įspūdžių, dienoraščio ištraukų lyg mozaika ir vėl iškyla gyvas jo paveikslas.

Rimanto Jaso užrašuose, kaip ir garsiuose prof. M. Romerio dienoraščiuose, trumpai dėstomi kiekvienos dienos įvykiai ir paties autoriaus komentarai. Juose randame visuomeninio gyvenimo atspindžių, mokslo pasaulio problemų įžvalgų, darbo rūpesčių, asmeninių išgyvenimų. Daugelis mokslo ir meno žmonių ateidavo pas R. Jasą konsultuotis. Jis negailėdavo jiems laiko, dosniai žėrė savo žinias ir idėjas. „Šią savaitę, – rašė jis 1970 11 02, – V. Kalinausko iniciatyva Vilniaus kino studija pasiūlė būti konsultantu filmui Herkus Mantas pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų. Iš principo sutikau. Atėjo rež. Almantas Grikevičius su S. Šalteniu, aš jiems išsakiau kritines pastabas apie Herkaus Manto scenarijų, išpeikdamas tai, kad fabula paimta iš vokiečių romano ir Juozo Grušo pjesės apie Herkų Mantą ir pasiūliau pateikti originalią versiją.“ Autoriai šio pasiūlymo, berods, neįgyvendino. Ir kiti jo kaip istoriko patarimai, paremti istoriniais šaltiniais, kurių ieškodavo po kruopelytę tik jam vienam žinomuose dokumentuose ir pateikdavo juos gabiems literatams, rašytojams, įrodinėdamas, kad meninė tiesa turi atitikti istorinę tiesą, taip pat dažnai nepasiekdavo tikslo. Rūpėdavo jam ir istorinių rašytinių paminklų likimas, net ir tų nepastebimų, kurie turėjo tapti istorija. Dėl jų išlikimo talkino ir kitoms mokslinėms bibliotekoms. Atsimenu, kai buvau Rankraščių skyriaus vedėja, su R. Jasu lankėme Lentvario kleboną K. Kulaką norėdami tartis dėl jo sukauptų rankraščių. Nuvykus Rimantas Jasas ėmėsi tikros istorijos žinovo ir diplomato misijos. Lentvario emeritas, skurdžiai versdamasis, norėjo atlygio. Mūsų biblioteka pinigų neturėjo. Taip ir išvažiavome nesuderėję. Tad R. Jasas ėmėsi tarpininko vaidmens – ieškojo lėšų turinčios bibliotekos, kad ver-tinga kolekcija nepatektų į atsitiktinių prekeivių rankas. „Į Lentvarį važiavau dar kartą ketvirtadienį, – rašo jis 1987 04 19, – su universiteto atstovais, ir dėl šio važiavimo Respublikinė biblioteka (taip jau atsitiko, kad ne universiteto), matyt, paims knygas, nuotraukas ir rankraščius iš buvusio baltarusių kilmės Lentvario klebono Kazimiero Kulako (Kułak), kuriam 92 metai. Įdomaus likimo žmogus, tarybinių Partizanų rėmėjas karo metais, rinktas kolūkio pirmininku, bet nepatvirtintas, nes neatsisakė kunigystės.“ Kolekcija buvo įgyta.

Darbą Rimantas Jasas dirbdavo uoliai, bet retoriškai apie jį nekalbėdavo. Daug jėgų, intelekto ir išmanymo (specifinių terminų, lotynų, senosios slavų kalbos, istorinio laikotarpio žinojimo) pareikalavo planinis Pergamentų katalogo rengimas. Jis kruopščiai analizavo tekstus, anotavo, puikiai juos parengė ir išleido reikšmingą veikalą. Kai aprašinėjo ir tyrinėjo pergamentus, dirbo šį darbą labai įsigilinęs, įsijautęs – atrodė, kad toks darbas jam teikė jėgų. Tačiau dienoraščiuose netikėtai radau tokią išvadą: „Žinybiniam leidiniui, – pastebi jis apie Pergamentų katalogą, –paaukojau daug laiko ir jėgų, kurias galėjau panaudoti daug reikalingesnei ir vertingesnei monografijai apie 1794 metų sukilimą.“ Tačiau ir šis pergamentų leidinys pranoko žinybinę paskirtį, nes iki šiol tebėra naudinga mokslininkams knyga. Jos vertė pranoksta daugelį disertacijų. Užsienio bibliotekose už panašius, neretai daug menkiau parengtus ir ne tokio sudėtingo turinio darbus iki šiol teikiamas mokslų daktaro laipsnis. R. Jasas net ir už savo darbų visumą jo taip ir nespėjo gauti.

Tarnybos aplinkoje Rimantas Jasas pastebėdavo viską. Man jis sakė: „Esame patupdyti vienoje špokinyčioje, todėl turime gražiai čiulbėti.“ O mūsų įstaigos visuomeninį gyvenimą, kuriamą moterų kolektyvo, dažnai traktavo skeptiškai. Nemėgo išorinio šurmulio, pasigyrimo. Ką nors veiklaus pastebėjęs, nustebdavo: „Man tai buvo didelis dyvas. Manau, jos [visuomenės veikėjos, – D. L.] daugiausia nuveiktų, jei pasodintų kieme bent 3 ąžuoliukus, kur dar yra vietos. Jei išaugs, bus atminimas amžiams“ [1988 10 16]. (Tokius ąžuoliukus kieme šiemet pasodino bibliotekos direktorius dr. J. Marcinkevičius).

Rimanto minčių blyksniai lyg aforizmai skatino retkarčiais juos užsirašinėti. Dabar po daugelio metų susiradau tas išlikusias korteles su užrašais: laikas jų nepasendino, tik priminė, kokiu žaismingu spalvingumu mano bendradarbis pagyvindavo aplinką ir laikmetį. Jo mintys aprėpdavo viską: darbą, tarnybą, moteris. Esteto žvilgsniu mokėdavo pasigėrėti merginų apranga, apibendrindamas: „Save puošdami, puošiame ir pasaulį“, o vaišinamas už menkiausią patiekalą tik jis sugebėdavo taip išradingai, įsimintinai padėkoti.

„Moterys, – aiškino jis man, – skirstomos į dvi rūšis: plėšrios ir kankinės. Plėšrios išauga iš panelių, kurios spiegia, o kankinės iš tų, kurios „varto akis“. Plėšrios labai energingos. Nuo jų geriau iš karto pereiti į kitą šaligatvio pusę. Jos dirba kontrolierėmis, gydytojomis, pardavėjomis. Kankinė, kitus kankindama, visiems aiškina, kad ji – kankinė. Jos būdas – kentėjimas už kitus, kuriems jos kančia nė kiek nereikalinga. Esama ir tam tikrų pogrupių. Vienas jų – savikankinės, pavyzdžiui, panelė, kuri atmetinėja visus jaunikius, nes laukia išrinktojo, kuris į ją nežiūrėjo. Jos moka „mumikuotis“*. Visą laiką kankina vyrus tais pačiais klausimais. Šie miršta nuo infarktų, o jos sėkmingai gyvena toliau. Yra panelių rūšis – bespalvės, kaip išblukusios vėliavos, niekieno nepastebėtos. Taip ir plėvesuoja be spalvos. Tos, kurios kaip aidas pritaria tam, ką pasakai, taip pat priklauso išblukusiųjų grupei. Beviltiška kategorija. Nepadeda net tai, kad moka ir megzti, ir virti. O emancipuotos panelės primena aštrų, bulgarišką padažą arba prieskonių parduotuvę. Jų pagrindinis bruožas – karingumas.“ Kartą jis vienos gerbėjos pernelyg dievinamas, prasitarė: „Smarki moteris – gamtos klaida“. Visos jo sakomos mintys rikiuodavosi pagal nuotaiką ir dienos įvykius. Kitą dieną vėl būdavo kitokios. Kai imdavau rimčiau kalbėti, išklausęs mestelėdavo: „Mąstote per daug. Mąstyti reikia su saiku!“

Be kasdienos šmaikštavimų jo dienoraščiuose radau gilesnių įžvalgų. Štai trumpas bičiulio simpatijos įvertinimas: „Tos ponios devizas buvo „šypsokis ir valdyk“.Valdė... bet meilės neužsidirbo, nes šypsena buvo su skardiniu pamušalu. Liko praminta „saldžiuoju pipirėliu“. [1987 03 08].

Apie save kalbėjo: „Kaip „asiliškai“ kabinuosi už tikrai beviltiškų dalykų, – rašo jis 1887 05 05, – už ieškomos idealios (tokios kaip noriu) norimo mode-lio draugystės. O juk galima turėti tik jos pamainą, tokį lipdinį iš nuotrupų, iš vieno, kito, trečio žmogaus krislų, kuriuos jis gali dovanoti, nepatirdamas kokio didesnio nuostolio“.

Ankstesnis įrašas su nuoskauda: „Kaip mane viešpats dievas paleido į pasaulį be jokių dovanų, nedavė nei ilgų rankų laimei pasigauti, nei ilgų kojų nusinešti jai toli nuo piktų žmonių, pagaliau [...] nedavė ir sugebėjimo savo padėtį šviesiai suvokti ir taisyti“ [1985 10 03]. Bet „ir drugiai, pavyzdžiui, neišmoksta etiketo – lekia sau į ugnį ir ką tu jiems išaiškinsi. Koks nors karkvabalis nukritęs ant nugaros nebegali apsiversti ir žūsta. Tad ko galima išmokti, jei padarytas ne taip, o kitaip“ [1986 04 29]. O „kai tu atitolsti, pasinėręs į aistrų krioklį, atitolsta nuo tavęs ir kiti tave mylintys žmonės. Taip ir liūliuoja vilnyje žmogiškų santykių vandenynas, tai užpildamas skiriančius žmones atstumu, tai apnuogindamas kyšančias aštrias nesuderinamų siekių briaunas“ [1987 03 08].

Pastebėjimas – „Niekas nesidžiaugia tuo, ką turi. Kiekvienas išgyvena tik dėl to, ko neturi. Ką turi, apie tai negalvoja. Svarbu tik tai, ko neturi.“ Patarimas draugui: „Aš jam sakiau, kad pagrindinis sveikatos šaltinis – meilė savo artimiesiems... Antra vertus – didžiausia nuodėmė – neduoti savo meilės žmogui, kuris to trokšta, neduoti jos, kai gali. Pamiršau dar pridurti, kad meilę apreikšti ir žodžius pasakyti reikia skubėti kiekvieną dieną, nes ateis diena, kai jau bus vėlu“ [1994 04 03].

Apie šeimą: „Ne ant nuoskaudų ir priekaištų vieno kitam statomos gyvenimo šventovės – tik ant gerumo, vien ant jo“ [1987 07 29]. Įstrigo ir Rimanto Jaso posakis: „Tik grožis ir menas turi reikšmės.“

Istorija buvo jo pašaukimas. Lygiai tokį pat talentą, tik neišreikštą, turėjo kaip humoristas, rašytojas.

Prie Rimanto Jaso pasodintos liepaitės Vilnios pakrantėje: straipsnio autorė Danutė Labanauskienė ir Lietuvos MA bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas