Nuo Danieliaus Kleino iki lietuvių kilmės teorijų

Pizos universiteto Italijoje profesorių Pietrą Umbertą Dinį (Pietro Umberto Dini) Vilniuje sutikti galima ne taip jau retai, todėl galėtume daryti logišką išvadą, kad mūsų sostinė nėra rami lituanistikos ir baltistikos užuovėja. Veikiau priešingai – pakankamai gyvybingos veiklos centras, nes važiuojama paprastai į tas vietas, kur esama tam tikro judėjimo. Birželio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje prof. P. U. Dinis buvo inauguruotas (o išrinktas – 2007 m.) šios Akademijos užsienio nariu, ta proga perskaitė turiningą inauguracinę paskaitą. Birželio 25 d. profesorius dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Danielius Kleinas ir jo epocha, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui ir 400-osioms Danieliaus Kleino gimimo metinėms. Pirmosios lietuviškos gramatikos autoriui skirtoji konferencija vyko Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Konferencijos dalyvius ir svečius italų kalbininkas sugebėjo sudominti pranešimu Pastabos apie kai kurias Danieliaus Kleino idėjas, iškeldamas reikšmingų filologijos mokslui ir kultūros istorijai įžvalgų. Gera proga priminti, kad P. U. Dinis 1983–1984 m. studijavo Vilniaus universitete, o 2005 m. buvo išrinktas šio Universiteto garbės daktaru.

Ne toks jau retas italų baltisto svečiavimasis Lietuvoje dar nereiškia, kad labai paprasta jį pakalbinti, nes visos valandos iš anksto suplanuotos. Išsamesniam pašnekesiui neliko laiko ir po Danieliui Kleinui skirtos konferencijos – po pranešimų svečias turėjo reikalų Italijos ambasadoje, paskui skubėjo į Venclovų muziejų, kur buvo numatytas renginys su Tomu Venclova. Kitos dienos rytą konferencijos dalyvių laukė išvyka į Karaliaučiaus kraštą, aplankant su Danieliumi Kleinu susijusias vietas.

Žodžiu, ar šauk, ar rėk, bet Pietras Umbertas Dinis Vilniuje tiek pat pasiekiamas, kiek ir Pizoje. Tačiau nebūna to blogo, kas neišeitų į gera: profesoriaus bičiuliai lietuviai kalbininkai truputį užtruko, ir kol P. U. Dinis lūkuriavo jų prie Vilniaus universiteto bibliotekos meniškų naujųjų durų, Mokslo Lietuvos atstovas su diktofonu akiplėšiškiausiu būdu kaip mat prisistatė. Profesoriui neliko nieko kito – 15 laukimo minučių teko paaukoti pašnekesiui.

Šis smulkmeniškas aiškinimas turėtų būti suprastas ir kaip savotiškas atsiprašymas tų skaitytojų, kurie laukia iš Mokslo Lietuvos gilių analizių, procesų ir reiškinių atspindėjimo. Eilinį kartą visų šių geidžiamų dalykų nesulauks, nebent juos galima paguosti, kad ir mažas laimėjimas geriau negu joks.

Garbusis Profesoriau Dini, kiek šiandien aktualus Danielius Kleinas, pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius, lietuviškų giesmių knygų sudarytojas? Kiek aktualus kalbininkams, filologams, apskritai humanitarams?

Toks klausimas… Baltistams Danielius Kleinas svarbus ir žinomas. Už baltistikos ribų turbūt dar per mažai apie jį girdėta. Todėl mūsų – mintyje turiu užsienio baltistus – užduotis padaryti viską, kad ir užsienyje būtų kuo plačiau ir geriau žinomas.

Kiek Danieliaus Kleino veikla verta, kad būtų geriau žinoma ir užsienyje? Suprantu, kad jis buvo didelis XVII a. eruditas ir intelektualas, bet dabar XXI amžius. Ar ne per tolima praeitis to meto kalbininko darbai, kurie šiandien gal labiau rūpi mokslo istorikams, o ne XXI a. intelektualams?

Praeitis – ne praeitis… Ir dabarties nebūtų, jeigu nebūtų praeities. Todėl visai nepritariu tiems, kurie ragina greičiau pamiršti praeitį. Danielius Kleinas ir kai kurie kiti praeities kalbos mokslo atstovai mums labai aktualūs ir šiandien.

Kiek verta studijuoti jo palikimą? Manau, verta. Šiandien konferencijoje skaičiau pranešimą Pastabos apie kai kurias Danieliaus Kleino idėjas, mėginau gvildenti galimus Danieliaus Kleino ryšius su to meto Vokietijos autoriais, taip pat Italijos humanistais. Beje, ne vien Italijos. Prof. Akselis E. Valteris (Axel E. Walter, Universität Osnabrück) iš Vokietijos irgi pabrėžė Danieliaus Kleino itin glaudžius ryšius su vokiečių humanistais.

Tais laikais kultūrai reikšmingi tekstai buvo skelbiami lotynų kalba, tad visi humanistai jautėsi labai artimi, nors kartais ir gyveno toli vieni nuo kitų. Jie puikiausiai galėjo skaityti vieni kitų knygas, tad juos siejo dvasinės giminystės ryšiai.

Prof. Akselis E. Valteris yra Vokietijos, vadinasi, protestantiškojo krašto atstovas. Jūs – iš katalikiškosios Italijos. Ar tai turi įtakos tyrinėjant kad ir Danieliaus Kleino laikų ap-linką, siekius ir t. t. Kitaip tariant, kiek tų tyrinėjimų objektas pavaldus paties mokslininko religiniams, pasaulėžiūriniams ir kitokiems įsitikinimams?

Negalėčiau teigti, kad tokios priklausomybės visiškai nėra, bet galiu užtikrinti, kad tai tikrai nėra mano paties kaip tyrinėtojo atvejis. Visai ne dėl to domiuosi Danieliumi Kleinu ir kitais lietuvių raštijos autoriais. Taip jau susiklostė mano mokslinis gyvenimas, kad pirmiausia teko gilintis į Martyno Mažvydo veiklą ir XVI a. laikus, paskui perėjau prie Danieliaus Kleino ir Heinricho Johano Lyzijaus (Heinrich Johann Lysius)*. Iš tiesų visi trys – liuteronai, tad Jūs mane galėtumėte kažkuo įtarti. (Juokiasi).

Jei ką ir įtariu, tai tą, kad italų kalbininkui, humanitarui studijuoti Danielių Kleiną ir XVII a. lietuvių raštijos dalykus turėtų būti labai nedėkingas užsiėmimas. Matyt, esate iš tų Antikos palikuonių, kuriems tiktų stoiko epitetas.

Šiuo metu Italijoje filologija ir apskritai kalbotyra – nedėkingas užsiėmimas. Visame pasaulyje dabar išgyvename tokią epochą, kai domėtis praeitimi, senove, istorija – kai kam nieko vertas dalykas. Tokiai nuostatai visiškai nepritariu. Tačiau jeigu manęs klausiate, atsakau: taip, filologijos mokslai, lingvistika, ypač istorinės lingvistikos mokslai, šiuo metu pasaulyje išgyvena didelę krizę. Priežastis ta, kad žmonės, ypač jaunoji karta, nelabai domisi visais šiais dalykais.

Žmonės, o ypač jaunoji karta labai keistai orientuojami – į greitą sėkmę, pelningą darbą (tarsi kitokio darbo ir nebūtų). Jeigu net universitetai iš mokslo šventovių tampa viešosiomis įstaigomis, verslo įmonėmis, apie kokią akademinę dvasią ar kultūrą, atsakomybę už mokslą ir tautos reikalus galima kalbėti?

Štai čia ir pakliūname į užburtą ratą: jaunimas neįgyja teisingų nuostatų, yra orientuojamas ne į tikrąsias ir amžinąsias vertybes, nes tokie šiandien yra mūsų universitetai. O kitokie ir nebus, jeigu į juos ateis ir jiems vadovaus būtent tokių nuostatų dėstytojai, būsimieji profesoriai.

Išsisemia senaisiais laikais universitetuose puoselėtos kultūrinės nuostatos, vertybės, principai. Vilniaus universiteto filomatai į Belmonto kalvas rinkdavosi ne į vakaruškas, bet skaityti savo eilių, dainuoti dainų, tardavosi, kaip galėtų pasitarnauti savo laisvę praradusiai tėvynei. Ne kaip turtus susikrauti ar gauti pelningą vietą svajojo, bet kaip būti naudingais savo šaliai, žmonėms. Ir niekas varu jų į tuos susibūrimus nevarė.

Manau, daug ką išties reikėtų keisti mūsų visuomenėse, taip pat ir universitetuose. Iš vieno kraštutinumo į kitą blaškytis neverta, bet prarasti senąsias vertybes nežinia dėl kokios ateities, dažnai efemeriškos ir neįgyvendinamos tikrai nereikėtų.

Šiandien klausėmės mokslininkų iš Italijos, Vokietijos, Čekijos, Lietuvos, kurie citavo Danielių Kleiną ir jo „Lietuviškai gramatikai“ pratarmę parašiusį poetą Simoną Dachą. Jie buvo baroko epochos žmonės, bet savo darbuose ir gyvenime rėmėsi Antikos išminčių idėjomis, skleidė pasaulinę didžios kultūros patirtį tiek mokslo žmonių aplinkoje, tiek visuomenėje. Dabar mažai kam tos pasaulio išminties reikia. Sukamės kaip voverės rate. Kas gali mus išvesti iš to, kaip Jūs sakote, užburto rato?

Kam tos išminties, žmonijos patirties, kuri reiškiasi per kultūrą, nereikia? Tik nekultūringam žmogui, kuriam tereikia vos kelių labai primityvių dalykų. Ar apie juos kalbame? Susitarkime, kad ne apie juos.

Visa bėda, kad ir mąstančių, kul-tūringų žmonių jau nelabai reikia.

Problema ta, kad kultūringųjų vis mažiau reikia. Gal buvo laikų, kai jų reikėjo ir buvo dar mažiau. Dėl to, aišku, išgyvenu, bet komplekso nejaučiu. Nesu iš tų, kurie įstengtų keisti pasaulį ar bent artimą aplinką. Nesugebėčiau, nesu supermenas. Galime paveikti vieną kitą žmogų, jeigu gerai sekasi. Pagaliau kiekvienas turi rasti savo kelią – to principo laikausi. Kiek galima auklėti, ugdyti savo mokinius, studentus, tiek stengiuosi tą daryti. Svarbiausia, ką noriu jiems įdiegti – kritiškumo jausmą. Kad nesikliautų laikraščiais, televizija ar tariamais autoritetais. Universitetuose profesūra ir turi ugdyti studentų kritinį mąstymą, nes nieko daugiau ir negalime daryti. Jeigu jaunas žmogus sugebės kritiškai mąstyti, jam paprasčiau bus rasti savo kelią.

Kaip įvertintumėte Vilniaus universitete vykusią Danieliui Kleinui skirtą konferenciją?

Ši konferencija man patiko. Dėl įvairių priežasčių viskas pateikta gan glaustai, truputį skubant, neliko laiko diskusijoms. Labai gaila, nes ne kartą norėjau pasisakyti, gal ir pasiginčyti su pranešėjais. Tačiau pranešimai – gero lygio, verta buvo dalyvauti. Jeigu tuos pranešimus bus galima vėliau perskaityti išspausdintus, jie turės išliekamąją vertę. Buvo daug naujų pranešėjų, išsakyta naujų idėjų, pateikta naujų rakursų į senas problemas. Manau, užsimezgė nauji ryšiai tarp tyrinėtojų, o tai labai gerai. Tokiu lygiu ligi šiol, rodos, dar nebuvo nagrinėta Danieliaus Kleino veikla.

Kaip vertinate jaunų mokslininkų, visų pirma Lietuvos, pranešimų lygį? Ar jie sugeba integruotis į pasaulinį tyrimų lygį?

Pasakyčiau, net ir labai sėkmingai sugeba. Dabar jaunimas gali lengviau pasitobulinti užsienio universitetuose, moka užsienio kalbų. Pagaliau ir išvykimas į kitas šalis jau nesudaro sunkumų, su kuriais tekdavo susidurti anksčiau. Todėl jauni tyrinėtojai yra gerai pasirengę, apsiskaitę.

Žinoma, toks mano vertinimas iš dalies sąlyginis, nes kalbu apie tą jaunimo dalį, kuri išties domisi mokslu. Gal didžioji jaunimo dalis daug ko nežino, nes ir nenori žinoti, nenori domėtis. Lemia tik jų pačių noras.