MOKSLASplius.lt

Įvairiaspalvis XVII amžiaus Klaipėdos miesto ir valsčiaus gyvenimas


Kaip pakliūti į istoriją


Vis dėlto Ingė Lukšaitė, atrodo, dar ir dabar nelabai tiki savo sėkme, nes tai juk išties buvo avantiūra. Pasiteisinti gali tik vienu: peržiūrėjusi vizitacijų dokumentus suprato, kad jau ne jos valioje buvo ta medžiagą palikti nežinomą ir neįprasmintą. Pati medžiaga diktavo savo likimą.

Faktiškai tai knyga apie aštuonias Mažosios Lietuvos bažnyčias, apie jų būklę XVII a. pabaigoje, sprendžiant pagal vizitacijų dokumentus: dviejų Klaipėdos bažnyčių (miesto vokiečių ir lietuvių laukininkų), Rusnės, Verdainės, Karklės, Priekulės, Ventės ir Kretingalės. Vizitacijų poreikis kilo tada, kai iš Prūsijos kunigaikštystės pasitraukė švedų kariuomenė. Kraštas karo metu buvo nepaprastai nuniokotas ir apiplėštas, Klaipėdos priemiesčiai sudeginti, tiesa, ne visa Klaipėda taip smarkiai nukentėjo. Tada ir prireikė aiškintis, kokia krašto bažnyčių padėtis. Jų būklę turėjo nustatyti vizitatoriai, kurių paliktus dokumentus ir tyrinėjo I. Lukšaitė.

Tyrinėtoja džiaugiasi jai daug padėjusiais žmonėmis Berlyne, kurie nuoširdžiai aiškino, kur nereikėtų eikvoti jėgų, ieškant archyve to, ko rasti negalima. Kad ir Klaipėdos vizitacijų visų ataskaitų – jų nėra. Kas geriau tą galėjo žinoti už dr. Iselin Gundermann, kuri ilgą laiką dirbo Getingene su istoriku Valteriu Hubaču (Walther Hubatsch), tvarkydama buvusį Karaliaučiaus archyvą, ištrauktą iš kasyklų ir jo duomenimis remda-masi apsigynė daktaro disertaciją. Tą archyvą buvo paslėpę naciai, kai sąjun-gininkų armijos Antrojo pasaulinio karo metais artėjo prie Vokietijos sienų. Konsultacijomis padėjo prof. B. Jähnigas, prof. S. Ekdahlis. Taigi I. Lukšaitė neeikvojo laiko nevaisingoms paieškoms.

Kadangi archyve nebuvo sukom-plektuota baigiamųjų protokolų, kilo mintis sudaryti savotišką rinkinį. Sumanaus tyrinėtojo rankose visai kitaip gali sušvytėti kartais, atrodytų, rutininė informacija iš parapijų. Kad ir kunigų skundai vienas kitu arba sielos ganytojų, įpykusių ant savo parapijiečių, užrašai. Pagaliau maža ant ko gali pykti kunigas, jeigu tam nusiteikęs. Priekulės klebonas Vilhelmas Martinis pyko ant vizitatorių, savo nedorų parapijiečių, kurie niekaip nenori pasitaisyti, ant vyriausiojo kunigo Šulco Klaipėdoje, niršo ant viso jį supusio pasaulio. O svarbiausia, to savo pykčio nepaleido vėjais, viską skrupulingai užrašydavo, paversdamas skundais ar kito pobūdžio raštais. Tam niurzgliajam Priekulės kunigui Ingė Lukšaitė ypač dėkinga už paliktą rašytinę medžiagą: Priekulės bažnyčios byla pati storiausia, išsamiausiai atspindinti XVII a. pab. parapijos gyvenimą.

Sudaryti net du nusidėjėlių parapijiečių sąrašai, kiekviename po porą šimtų pavardžių. Kuo dažniausiai nusidėdavo? Pora ar trejus metus nebuvo Šv. Sakramento, o kitas ir daugiau. Ištisa galerija nusidėjėlių, kone kiekviename ūkyje: Anikė, Petriukas, Anužis, Tėvužis – ir taip be galo, sąrašas veja sąrašą. Po kelerių metų uolusis kunigas iš naujo kartojo sąrašą ir vardijo per tą laiką nepasitaisiusius arba iš naujo puolusius į nuodėmę. Kad tie nusidėjėliai būtų žinoję, kad taip pateks į istoriją ir išliks ilgiems laikams, tikriausiai tuos prasižengimus būtų kartoję dar dažniau.

Įdomu, kad tarp nusidėjėlių ir užsispyrusių prasižengėlių I. Lukšaitė aptiko nemažai žinomų pavardžių, taip pat ir savo kolegų istorikų, galimas dalykas, protėvių pavardžių. Nieko nepadarysi, dorų žmonių sąrašų niekas nesudarinėjo, nelabai kam jie buvo įdomūs.


Pravers vietovardžių žodynui


Juokas juokais, bet Priekulės klebonas, Rusnės kunigas, vals-čiaus skolininkus registravusieji sukaupė mūsų tyrinėtojams tokios informacijos, apie kurią galima tik svajoti, ir svarbiausia, kad tai neįkainojama medžiaga vietovardžių ir asmenvardžių raidai. Kaimų ir ūkių pavadinimai, savininkų ir kumečių vardai, nepamirštas paminėti net koks nors kumečio sesers vaiko vardas – kunigo skrupulingumu ir pedantizmu lieka tik stebėtis. Su tokiu dvasios ganytoju tikriausiai buvo nelengva, užtat pats to neįtardamas didžiai nusipelnė krašto ir žmonių, jų įpročių, papročių, gyvenimo būdo pažinimui. Sumanaus tyrinėtojo rankose tai neįkainojama medžiaga vietovardžių ir asmenvardžių istorijai. Todėl I. Lukšaitė ir kreipiasi į kalbininkus: imkitės sudarinėti Klaipėdos valsčiaus sisteminį vietovardžių žodyną. Tokio darbo – veikalo apie Mažosios Lietuvos vietovardžius – buvo ėmęsis Vilius Peteraitis ir kruopščiai jį atliko. Jis naudojosi XVI a. pabaigos ir XVIII a. pabaigos dokumentais, o Priekulės klebono Vilhelmo Martinio ir kai kurių kitų kunigų bei vizitatorių palikta medžiaga iš XVII a. pabaigos užpildo trūkstamas spragas.

Kokios tos spragos? Ingė Lukšaitė su Roma Nikžentaitiene susidūrė kad ir su tokiomis mįslėmis: vienoje vietoje užrašytas vietovardis yra asmens, ūkio savininko pavardė, kitoje – vietovardis. Pasitelkus V. Peteraičio Mažosios Lietuvos vietovardžiams skirtus tomus būtų galima atsakyti į daugelį kylančių klausimų.

Įdomius dalykus pavyko iš-siaiškinti, nagrinėjant dešimtinių skolininkų pavardes. Prieš vizitaciją paprastai būdavo surašomi bažnyčios skolininkai. Pasirodo, bažnyčios buvo formuojamos tautiniu principu. Štai Klaipėdos miesto Vokiečių bažnyčia – oficialus pavadinimas. Įsivaizduokime už Klaipėdos miesto ribų gyvenantį vokietį ūkininką ar palivarko valdytoją, kuris jokiai bažnyčiai nemoka dešimtinės. To negalėjo būti ten, kur galiojo vokiška ar prūsiška tvarka. Skolininkas bemat būdavo priskiriamas Vokiečių bažnyčiai Klaipėdoje. Jeigu tame pačiame ūkyje gyvena koks nors lietuvis valstietis Anužis, jis būdavo priskiriamas lietuvių Laukininkų bažnyčiai, mokėdavo mažesnę dešimtinę. Bet tvarka turi būti.

Taigi ne teritoriniu, bet tautiniu principu buvo skirstoma – tai šio krašto išskirtinybė. Tuo ir skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos, kur per šimtmečius pamažu įsitvirtino principas: jeigu katalikas – tai lenkas. Mažojoje Lietuvoje galiojo kita tvarka ir kiti principai. Labai pravartu tuos skirtumus suvokti.


Tarsi gyvenimo romanas


Tų subtilių ir tyrinėtojams reikšmingų niuansų aiškėjo ir daugiau. Prasižengėlių ir į nuodėmę kritusių sąrašus, matyt, bent taip spėja Ingė Lukšaitė, sudarinėjo ne patys kunigai, kurie veikiausia turėjo kam diktuoti parėdymus. Štai kad ir nusidėjėliai Grigužis, Tėvužis. Aiškiai lietuviškos pavardės, tą suvokia ir tos pavardės užrašytojas – parašyta lotyniškomis raidėmis. Toliau – tekstas, skirtas prasižengėlių blogų darbų ar poelgių aprašymui, jau gotikiniu kursyvu. Rašantysis aiškiai skiria asmens tautybę ir pagal tai parenka šriftą.Pristatoma naujoji Ingės Lukšaitės knyga: Silva Pocytė, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė, vyskupas Mindaugas Sabutis, rektorius Vladas Žulkus ir knygos autorė

Kai ką naujo tie vizitacijų doku-mentai mums pasako ir apie Klai-pėdos dviejų religinių bendruomenių – vokiečių ir lietuvių – skirtumus. Skirtingi rūpesčiai slegia vokiečius miestiečius ir lietuvių laukininkų bendruomenę. Miestiečių vokiečių bendruomenei svarbu suskaičiuoti, kas sumokėjo ar nesumokėjo už vietas bažnyčios suoluose. Taigi kas sudėtinga? Tos vietos buvo skolinamos kitiems asmenims, perimamos, išnuomojamos ir pan. Susigaudyti toje santykių marmalynėje ne taip paprasta, o juk tai piniginiai reikalai. Svarbiausia surinkti pinigus, o tam reikalinga tvarka.

O kaip laukininkai lietuviai? Didžiausia bėda su skolininkais: jie nelanko bažnyčios, nemoka baudų, visur ir už viską skolingi. Nieko stebėtino, kad lietuvių bažnyčia jau griūva, tenka ją paramstyti.

Visai nauja tema, verta romano – Rusnės bažnyčios gyvenimas. Bent jau pati I. Lukšaitė sakosi skaičiusi tuos aprašymus kaip romaną. Kunigas prašo sau papildomo išlaikymo, nes pievos jam neskirta, gyvulių neturi, o rusniečiai mokesčius moka žuvimis – keptomis arba rūkytomis. Unguriais ir karšiais bažnyčios neparamstysi, tuo labiau, kad Rusnės bažnyčiai valstybė išskyrusi ne pinigų, o tam tikrą pakrantės ruožą, kur kunigui leidžiama žvejoti arba tą ruožą išnuomoti. Bet štai bėda: pakrantę, kur buvo nerštavietė, bangos užnešė smėliu, žuvys nebeneršia ir niekam nepavyksta tos pakrantės išnuomoti. Kunigas sėdi be pinigų, tik su keptomis rusniečių atneštomis žuvimis. Nelinksma.

Verdainės kunigo kitos bėdos. Jis turi galvijų, bet parapijiečiai kunigo gyvulių neleidžia ginti per savo žemes į tolimą ganyklą. Kaip su galvijais pasiekti ganyklą? Vizitatoriai sprendžia ir nusprendžia: leisti Priekulės kunigui praginti gyvulius per parapijiečių žemę į ganyklą.Rekonstruotos kareivinių patalpos pritaikytos Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto reikmėms

Verdainėje problemų kilo ne vien kunigui, bet ir tikinčiųjų vokiečių bendruomenėms. Vienoje bažnyčioje buvo dvi bendruomenės – lietuvių ir vokiečių. Pastaroji ėmė nebeleisti savo vaikų į mokyklą, nors mokyklos lankymas privalomas. Tačiau bendruomenei neįtinka mokytojas, nepatinka ir mokykla. Kunigas skundžiasi vizitatoriams. Nuspręsta „gerinti“ mokytoją, bet tvarka privaloma visiems – vokiečiai turi eiti į bendrą mokyklą.

Ne geresnė buvo ir Ventės bažnyčios kunigo padėtis. Bažnyčia stovi prie tvirtovės Ventės rage, iš visų pusių perpučiama vėjų. Stogas nuplėštas, įlinko lubos, lietaus vandenys merkia sienas, kurios jau spėjo išsiklaipyti. Galima sulaukti, kad lubos vieną dieną nusileis ant parapijiečių galvų. Parapijiečiai nenori rinkti pinigų bažnyčios remontui, nes nori statyti naują bažnyčią toliau į žemyno pusę, ne vėjų pagairėje. O tradicinė vieta bažnyčiai visada buvo ir turi būti prie tvirtovės. Tiesa, XVII amžiui riedant į pabaigą tvirtovė jau prarado savo reikšmę. Kaip visus prieštaravimus išspręsti?

Teko ne vieną rebusą spręsti ir pačiai I. Lukšaitei. Kad ir nagrinėjant Ventės ir Rusnės kapinių sąrašą. Rašoma, kad gyvuliai vaikšto po kapines, tvora sugriuvusi, nors stovi (neaiškiai parašytas žodis) „porten“ ar „pforten“. Kas tai per prajovas – jokiame žodyne nerasi. Ilgai sukant galvą I. Lukšaitė apsistojo ties tokiu paaiškinimu, kad tai lotyniško žodžio „portus“ perdirbinys. Kitokį paaiškinimą būtų sunku rasti. Ir tada visas tekstas skambėtų taip: kapinės liko be tvoros, tik vartai stovi, bangos skalauja ir griauna krantą – išmeta iš žemės palaidotus žmonų kūnus… Štai toks makabriškas vaizdelis.

Aišku, valdžios ausis ir akis pasiekęs skundas neliko be atgarsio. Seka rūstus parėdymas: tas ir anas gyventojas turi aptverti kapines, sutvarkyti kapus ir juos prižiūrėti. Nieko kito nelieka, tik vykdyti valdžios paliepimą.

XVII a. pabaigoje tokia ir buvo to krašto kasdienybė: su žmonų rūpesčiais, vietovardžių formavimusi, vardais ir pavardėmis. Dar pastebėta, kad valstietės, kumetės, samdinės moterys dokumentuose užrašytos be pavardžių, tik vardais. Ar tai reiškia, kad jos ir pavardžių neturėjo? Akivaizdu, kad tas sluoksnis jų dar neturėjo. Asmenų rodyklės knygoje sudarytojams teko tenkintis tik moterų vardais. Taip ir užrašė: Anikė, to ir to žmona. Toks tad įvardijimas.

Tiesa, Ingė Lukšaitė rado pa-vardę „Luksenė“. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Gal paties Dangaus skirtas paslaptingas ženklas tyrinėtojai.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas




 

Nuotraukose: 
 
Buvusių kareivinių pastatai uostamiestyje virsta Klaipėdos universiteto patalpomis. Birželio 13 d. simboliškai atidarytas Universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, kuriame vyko habil. dr. Ingės Lukšaitės naujausios knygos pasitiktuvės
 
Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus (dešinėje) ir UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas atidarant naująjį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto patalpas
 
Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, trečias iš dešinės – Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, antroji iš dešinės – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė
 
Pristatoma naujoji Ingės Lukšaitės knyga: Silva Pocytė, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė, vyskupas Mindaugas Sabutis, rektorius Vladas Žulkus ir knygos autorė
 
Rekonstruotos kareivinių patalpos pritaikytos Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto reikmėms