MOKSLASplius.lt

Eksperimentas, kurio vardas – Lietuva (2)

 Pradžia Nr. 12


Balandžio 27 d. JAV prezidento Barako Obamos JAV Nacionalinėje mokslų akademijoje pasakytoji kalba sukėlė ir Lietuvos mokslininkų susidomėjimą. Prezidento B. Obamos išsakytos mintys, pasirodo, ne mažiau aktualios ir mums. Apie tai kalbamės su Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu prof. Juru Požela, kuris yra ir Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus vadovas. Pirmojoje pokalbio dalyje pristatydami pašnekovą nepasakėme, kad Juras Požela – 2008 m. Lietuvos nacionalinės pažangos mokslo premijos laureatas (kartu su Artūru Žukausku), taip pat 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas. Jis yra 100 išradimų, 400 mokslinių straipsnių, 9 monografijų autorius ir bendraautoris, parengęs 48 mokslo daktarus, iš kurių 9 apsigynė habilitacijos darbus.

Mokslinės kultūros raidos svarba

Naujojo Mokslo ir studijų įstatymo inicijuotojai juk visai kitaip aiškina Įstatymo esmę, rodo mums jo privalumus. Visuomenei aiškinama, kad naujasis Įstatymas kaip tik ir pašalina kliūtis tolesnei mokslo ir aukštųjų studijų sistemos pažangai. Žodžiu, atveriamos visos galimybės mokslo lygį pakelti, išlaisvintas verslas atsigręš į universitetus ir pradės investuoti į mokslą ir studijas. Tapsime konkurentiški, studentai nebėgs iš Lietuvos į užsienį, ateityje gal net klestėsime.


Tai netoliaregiškas požiūris. Išeinant į rinką, tam tikram klestėjimui kelias atveriamas, tačiau mokslo ir švietimo kokybės sąskaita. Fundamentinio mokslo sunaikinimo sąskaita. Būtent to išsigando Amerika, apie tai savo kalboje Amerikos Nacionalinėje mokslų akademijoje balandžio 27 d. ir kalbėjo prezidentas Barakas Obama. Todėl mąstantys amerikiečiai susirūpino, kaip galima normaliai finansuoti mokslą.

Liberalų lyderių gabumų pasireiškimas – bet kuriomis aplinkybėmis gauti ekonominės naudos. O mokslas, kuris neduoda pelno, jiems paprasčiausiai nereikalingas, nereikia ir tokios švietimo sistemos, kuri nerengia žmonių, mokančių gauti pelno. Štai čia ir glūdi liberalų ideologijoje užprogramuotas kultūrinis praradimas. Kad savo kultūroje prarasime Lietuvos fundamentinį mokslą, jiems galvos neskauda.


Kokius kaltinimus nuolat gir-dime Lietuvos mokslui: nėra tikrų prioritetų, bandoma aprėpti kone visas sritis, o pajėgų ir lėšų nepakanka. Taikomasis mokslas silpnas, praktinės naudos verslui ir pramonei duoda labai mažai, todėl pramonė naudojasi daugiausia užsienio technologijomis. Gal dalies tiesos esama?


Taikomąjį mokslą reikia vystyti. Tai yra aštriausia problema Lietuvoje. Bet negalima naikinti fundamentinio (neduodančio pelno) mokslo. Taikomasis mokslas neklestės panaikinus fundamentinį mokslą. Prezidentas Barakas Obama panašiai kalba ir apie JAV mokslą: tokie fundamentiniai mokslai kaip matematika, fizika, chemija, net biochemija neduoda greitos praktinės naudos. Tas pelnas gali pasirodyti (ir tai ne visada) po 20 ar net 50 metų. Tačiau civilizacijos ir kultūros pagrindus būtent tie fundamentiniai mokslai ir teikia. Pasaulio pažinimui tai būtini mokslai.

Biologijos, biotechnologijos, genų inžinerijos, DNR pokyčių tyrinėjimai taip pat neduoda labai greito pelno, o kainuoja labai daug. Planetoje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. gyventojų, o genomą pavyko apskaičiuoti gal tik penkiems žmonėms. Milžiniškų lėšų kainuojančios programos gretinamos su žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje programa.

Įdomiausia, kad žmogaus genomą jau sugebama užrašyti, bet nelabai sugebama perskaityti, suvokti to užrašymo logiką. Genų inžinieriai sugeba manipuliuoti genais, bet nelabai sugebėtų atsakyti į naujai iškilusius klausimus. Tai žinojimas, kuris greitos naudos nežada, tačiau yra būtinas kaip dar vienas pažinimo laiptelis.

Kad ir brangiai kainuoja, pasaulyje yra kas tuos tyrimus remia, supranta jų reikšmę tolesnei mokslo raidai ir žmonijos pažangai. Bent jau biochemikų tyrinėjimus remia vaistų gamybos kompanijos. Faktiškai beveik visi nauji vaistai sukuriami biochemikų. Nekalbėsiu apie tuos pavojus, kurie kyla dėl daugybės sukurtų vaistų, kuriuos žmonija vartoja kartais be saiko, tačiau biochemija yra ta sritis, kurią noriai remia turtingiausios pasaulio vaistų gamybos kompanijos. Išties tą mokslą reikia palaikyti, kad nenunyktų, nežūtų ta „nepelningoji“ jo dalis. Tačiau jeigu ta „nepelningoji“ dalis nebus plėtojama, neduos naujovių, tai ir mokslo plėtra sustos. Mokslinės kultūros raida ir yra radimas tų naujų dalykų, kurie padeda toliau plėtoti mokslą. Šiandien joms šventė – jos tapo Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto absolventėmis

Kadangi biochemijos darbams skiriamas ypač didelis dėmesys, pasaulyje kasmet sukuriama apie milijonas naujovių. Blogiausia, kad šio mokslo atstovai nelabai suvokia ryšius tarp šių atradimų, jų logiką. Visi dirba kas sau, kaip tikri individualistai, todėl kyla informacijos problema. Nemažai tų darbų kartojami kitose pasaulio laboratorijose, viena tyrinėtojų grupė nelabai nuvokia, kas kitos grupės padaryta. Reikia įsigyti galingų kompiuterių ir sisteminti visa, kas pasaulyje tame moksle kuriama.


Mokslinis „pelnas“ ne pinigais matuojamas

Kalbame apie pasaulinį mokslą, tačiau yra ir Lietuvos mokslas, kuriuo mūsų valstybė privalo rūpintis. Juk kad ir kaip norėtume, vargu ar pavyktų Lietuvoje įgyvendinti Barako Obamos užmojus, kaip tą gali padaryti didelė valstybė. Vargu ar Lietuvoje vienodai sėkmingai pavyks plėtoti fizikos, chemijos, matematikos ar biotechnologijos fundamentinius darbus. Visko tikriausiai neaprėpsime, nes ir protų neužteks (jie išsilaksto), ir lėšų nepakaks, todėl turime pasiieškoti savo specifikos ir plėtoti prioritetines sritis. Kaip veikti, į ką orientuotis, kad Lietuva galėtų būti moderni valstybė?


Šią mintį galiu dar toliau pratęsti: kam mums iš viso ruošti fizikus, kai pasaulyje jų ir taip pakanka? Kam reikia kompozitorių, kai pasaulyje yra daug geresnių? Panašių klausimų galima užduoti ne vieną. Jeigu norime būti kultūringa tauta, turime dirbti ne šiaip „visose srityse“, bet tose, kurios veda, verčia skverbtis mūsų mokslininkų mintis. Reikia ne drausti jiems tose juos dominančiose srityse dirbti, bet palaikyti norą gilintis į vieną ar kitą reikšmingą mokslo problemą.

Ką reiškė habilituoto daktaro laipsnis, kurio Lietuvoje lengva ranka atsisakyta? Reiškė, kad nebuvo draudžiama ieškoti savo krypties, gilintis į tam tikros krypties darbus. Kad ir gydytojas. Jeigu nori būti tarptautinės klasės mokslininkas, turi siekti to aukšto lygio plėtodamas savo krypties darbus. Panašiai galiu pasakyti apie kitų mokslų atstovus: nereikia jiems trukdyti atlikti jų krypties – fizikos, matematikos ar chemijos – darbus, kurie lyg ir neduoda jokio pelno. Tie darbai gali duoti gal ir ne iškart užčiuopiamą daug didesnį mokslinį „pelną“, kuris ne vien pinigais matuojamas. Negalima pamiršti vadinamojo grynojo mokslo.


Bet tada viskas susiveda į vertinimą – ką vadinti geru, ne visai geru, o gal prastoku ar net blogu mokslu? Viskas vertintojo valioje? Straipsnis pasirodo ISI žurnale, vadinasi, geras mokslas, o Lietuvos žurnale – jau prastesnis mokslas? Juk ir vertinamas kaip prastesnis.


Mokslas yra naujų žinių atskleidimas ir supratimas, net pavadinčiau – pasaulio supratimas. Mokslininkai pasaulį supranta kurdami teorijas, atskleisdami fizikinius ar kitokius reiškinius. Bandydami suprasti randa ir visai naujų dalykų – tai ir yra mokslas. Jeigu tas mokslas duoda rezultatų ir praktikai – labai gerai. Jeigu neduoda jokio rezultato – nelabai gerai. Bet tokie naudos neduodantys dalykai savaime nunyksta.

Mokslinio darbo vertinimą turi atlikti tiktai sąžiningi, turintys mokslo žinių bagažą mokslininkai. Lietuvoje tai yra Mokslų akademijos nariai.


Per kultūrinę inteligentiją reiškiasi tautos dvasia

Susidaro įspūdis, kad Mokslo ir studijų įstatymo kūrėjams Lietuvos mokslų akademija tarsi nelabai ir rūpi. Buvo nebuvo.


Lietuvos mokslų akademija telkia geriausius Lietuvos mokslininkus – man dėl to nekyla jokių abejonių. Nuo pat Lietuvos MA susikūrimo 1941 m. ši institucija buvo mokslo ir kultūros centras, kuris būrė asmenis, galinčius šalies mokslo problemas kelti, svarstyti ir spręsti. Akademija jungia ne mėgėjus, o žmones, kuriems rūpi, kad Lietuvoje egzistuotų tarptautinio lygio mokslas ir kultūra. Ne apskritai pasaulyje, bet būtent Lietuvoje. Akademijos nariai įsipareigoję, kad mokslas Lietuvoje būtų plėtojamas ir liktų lietuviškas. Aišku, MA veikla nukreipta ir į tai, kad jos nariai kuo aktyviau ir plačiau dalyvautų ir pasaulinio mokslo veikloje. Iš mąstančių žmonių mažai kas abejoja, kad Lietuvos MA yra Lietuvos nacionalinės kultūros centras.

Tačiau Akademijos problema ta, kad visi geriausieji sensta. 20 metų negalima priimti naujo nario į priimtojo vietą, net ir pačių geriausių, kurie „priauga“, nes vietų skaičius reglamentuotas. Tuos priekaištus – kad Akademijoje labai mažai naujų jaunų narių – girdėjome ir Nepriklausomybės pradžioje. Tada buvo įvesta Lietuvos MA ekspertų narystė, MA buvo papildyta 50 naujų narių ekspertų. Vietoj 100 narių Lietuvos MA atsirado 150. Tuo metu MA gerokai atsijaunino, tačiau laikas bėga ir šiandien vėl MA narių amžius jau yra pernelyg solidus. Visa bėda, kad nariai blogai miršta… (Juokiasi.) Būtų daugiau vakansijų ir ši problema savaime išsispręstų. Į dabartinę Lietuvos MA reikėtų 30–40 naujų narių priimti. Tą būtina daryti neatidėliojant. Tai vidinis MA klausimas, kurį ji pati turėtų kuo greičiau išspręsti.