Įvairiaspalvis XVII amžiaus Klaipėdos miesto ir valsčiaus gyvenimas

Prasminga, kad naujausios habil dr. Ingės Lukšaitės sudarytos ir spaudai parengtos (bendradarbiaujant su Sabina Drevello) knygos Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčios vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai (išleido Klaipėdos universiteto leidykla) pasitiktuvės surengtos Klaipėdos universitete, taigi ten, kur ir turėjo vykti – tragiško likimo mieste. 1252-ieji nubrėžė buvusios kuršių pilies ir baltiškojo pajūrio istorinės lemties ribą, kurios trukmė istorijoje tęsėsi iki 1923-ųjų, kai Memelis politiniame gyvenime ir žemėlapiuose vėl atvirto į Klaipėdą.

Vokiečiams, o tiksliau Teutonų ordinui, visa tai, kas buvo kuršiška, taigi baltiška (vokiečių kalbininko F. Neselmano 1845 metais aisčiams duotas vardas), neegzistavo kaip kultūra ir istorija. Lietuvos istorijoje Klaipėda ilgus šimtmečius buvo tolimas geografinės ir kultūrinės erdvės pakraštys. Ingės Lukšaitės naujoji knyga baltiškosios kultūros erdvę išplečia bent jau į XVII a. dešimties metų (1676–1685) laikotarpį, įsisavina Europos istorijos plėšinius, juos paversdama ir mūsų istorijos, kultūros savastimi.

Žinoma, toks gal kiek drąsokas teiginys tuojau pat kelia ir daugybę papildomų klausimų, kurie reikalauja atsakymo ar bent jau kiek tikslesnio komentaro. Ar kiekvienas gyvenimo įvykis jau savaime tampa istorija? Kodėl vienas įvykis virsta istorija, o kitas – ne? Kas tada apskritai yra istorija? Jeigu įvykis pats savaime dar nėra istorija, kas jį paverčia istorijos bent jau elementu, iš kurio išauga ir visa kita įvykių tėkmė, raida ir neišvengiamybė, kuriai tampa pavaldūs pavieniai žmonės, gentys ir ištisos tautos.

Tų klausimų kyla daugiau negu galima tikėtis atsakymų, todėl lengvindami sau užduotį atsiremkime į patį naujos knygos pristatymo renginį, jo metu išsakytas mintis, kurios ir padės susivokti ne tik pačiame renginyje, bet ir gerokai platesniame istorijos ir gyvenimo verpete.

Taip jau laimingai išpuolė, aišku ne be organizatorių pastangų, kad reikšmingos knygos pristatymas labai vykusiai priderintas ir netgi sudvejintas su kitu itin reikšmingu įvykiu – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto tegu ir simboliniu įsikraustymu į naujas patalpas po šešerius metus užsitęsusios rekonstrukcijos. Svarbiausias viso vyksmo simbolis – buvusių Memelio kareivinių, vokiškojo militarizmo priminimo virtimas universitetinėmis patalpomis. Ko gero, net ir didžiausias Lietuvos nedraugas, praeities nostalgijos kankinys čia nerastų prie ko prikibti – taikinga ir humaniška Lietuvos valstybės politika būtent per tokius pavyzdžius ir reiškiasi.

Simbolinę įžengimo į naujas universitetinės veiklos patalpas juostą perkirpo Klaipėdos universiteto rektorius, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Vladas Žulkus ir UAB Pamario restauratorius direktorius Aldas Kliukas. Šios bendrovės darbuotojų pastangomis vienas iš buvusių kareivinių komplekso pastatas virto modernia, tačiau su istorizmo dvelksmu Klaipėdos universiteto dalimi. Atnaujintas patalpas pašventino Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Biblijoje apsireiškęs Dievas yra istorijos Dievas, – šiais žodžiais savo trumpą, bet prasmingą prakalbą pradėjo vyskupas M. Sabutis, priminęs, kad būtent atmintis skiria žmones ir žmoniją nuo visos likusios gamtos ir kitų gyvių. Kuo atmintis gyvesnė, tuo esame pajėgesni kurti. Štai tos istorinės atminties kaupimo ir iš to kylančių kūrybinių galių realizavimo savo veikloje šventės dalyviams ir linkėjo vyskupas M. Sabutis.

Nuo šiol Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui galima pavydėti naujų patalpų Universiteto miestelyje, bet ne persikraustymo iš Tilžės gatvės rūpesčių. Laimei, jie baigėsi, teisingiau – evakuacinius rūpesčius keičia kūrybiniai, daug malonesni. Įkurtuvės dera prie Ingės Lukšaitės naujos knygos pristatymo – vienu šūviu du zuikiai. Išsiplėtė įvykio geografija, nes iš Vilniaus knygos autorę lydėjo nedidelė istorikų svita, priešakyje – Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantu Miknys ir direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams dr. Zita Medišauskienė. Ir savojo instituto darbuotoją su naująja knyga galėjo pasveikinti, ir kolegas klaipėdiečius pasveikino su įkurtuvėmis. Taigi vėl du zuikiai vienu pykštelėjimu.

Johano Zembrickio darbų jau per maža

Kol Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė (beje, birželio pradžioje paminėjusi savo pirmąjį, tegu ir dar labai kuklų asmeninį jubiliejų) priima sveikinimus įkurtuvių proga, prisiminkime, kaip užgimė naujoji I. Lukšaitės knyga ir kuo ji reikšminga Klaipėdos kraštui.

Apskritai apie ką ši knyga? Pavadinimas perdėm funkcionalus, revizoriškas, tad masinį skaitytoją gali iškart atgrasyti, juk toli gražu ne kiek-vienas mėgsta sausą dokumentų kalbą. Pagaliau ką reiškia tas gan keistas laikotarpis – 1676–1685 metai, į kuriuos knygos sudarytoja telkia dėmesį?

Vis dėlto yra ir kita skaitytojų kategorija, kurios nereikia įtikinėti, kad tai labai reikšminga knyga, kokybės garantas – pati autorės pavardė. I. Lukšaitė parašė labai reikšmingų mūsų istorijai ir kultūrai knygų: Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a. (1970), Radikalioji reformacijos kryptis Lietuvoje (1980), Lietuvos kultūros istorijos bruožai (su Juozu Jurginiu, 1981), Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje (1999). Svarbios ir jos sudarytosios knygos: straipsnių rinkinys Lietuvos pedagoginės minties raida XVI–XVII a. kultūros veikėjų raštuose (1991), And-riaus Volano Rinktiniai raštai (1996), Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 1–3 (1999, 2004, 2006) ir kitos.

Kelias į naująją knygą buvo ilgas, o pirminis užmanymas sietinas su Ingės Lukšaitės susidomėjimu reformacijos istorija Lietuvoje. Pradėjusi rinkti šiai temai medžiagą įsitikino, kad ta reformacijos istorija būtų mažai ko verta be Mažosios Lietuvos. Tačiau kur buvo tie Mažosios Lietuvos vietovių archyvai? Kadaise kaupti Karaliaučiaus archyve, kuris po Antrojo pasaulinio karo saugotas Getingene, dabar yra Berlyne ir vadinamas Slaptuoju valstybiniu Prūsijos kultūros paveldo archyvu (Geheimes Staatsarchiv Preussicher Kulturbesitz). Laimei, Ingei Lukšaitei išpuolė sėkmė gana ilgą laiką tą buvusiame Karaliaučiaus archyve saugomą medžiagą Berlyne tyrinėti.

Rinkdama medžiagą pastebėjo vieną sau labai nejaukų dalyką: Mažosios Lietuvos tyrinėtojai, o ypač vadinamojo Klaipėdos krašto istorikai priversti tenkintis geriausiu atveju prieš šimtą metų skelbtąja šaltinių medžiaga. Per pastarąjį šimtmetį tik vienas toks dokumentų rinkinys pasirodė, o duomenims surinkti apie Klaipėdos XVI–XVII a. praeitį daugiausia remiamasi iš šio miesto vaistininko Johanno Zembrickio (Johanes Sembrizki) knygų. 1900 m. jis į pasaulį paleido Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istoriją, savotišką uostamiesčio enciklopediją, 1902 m. jos tęsinį –Klaipėda devynioliktame šimtmetyje. Gera dovana miestui, kuris 1902 m. minėjo 650 metų jubiliejų. Tačiau tai nebuvo pabaiga, nes 1918 m. išleista J. Zembrickio Klaipėdos apskrities istorija. Visos knygos pasirodė vokiečių kalba.

Pasak I. Lukšaitės, ir šiandien, skaitydami J. Zembrickio sudarytas ar parašytas knygas, naudingos informacijos vis dar galima išsunkti, bet tai beveik šimto metų senaties informacija. Nors J. Zembrickis rėmėsi archyvais, gerai pažino žmones, tačiau šiuolaikinis istorijos mokslas kelia naujus reikalavimus, o jų išpildyti su senu bagažu neįmanoma.

Sėkminga medžioklė

Galime tik įsivaizduoti Lietuvos istorikės džiaugsmą, kai atsidūrė prie aukso vertės archyvų. Tai buvo daugiau negu sėkmė, galimybės patekti į tą archyvą atsivėrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atstačius valstybę ir gavus privačių geradarių paramą. Kaip pati ponia Ingė sako, ji karštligiškai „važiavo“ per 200 metų Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dokumentus. Suvokė, kad nei per mėnesį, nei per tris negalės surinkti net ir svarbiausių šaltinių. Viskas įdomu, bet kiekybė prašoko vieno tyrinėtojo galias, todėl pradėjo žymėtis svarbiausius, įdomiausius raštus. Kai kurių tyrinėjimo laikas atėjo daug vėliau, praėjus dešimtmečiui.

Jau buvo išleisti du M. Pretorijaus Prūsijos įdomybių tomai, atėjo metas leisti trečiąjį. Reikėjo daug ką Pretorijaus raštuose patikrinti, patikslinti. Pats Pretorijus buvo klaipėdietis, savo raštams ir žymiausiam veikalui Deliciae Prussicae (Prūsijos įdomybės) medžiagą rinko Įsrutyje, Gumbinėje ir Mažosios Lietuvos paribiuose su Žemaitija, Klaipėdos krašte. Reikšminga ir dar kas: prie minėtojo savo veikalo Mažojoje Lietuvoje Pretorijus intensyviausiai dirbo būtent 1676–1685 metais.

Ingei Lukšaitei rūpėjo išsiaiškinti, kiek teisus Pretorijus, kai rašo apie žmonių papročius, raudas, pateikia savo apibendrinimus ir įžvalgas. Norint išsiaiškinti ir padaryti savo išvadas reikėjo papildomų šaltinių – vizitacijų dokumentai tapo ta vienintele autentiška medžiaga, kuria galima patikrinti kartais įsismarkavusius pasakotojus. Juos galima suprasti, nes jiems rūpi sudominti, patraukti klausytojus ar skaitytojus, o kartais pernelyg įsijautus nesunku prasilenkti su tiesa. Tyrinėtojui tenka būti pakankamai kritiškam ir nepasiduoti autoriaus sugestijai.

Taigi iš krūvos signatūrų, kurias buvo pasižymėjusi istorikė, laikui atėjus atsirinko iš pirmo žvilgsnio lyg ir keistoko laikotarpio – 1676–1685 metų – vizitacijų dokumentus. Nagrinėjant tą medžiagą pagavo toks smalsumas, užvaldė tyrinėtojams suprantamas savotiškas avantiūros jausmas. Išdavą galima įvertinti naujos knygos pavidalu. Vėl vienu šūviu pavyko nušauti du zuikius: ir Pretorijų patikrinti, daugelį jo linksmybių ir keistybių reabilituoti, ir iš viso to parengti atskirą knygą. Nebloga medžioklė.