Valdovų rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis (6)
Kitąmet sukaks 50 metų, kai humanitarinių mokslų daktaras Napalys KITKAUSKAS darbuojasi natūrinių mūro tyrinėjimų ir restauracijos darbų srityje. Ištisa epocha, per kurią formavosi Lietuvos restauratorių savita mokykla, kurios ryškus atstovas ir yra Napalys Kitkauskas. Savo vos ne pusės šimto metų darbų patirtį tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, joje rastus seniausius mūsų šalyje mūrus ir kitų kultūrinių sluoksnių paveldą aptariame su bene labiausiai į šiuos dalykus įsigilinusiu asmeniu. Tai, apie ką taip mėgstama filosofuoti, dėstyti kaip visažinystės atradimus, mūsų pašnekovas yra iščiupinėjęs savo rankomis, dažniausiai pirmasis po šimtų metų prisilietęs prie tų mūrų. Todėl Napalio Kitkausko nuomonė yra autentiška, tikra, beje, kaip ir pats šis žmogus, prie kurio net didžiosios purvasklaidos laikais nelimpa joks kitas kaltinimas, kaip tik vienas: Napalys labai įsimylėjęs savo darbą, savo mūrus, o tai jau tik žingsnis iki romantiko epiteto... Pakalbėsime šioje pokalbio dalyje ir apie romantikus, bet svarbiausia tema bus Valdovų rūmų atkūrimo kai kurie reikalai – nuo koncepcijų iki jų įgyvendinimo. Lieka priminti, kad pašnekovas yra ilgametis Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas, savo profesinį patyrimą ir sukauptas žinias įkūnijęs išskirtiniame veikale Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Vytauto nuopelnų nederėtų pamiršti Nejučia priėjome ir prie dabartinės Vilniaus Katedros, o jei būsime tikslūs, tai Arkikatedros bazilikos architektūros. Tai neišvengiama, nes šiandien yra ryškiausiu buvusios Žemutinės pilies teritorijos architektūriniu akcentu. Ar tai tą matome „apvilkta“ klasicizmo architektūros mūru, be jokių išlygų laikytina architekto Lauryno Gucevičiaus kūriniu? Ar tokiu būdu nepamirštame ir nenuvertiname Vytauto indėlio į šios Katedros statybą?
Kai kuriuos idėjinius ir meni-nius akcentus, kurie padeda atsakyti į šį klausimą, galima išvysti tik įėjus į Katedrą. Baigiantis komunistų viešpatavimui Lietuvoje, kai Katedros pastatą buvo rengiamasi grąžinti tikintiesiems (ligi tol buvo Paveikslų galerija), Katedroje atsirado du skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurti Mindaugo ir Vytauto stilizuoti skulptūriniai portretai. Ir atitinkami užrašai. Iš kairės pusės – Mindaugo portretas ir užrašas: „Mindaugas – Lietuvos karalius, jo pastangomis Lietuva buvo apkrikštyta 1251 m. – pirmosios Katedros statytojas.“ Dešinėje pusėje ant kolonos užrašas: „Vytautas – dabartinės Ka-tedros statytojas.“
Vadinasi, L. Gucevičiaus darbas traktuojamas kaip Vytauto laikų maždaug tokios pat apimties gotikinės raudonplytės Katedros (XV a. pr.) perstatytojo?
Katedrą rekonstravo ne vien L. Gucevičius. Ji buvo remontuojama, šiek tiek perstatoma po 1530 m. ir 1610 m. gaisrų. Greičiausiai jau XVI a. Katedros sienos iš išorės buvo nutinkuotos. 1624–1636 m. Katedros pietryčių kampe pastatyta ištaiginga barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. Tačiau Katedros pagrindinės centrinės trinavės halinės dalies tūris ir po šių remontų likdavo tas pats, suformuotas dar gotikos laikais. Dar svarbu pastebėti, kad iki L. Gucevičiaus XVIII a. pabaigoje padarytos rekonstrukcijos Katedros centrinės dalies stogo kraigas buvo 10–11 metrų aukščiau, negu dabartinis. Katedra tuo metu iš tiesų atrodė gerokai aukštesnė už greta stovinčius rūmus. Architektas L. Gucevičius, formuodamas fasadus pagal tuo metu naujo populiaraus klasicizmo stiliaus dėsnius, kraigą gerokai pažemino, stogą dengdamas vario skarda padarė lėkštesnį.
Platesniems apibendrinimams Penkiuose ligi šiol vykusiuose pokalbiuose stengėmės parodyti, kokia svarbi Žemutinės pilies teritorijoje glūdinti po žeme „lietuviškoji Troja“. Tie kultūriniai sluoksniai, seniausieji dabartinėje Lietuvos teritorijoje slypintys baltiškosios plytų perrišos mūrai yra pats didžiausias mūsų praeities turtas. Jis padeda visiškai naujai įvertinti lietuviškosios mūrinės architektūros pradžią Lietuvoje. Iš to gali kilti ne tik naujų klausimų, bet ir atsirasti naujų atsakymų. Galima tik apgailestauti, kad visi šie radiniai gerokai vėluodami atsispindi mūsų istorikų darbuose, labai lėtai tampa Lietuvos kultūros savastimi. Natūriniai tyrimų rezultatai kartais paminimi istorikų darbuose, bet platesnių apibendrinimų neskubama, gal dar nesugebama padaryti. Ir toliau niūkiamas senas istorijos kuinas, tempiantis vis tą patį bėdiną mūsų praeities pažinimo skarbą, kurį mums įsūdė kitataučiai, ne visada geranoriški tyrinėtojai. Išvada iš viso, kas pasakyta, atsiranda savaime: natūrinių tyrimų rezultatai istorikams neturėtų būti menkiau patikimi už istorijos šaltinius. Gal net ir svarbesni, nes parašytas žodis gali būti tendencingas, suprastas vienaip ir kitaip, ko dažniausiai nepasakysi apie mūrą ar kultūrinį sluoksnį. Tai materiali konkretika, tiesa, irgi pavaldi interpretacijoms.
bręstame iš lėto
Esamą situaciją galima suprasti. Mūsų natūriniai architektūriniai tyrinėjimai buvo glaudžiai persipynę su archeologiniais tyrinėjimais. Architektai ir archeologai tyrinėdami Žemutinės pilies teritoriją vieni kitus papildydavo ir stimuliuodavo tolesnius naujus tyrinėjimus. Šiame 10 ha plote surasdavome vieną ankstyvojo mūro fragmentą ir jis jau teikdavo užuominą, kad kažkas toje vietoje turi būti daugiau. Tačiau visumos užčiuopti nepavykdavo, nes tai buvo paskiri fragmentai. Turėjo praeiti keliasdešimt metų, kol iš tų atskirų dalelių pradėjo ryškėti tam tikra visuma. Tai ypač pasakytina apie paskutiniojo dvidešimtmečio tyrinėjimus, kai ėmėmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų išlikusių pamatų pirma tyrinėjimų, o vėliau ir konkrečių atkūrimo darbų. Ėmėmės išsamiai tyrinėti beveik 2 ha plotą, kur stovėjo Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (tik prieš atstatymą pradėti vadinti Valdovų rūmais), pajudinome kone ištisai visus kultūrinius sluoksnius. Labai daug ką naujo radome. Sudėjus seniau atliktų tyrimų medžiagą ir naująją, gerokai didesnės apimties, jau pajutome galį daryti platesnius apibendrinimus.
Savaip simboliška, kad beveik baigdami atstatyti Valdovų rūmus – Lietuvos valstybingumo simbolį, supratome turį ilgamečius tyrinėjimus apibendrinančią visos šios teritorijos ankstyvosios raidos medžiagą. Lygia greta su atstatomais rūmais kaip savotiška dovana atėjo antra dalis – visos teritorijos apibendrinimas. Ypač apie Valdovų rūmus dabar turime supratimą ne tik iš ikonografijos, bet ir iš atkastųjų Renesanso epochoje stovėjusių rūmų pamatų, gausių apdailos ir kitų radinių. Atstatytųjų Valdovų rūmų vaizdas bent jau iš išorės yra toks, koks buvo Renesanso epochoje – Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais.
Ne mažiau reikšminga ir tai, kad tuo pačiu metu sugebėjome apčiuopti ir dabar jau moksliškai visuomenei galima pateikti ir visa, kas buvo dar seniau statoma ir perstatoma Žemutinės pilies teritorijoje ir pačių Žemutinės pilies rūmų vietoje. Jau drąsiai galima daryti ne tik grafines rekonstrukcijas, bet ir ten stovėjusių pastatų ir kitų statinių maketus. Antžeminė kai kurių tų statinių dalis gal ir nėra labai tiksliai pagrįsta (skirtingai nuo Valdovų rūmų išorinio vaizdo, kurį atkurti ir atstatyti labai padėjo ikonografija), bet seniausių statinių išlikę ir surasti pamatai mums padeda spręsti apie šios teritorijos užstatymo visumą ir raidą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Bendras vaizdas pakankamai aiškus.
Pripažįstate, kad antžeminė maketuose rekonstruojamų statinių dalis yra labiau tikėtina, negu neabejotina? Kitaip tariant, yra ir šiek tiek hipotetinė?
Galima diskutuoti, ar gynybinis bokštas, Žemutinė mažoji ar didžioji pilis Algirdo ar Vytauto laikais galėjo būti su vienokiu ar kitokiu stogu. Vis dėlto turėdami bokštų požeminės dalies apimtį, gynybinių sienų mūro storį jau galima gan tiksliai apibūdinti visumą, taigi ir antžeminę dalį.
Geranoriškai apie romantikus Makete matomus ir „Mokslo Lie-tuvos“ keliuose numeriuose pateiktus Žemutinės pilies teritorijos statinius išauginote tarsi iš požeminės Hado karalystės, kaip galbūt pasakytų senovės graikas. Prikėlėte iš seniai į praeitį nugrimzdusio mirusiųjų pasaulio, kurio mūrus kone penkis dešimtmečius tyrinėjote.
Bet visa tai, ką išauginome, jau tampa ne fantazija, bet natūrinių tyrimų duomenimis pagrįsta tikėtina realybe. Mūsų jau nepavadinsi XIX a. romantikais, kai Teodoras Narbutas rašė apie seniausią šioje vietoje stovėjusią mūrinę Vilniaus katedrą. Kai dabar pradedame vertinti iš mūsų rastųjų ar turimų duomenų, tai T. Narbutas nebuvo jau toks romantikas, kokius dar labai neseniai smerkdavo ir niekindavo „rimti“ istorikai. T. Narbutas kalbėjo apie tuos pačius dalykus, tik neturėdamas nė mažos dalies tos natūrinių tyrimų ir kitos informacijos, kuria disponuojame.
Prisiminėme romantikus ir vieną iš ryškiausių – XIX a. pirmosios pusės istorikų – Teodorą Narbutą. Įdomus dalykas: T. Narbutą istorikai kritikuoja, tarsi tai būtų gero tono požymis, nors pastaraisiais metais vis daugiau ženklų rodo, kad Narbutas nebuvo toks jau beviltiškas „romantikas“. Tiesiog gal mes patys buvome pernelyg supragmatinti ir deromantizuoti. Gal tai buvo ir tam tikra gynybos forma: vietoj grėsmingos sąvokos „nacionalistas“ (tai reiškė visišką diskvalifikavimą) kitą senove susižavėjusį tyrinėtoją pavadinti „romantiku“. Suprask: žiūrėkime atlaidžiai – juk romantikas. Kai kam tai būdavo lyg savotiška indulgencija: dirbk, kuiskis, vis tiek oficialusis mokslas tavęs nepripažins. Bet ir galvos nenuims.
