Eksperimentas, kurio vardas – Lietuva (2)

Lietuvos MA veikla ypač svarbi liberalios ekonomikos sąlygomis kaip reguliuojantis veiksnys siekiant išsaugoti mokslą. Labai taikliai pasakė JAV prezidentas Barakas Obama, kalbėdamas apie JAV Nacionalinę mokslų akademiją:

„Nacionalinė mokslų akademija reikalinga ne tik moksliniams projektams vykdyti, bet ir mūsų eksperimentui, vadintam Amerika.“

Toliau prezidentas pateikė pavyzdį iš JAV istorijos. Abraomas Linkolnas valdė šalį pilietinio karo metu, kai pietinė dalis (Konfederacija) siekė atsiskirti nuo šiaurinės dalies (Sąjungos). Per patį kovų įkarštį Linkolnas įkūrė Nacionalinę mokslų akademiją, atrodytų, lemtingu Amerikai metu. Kodėl jis tai padarė? Todėl, kad Akademijoje matė tautos dvasiniam gyvenimui reikšmingą kultūrinio ir dvasinio šalies gyvenimo dalį. Akademijos narių smegenyse toji dalis sukaupta, per Akademiją ir reiškėsi.

Lietuvoje tautos dvasios pasireiškimas matomas, deja, tik per politinę veiklą. Jeigu dirbai sovietinės santvarkos metais, vadinasi, buvai kolaborantas, o tai jau nieko bendro neturi su tautos dvasia.

Kur matote tokio požiūrio pavojų?

Apie pavojų nekalbu, šį pavyzdį pateikiau tam, kad mano mintis būtų teisingai suprasta. Pavojus nebent tas, kad stinga supratimo, jog tautos dvasia slypi kaip tik mokslinėje ir kultūrinėje veikloje – per kultūrinę inteligentiją reiškiasi dvasinis tautos gyvenimas. Štai šį dvasinį lietuvių tautos gyvenimą ir reikia vertinti, vienu rankos mostu jo neatsisakyti. Inteligentija ir yra tikroji tautos dvasinio gyvenimo atstovė. Tauta, neturinti savo mokslų akademijos, nėra visavertė. Matyt, ne be reikalo amerikiečiai savo Nacionalinę mokslų akademiją vadina nacionaline vertybe. Tai kodėl mes gėdijamės vadinti?

Akademija nemylima, o gal jos bijoma?

Sumanyta tarpukaryje, kai dar jokios okupacijos nebuvo. Lituanistikos institutas Kaune prezidento Antano Smetonos buvo atidarytas 1939 m. kovo 9 d., nors oficialiai kaip Lietuvos MA įteisinta 1941 m. pradžioje, kai Lietuva jau buvo praradusi valstybingumą. Akademija apdairiai buvo įkurta Litua-nistikos instituto viso turto, įstaigų ir sąmatos pagrindu, vėliau į MA veiklą pasistengta įtraukti ir Lituanistikos instituto narius.

Net ir okupacijos laikais Mokslų akademija buvo lietuvybės oazė Lietuvoje. Tebegyvuoja Akademijos įsteigtų lietuviškų mokslo institutų sistema. Taikomieji žinybiniai institutai, kurie nebuvo Akademijos sudėtyje, kaip žinome, nebuvo ir lietuviški. Nesunku įsivaizduoti, koks būtų Lietuvos mokslas, jei nebūtų buvę Mokslų akademijos. Akademiniams institutams ir šiandien tenka reikšmingas vaidmuo Lietuvos moksle.

MA iki šiol sudaro Lietuvos mokslo stuburą. Akademijos dėka Lietuvos mokslas išlaikė savo gerą lietuvišką „veidą“, yra atpažįstamas. Lietuvos žmonės pripažįsta Lietuvos MA kaip nacionalinę vertybę ir tuo didžiuojasi, nes globaliajame pasaulyje rinkos sąlygomis nėra poreikio plėsti mokslą mažose valstybėse.

Pasikeitus santvarkai kokių tik kaltinimų neišgirdome Lietuvos MA nariams: tai labiausiai svetimai santvarkai atsidavę asmenys, kolaborantai, jų mokslas buvo politizuotas, o pati Akademija tėra ne pirmos jaunystės mokslo žmonių „klubas“, kuriam nėra ko pretenduoti į svarbesnį vaidmenį valstybės gyvenime...

Kaltino, kad čia sėdi Maskvos parankiniai? Nesąmonė. MA na-riai buvo aktyvūs dalyviai Lietuvos nepriklausomybės kelyje. Žinoma, Akademijoje buvo įvairiai mąstančių žmonių, jų požiūriai skyrėsi, bet labai neteisinga būtų juos vadinti mokslo nomenklatūrininkais. Pirmiausia tai inteligentai, gal ne visi mąstė taip, kaip kažkam reikėjo, bet jie buvo ir lieka mokslinės kultūros reiškėjai ir nešėjai šalyje.

Jeigu prezidentas B. Obama kalbėtų apie didįjį eksperimentą, kurio vardas Amerika, lygiai tokią pat teisę turime pasakyti apie savo eksperimentą, kurio vardas – Lietuva. Tas mūsų eksperimentas be dvasinę kultūrą nešančių žmonių būtų lygus nuliui. Per Lietuvos MA narių mokslo darbus ir veiklą visas pasaulis mato, kad Lietuvoje mokslinis gyvenimas vyksta. Moksle, kultūroje, technikoje ir kitose veikimo srityse turime ką parodyti. Be MA šalyje mokslo lygis labai smuktų, mokslo autoritetais taptų vien iš užsienio samdomi ekspertai, o mokslo publikacijos iš Lietuvos, lietuviškos pavardės ir institucijų pavadinimai rodytų tik provincijos lygį. Man Lietuvos MA – mūsų valstybės autonomiškas mokslo parlamentas, kurio narių aukštoji misija – išlaikyti mūsų mokslininkų kūrybingumą, neleisti plėtotis pseudomokslui ir šarlatanizmui. Štai kodėl labai gerbiu man suteiktą Lietuvos MA akademiko vardą ir juo didžiuojuosi.

Mūsų nariai dalyvauja šalies mokslo ir aukštųjų mokyklų veikloje, organizuoja tarptautines konferencijas, kuruoja mokslines draugijas, jų autoritetas daro didelį poveikį jau-nimui, jų žodis ir nuomonė reikšminga Lietuvos mokslui. MA turi biblioteką, Ekonomikos institutą, Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyrių. Tačiau ką dabar girdime? Esą MA bibliotekos, Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus ir kai kurių kitų institucijų priklausomybė Mokslų akademijai, girdi, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui... Kokio tikslo tada siekiama? Norima MA bibliotekos pastatus ir kitą turtą „realizuoti“? Tai būtų nusikaltimas prieš Lietuvos mokslą ir kultūrą.

Kodėl Mokslų akademija negali steigti savo laboratorijų, bibliotekų, kurti savo padalinių ar institucijų, jeigu tai reikalinga moksliniam ir kūrybiniam darbui? Tokios „naujovės“ man visiškai nesuprantamos. Pagaliau dalyvauti pasaulio moksliniame gyvenime taip pat būtina tik pagal Mokslo ir studijų įstatymą? Gal išvis Lietuvoje norima pamiršti, kas yra mokslo demokratija, akademinė laisvė ir panašiai? Atleiskite, į kokią santvarką esame vedami? JAV prezidentas Barakas Obama sako:

„Pakirsti mokslinę etiką – reiškia pakirsti demokratiją. Tai prieštarauja mūsų gyvenimo būdui.“

Išeitų, kad demokratijos ir mokslinės laisvės pakirtimas Lie-tuvoje peršamam gyvenimo būdui neprieštarauja? Sunku sutikti.

Kokį pavojų matau šiandienėje Lietuvoje? Žmogus, kurio veikla nukreipta į šalies mokslo, kultūros darbus, lyg ir nevertinamas. Nevertinamas ir jo nueitas kelias iki Lietuvos MA nario vardo. Tie, kurie neįstengė prasimušti į habilituotus daktarus, pasiekė, kad Lietuvoje apskritai būtų panaikintas šis mokslo laipsnis. Panašiai ir tie mokslininkai, kurie neįstengia prasimušti į Lietuvos MA narius, daro viską, kad nebūtų MA. Žodžiu, habilituoti daktarai nereikalingi, o tuo labiau – akademikai. Paradoksas, bet aukštesnius mokslo laipsnius trintys asmenys tampa nereikalingi savo valstybėje – tai jau pavyko įgyvendinti naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu. Lietuvos MA pavadinčiau lietuvybės sargu Lietuvos moksle ir kultūroje. Tai nacionalinė vertybė, kuri reikalinga, būtina mūsų eksperimentui, kurio vardas – Lietuva. Tai Lietuvos mokslo ir kultūros atstovės pasaulyje, nes niekas geriau užsienyje mūsų šaliai už Lietuvos MA neatstovauja. Pats šios Akademijos buvimas rodo egzistuojantį valstybės mokslą ir kultūrą. Štai kodėl Lietuvos MA yra ne šiaip klubas, kurios nariai rūpinasi savo vidiniais reikalais, nes MA siekis ir misija – rūpintis visu Lie-tuvos mokslu. Bet kadangi kalbama, kad Lietuvoje apskritai nėra mokslo, ir Akademijos misija atrodo be turinio.

Sunku būtų rasti dabartiniame pasaulyje valstybę, kuri neturėtų savo nacionalinės ar kitokį statusą turinčios mokslų akademijos. Pagaliau Lietuvos MA nariai – ne vien Lietuvos mokslininkai, bet ir užsienio nariai, žymūs kitų šalių mokslininkai. Keistai atrodytų valstybė be savo mokslų akademijos.

Sakoma, kad Lietuvos MA niekas nenaikina, tačiau šiems metams finan-savimas sumažintas beveik perpus. Akademijos bijoma, kad ji gali trukdyti verslui daryti įtaką šalies mokslui. O kaip verslui galima trukdyti? Tik skatinant žmones dirbti mokslinį darbą, dirbti ne tik verslui, bet ir mokslui.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas