Valdovų rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis (6)

Įdomu, kad tos pačios epochos, kaip ir Narbutas, romantikui Adomui Mickevičiui tie patys kriterijai juk nebuvo taikomi – poetui lyg ir pridera būti romantiku. Kaip Jums atrodo, kodėl toks skirtingas T. Narbuto ir A. Mickevičiaus vertinimas? Istorijai ir literatūrai galiojo skirtingi vertinimo kriterijai, kadangi kuriama pagal skirtingus dėsnius?

Adomo Mickevičiaus poemos Gražina, Konradas Valenrodas – tai literatūros kūriniai, kuriuose pateikta supoetinta Lietuvos senovė. Jei ir būta toje senovėje panašių didvyrių ir dalykų, tai vis dėlto yra literatūrinės išmonės vaisius. Vargu ar kas galėtų iš tikro pasakyti, ką jautė ir galvojo realusis Konradas Valenrodas ir kiek ta jo reali veikla buvo palanki Lietuvai. Bet kai kuriuos niuansus iš realaus istorinio gyvenimo užčiuopęs poetas galėjo kurti savo poetines vizijas. Tačiau istorijos moksle, kaip ir bet kuriame kitame, taip pat ir architektūroje reikia tikrų dalykų.

Adomas Mickevičius iš istorinių žinių nuotrupų rekonstravo Konrado Valenrodo asmenybę, charakterį, apdovanojo atgaivintąjį literatūrinį personažą poetine įtaiga. Ar ne panašiai ir Jūs iš natūrinių duomenų skeveldrų rekonstravote Žemutinės ir Aukštutinės pilių bei kitų statinių vaizdą?

Mūsų su kolegomis darbe tikroviškumo yra daug daugiau. Jau neatimsi tų dalykų, kuriuos radome po žeme. Kai rasdavome kokį mūro fragmentą po žeme tarp Varpinės ir Katedros arba ties atstatomais Valdovų rūmais, kitų seniausių mūro liekanų, juos kruopščiai apmatuodavome, su-siedavome su visa pilių teritorijos raida. Tada tie rastieji fragmentai jau „guldavo“ į jiems deramą vietą visoje Vilniaus pilių teritorijoje. Akivaizdu, kad tie rastieji mūro fragmentai yra kadaise ten stovėjusių statinių liekanos. Todėl mūsų atliktas mūrų rekonstrukcijų pagrindas yra tikras, paremtas materialiais radiniais, o ne vaizduotės pagimdytas. Šiandien ir Adomas Mickevičius savo poetiniams scenarijams jau panaudotų kitokią architektūrinę aplinką, literatūrinį veiksmą galėtų kurti nuo buvusios realybės nedaug besiskiriančiuose pastatuose. Daug konkrečiau ir įtikinamiau galėtų rutu-liotis literatūrinių herojų veiksmas. Tad ir poetai Gedimino jau neapgyvendintų medinėje pilyje. Ateities kūrėjai jau negalės ignoruoti mūsų aptiktos medžiagos ir iš jos kylančių išvadų.

Dėl panašumų ir skirtumų

Atstatytųjų rūmų fasadai atspindi Renesanso epochos – XVI a. pirmosios pusės bei vidurio – vaizdą. Karalių ir didžiųjų kunigaikščių Vazų laikais XVII a. pradžioje buvo perdaryti nebent kai kurie architektūriniai elementai rūmų fasade. Kalbant apie rūmų fasadus galima žvelgti dvejopai: iš išorės, t. y. į tuos fasadus, kurie buvo matomi iš rūmų sodo, nuo Pilies gatvės, žvelgiant nuo Arsenalo ar Pilies kalno. Tai keturių rūmų korpusų išoriniai fasadai. Bet yra dar rūmų vidinio kiemo fasadai; čia kiemo pietryčių kampe buvo pagrindinė laiptinė, jungianti rūmų visus tris aukštus: čia buvo ir daugiau įeigų su portalais į visų keturių korpusų pirmuosius aukštus, taip pat išraiškingos kiemo galerijos. Rūmų gyvenimas labiausiai buvo su-sietas su vidiniu kiemu, todėl ir kiemo fasadų architektūra turėjo būti pakankamai aukšto lygio. Neretai mūsų Žemutinės pilies rūmus lyginame su Vavelio rūmais Krokuvoje. Jie išties panašiu laiku buvo statomi, panaši jų apimtis, net visų pastatų kubatūra (tūris) nedaug skiriasi. Esu bandęs skaičiuoti. O Varšuvos atstatytieji karalių rūmai yra bene dvigubai didesni už mūsų Valdovų rūmus, jie vėliau buvo statomi. O Berlyno karališkieji rūmai, kuriuos vokiečiai rengiasi taip pat atstatyti, yra 5 ar 6 kartus didesnio tūrio už mūsų Valdovų rūmus.

Tai kažką reiškia – skirtingi dydžiai ir tūriai?

Pirmiausia prisiminkime skirtingus laikotarpius, kada tie rūmai buvo statomi. Vavelio ir Vilniaus valdovų rūmai buvo pradėti statyti dar Gotikos, o baigti Renesanso epochoje, XVI a. pirmojoje pusėje. Varšuvos rūmai statyti XVI a. pab.–XVII a. pr., kai jau plito Baroko epochos architektūra. Berlyno rūmai buvo statomi, kai jau egzistavo Prūsijos karalystė, įkurta 1701 metais, vadinasi, jau viduriniojo ir vėlyvojo baroko laikais.

Skirtinga buvo ir visų tų rūmų paskirtis. Vilniaus Žemutinės pilies rūmai buvo statomi labiau Lietuvos didžiojo kunigaikščio reikmėms, kai renesanso architektūra Lietuvoje dar nebuvo išplitusi. Ji ir nespėjo plačiai išplisti, nes nuo XVII a. pradžios LDK jau plito ankstyvojo baroko architektūra. Renesansinių pastatų ir rūmų dydžiai dar nebuvo spėję taip išsirutulioti, statytojų didikų užmojai dar nebuvo įgavę to masto, kuris stebino baroko laikais. Nepamirškime kad tiek LDK, tiek Lenkija iki Liublino unijos 1569 m. dar nebuvo galutinai susiliejusios į vieną federacinę valstybę. O Varšuvos rūmai dabartine savo apimtimi pastatyti jau po Liublino unijos. Baigėsi bendrų LDK ir Lenkijos seimų suvažiavimai Petrakove, o plečiama Varšuva turėjo tapti bendru Abiejų Tautų valstybės centru. Tad ir Varšuvos karališkieji rūmai turėjo atspindėti bendros dvinarės valstybės – Lietuvos ir Lenkijos politinę jungtį. Todėl Varšuvos rūmų apimtis buvo daug didesnė, nes išaugo bendros valstybės poreikis. Plėtėsi ir statytojų galimybės, bendros valstybės ištekliai.

Tuo labiau galima suprasti augančių Prūsijos ir Vokietijos žemių galimybes bei materialinius išteklius. Visa tai atsispindėjo Berlyno karališkųjų rūmų architektūroje.

Lietuvai įvairiuose istoriniuose laiko tarpsniuose teko spręsti gyvybi-nius išlikimo klausimus, tad Valdovų rūmų statyba buvo gal ne svarbiausias rūpestis.

Du šimtus metų tęsėsi karas su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, o XVI a. valstybės ištekliai buvo nukreipti į karą su Maskva dėl Livonijos. Ir tai buvo sumanytos nemažos statybos. Kylant pavojui iš rytų, Lietuvai nuolat tekdavo spręsti dilemą: padės ar nepadės būsimame kare Lenkija? Tos pagalbos ne visada Lietuva sulaukdavo. Reikėjo valstybes sienas tvirtinti Ukrainoje, kur nuolat grėsė turkų pavojus. Ir šiandien tos LDK pilys Ukrainos žemėje daro įspūdį. Kylant išoriniam pavojui tekdavo ne tiek rūpintis valstybės centro reikalais, santykinai saugesniais, kiek stiprinti pasienį – ten buvo metami visi ištekliai. Visa tai reikia turėti mintyje, vertinant taip pat ir Vilniuje pastatytuosius Valdovų rūmus.

Tarp modernumo ir tradicijos

Dabar daug kas mėgstama pašiepti, man keisčiausia, kad net savo sričių lyg ir specialistai, kartais pradeda žarstytis neatsakingais žodžiais. Štai Kauno dienoje archeologas Algirdas Žalnierius, tyrinėjantis Kauno pilies teritoriją, pasisakantis už dar vieno šios pilies fragmento atstatymą, nežinau kokiais sumetimais pareiškė: girdi, atstatydami Kauno pilį vis dėlto ne taip darysime, kaip Valdovų rūmų atstatytojai, kurie tuos rūmus atstatė iš silikatinių plytų… Ir tai rašo kelias dešimtis metų su restauratoriais bendravęs, taip pat ir su vilniečiais, archeologas! Kam klai-dinti visuomenę? Nė vienos silikatinės plytos nepamatysime Valdovų rūmų sienose, nėra niekada čia naudotos.

Niekas netrukdė ateiti ir pasižiūrėti, kaip išties buvo daroma, šitiek pažintinių renginių visuomenei surengė Valdovų rūmų atstatymo paramos fondo valdyba, taip pat Valdovų rūmų direkcija. Parodos buvo vežiojamos po įvairius Lietuvos miestus ir rajonų centrus ne tam, kad žmonės liktų nežinomybėje. Blogiausia, kad tų „nežiniukų“ pakanka ir tarp apsišvietusių žmonių, ar bent jau tokiais atrodančių.

Atstatytojo Kauno pilies fragmento autoriai atkuria labai sumodernintą pilies vaizdą: mūrija plytų juostą iš išorinės gynybinės sienos fasado pusės, palikdami peršviečiamą tuščią sienos tarpą ir vėl kloja plytų juostą. Plytų juostas laiko metalinės pakabos. Mes dėl tokio sprendimo pakritikuojame kauniečius, nes kiek laiko tokia konstrukcija laikys? Tikrai ne 500 metų, nors jeigu valstybės pinigais Valdovų rūmai ir Kauno pilis atstatoma, tai ir stovėti turėtų ne dešimtis, bet šimtus metų. Pilys – ne Maximos angarai, kuriuos po 15 metų galima nugriauti ir statyti naujus. Į šiuos dalykus kartais pačių architektų, restauratorių požiūriai skiriasi. Kūrybiniai ginčai yra būtini, bet neturi virsti ambicijų karu, sąskaitų suvedinėjimu. Deja, ginčai dažnai virsta piktavališku apsižodžiavimu.

Prisiminkime Valdovų rūmų projektų atkūrimo konkursą. Po visų svarstymų palankiausiai buvo sutiktas variantas, kuriame rūmų korpusų tūriai ir fasadai pateikti tokie, kokie pavaizduoti išlikusioje ikonografijoje. Vis dėlto kai kurie autoriai siūlė gerokai modernesnius sprendimus, netgi kalbėta senąsias liekanas uždengti stiklo gaubtu. Kaip iš laiko perspektyvos vertinate tuos projektus, juk nedaug trūko, kad būtų pasirinktas ne XVI a. vid.–XVII a. pr. atstatomų rūmų vaizdas, bet mažai ką bendro su autentišku vaizdu turintis modernus sprendimas.

Suprantama, kad sprendimas galėjo būti labai įvairus, koks jis ir išryškėjo siūlomuose konkursiniuose projek-tuose. Pirmas klausimas, į kurį reikėjo atsakyti siūlomo projekto autoriui: ko siekiame Valdovų rūmų atstatymu? Kokį atstatytą objektą norime matyti? Deja, konkurso sąlygose nebuvo nusakyta esminė idėja: ko mes norime iš atstatomų rūmų? Kai pagrindinė idėja nebuvo suformuluota, kiekvieno projekto autorių grupė siūlė savo idėjas ir jų įgyvendinimo architektūrinę formą.

Mano paties požiūris į atstatomus rūmus nuo pat pradžių buvo istorinis: norėjosi, kad atstatytieji rūmai turėtų pradinį Renesanso epochos vaizdą, kaip kad buvo Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais. Tuo metu jau buvo tekę pavažinėti po Europos pilis ir rūmus, buvau susipažinęs su atstatytais Karalių rūmais Varšuvoje, Vavelio rūmais Krokuvoje. Tad ir Vilniaus Valdovų rūmus bent jau mano aplinkos restauratoriams ir bendraminčiams norėjosi matyti atkurtus tokius, kad jie būtų kuo panašesni į čia kadais stovėjusius rūmus.

Tai gana sudėtinga problema, kurią net ir išaiškinti nėra labai paprasta. Reikia įsigilinti, beje, kaip ir į kiekvieną restauravimo ir atstatymo problemą. Labai nevienareikšmiški dalykai, gali būti labai įvairių, net ir viena kitai prieštaraujančių interpretacijų.

Su panašiomis problemomis tekdavo susidurti nuolat nuo pirmųjų Lie-tuvos restauratorių veiklos žingsnių dar pokario metais, kai teko atstatinėti, restauruoti Vilniaus senamiestį. Restauratoriams yra tekę tuos atstatomus atskirus objektus prižiūrėti, kai kuriuos sugriautus iš naujo prikelti. Diskusijų tarp architektų, restauratorių, istorikų, paveldosaugininkų ir kitų specialistų kildavo nuolat, kiek atsimenu per visą kone 50 mano darbo metų (tiek sukaks 2010 m.) restauracijos srityje. Man visa ta darbų ir diskusijų „virtuvė“ labai gerai pažįstama.

Kalbate apie skirtingas idėjines koncepcijas?

Daugiausia ginčų ir diskusijų kildavo tarp modernių architektūrinių sprendimų autorių ir siekiančių išsaugoti tradiciją. Įtampa tarp šių kraštutinių požiūrių buvo jaučiama nuolatos. Architektų stovykloje taip pat galiojo ir dar viena nuostata, esą kiekviena epocha turi kurti savo architektūrą. Ir šis požiūris buvo itin paplitęs.

Bus daugiau