MOKSLASplius.lt

Nuo Danieliaus Kleino iki lietuvių kilmės teorijų


Klausiu todėl, kad Lietuvoje netyla diskusijos dėl mūsų universitetų – geri ar blogi. Daug yra tekę išklausyti priekaištų dėl prasto humanitarinių darbų lygio (esą juose ne visada daug mokslo, nepaaiškinant, koks mokslas turimas galvoje ir kokio mokslo reikėtų).


Galiu Jus užtikrinti, kad tokia humanitarinė mokslų vertinimo tendencija yra ne vien Lietuvoje. Pasakyčiau, kad su tokiomis vertinimo nuostatomis tenka susidurti ir kitose šalyse, taip pat ir Italijoje. Tada galima sakyti, kad nėra pinigų, nėra fondų ir būtinai reikia mokslo reformos. Italijoje jau vyksta reformos reforma. Gal tai lietuvius paguos? Todėl prieš imantis reformos reikėtų gerai apgalvoti, kokia ta reforma turėtų būti, kad netektų reformuotis dar kartą.


Profesoriau Pietrai Umbertai, Jūs gi žinote, kad reformas daro ne tie, kurie linkę galvoti, bet kurie gimę veikti. Arba įsivaizduoja, kad būtent tam tinka.


Tai amžina problema. Deja, mąstymas ir veikimas dažnai nėra kartu derančios savybės. Tie, kurie išties mąsto, paprastai neveiklūs, o sugebantys veikti dažnai nepakankamai mąsto. Reikėtų rasti aukso vidurį, tačiau žmonija to aukso vidurio ieško nuo Antikos laikų ir, deja, nelabai sėkmingai.


Kai prieš keletą metų maloniai per kavos pertraukėlę kalbėjomės Lietuvių kalbos institute vienos konferencijos metu, žadėjote parašyti knygą apie lietuvių kilmės teorijas.


Knyga parašyta, jos mašinraštį parodžiau Lietuvos mokslų akademijoje per mano inauguraciją šios Akademijos užsienio nariu. Reikia truputį pašlifuoti paskutinį skyrių, bet iš esmės knyga baigta. Ji parašyta italų kalba. Atspėkite, su kokia problema susiduriu jau parašęs knygą?


Finansų leidybai?


Būtent – reikia gauti lėšų ir sudominti leidyklą. Kada nors, jeigu būtų susidomėta, galima išversti ir išleisti lietuvių kalba. Visa blogybė, kad nėra pinigų leidybai.


Jums atrodo, kad išleista itališkai ta knyga galėtų sukelti didesnį susi-domėjimą?


Ne, taip negalvoju. Rašiau itališkai, nes tai mano gimtoji kalba, todėl sekasi „stichiškiau“ rašyti, reikia mažiau pastangų. Šiais laikais gal svarbiau tokią knygą parašyti anglų kalba ir nesukti sau galvos. Nors anglomanijos nemėgstu, taip būtų lengviau. Tačiau ji parašyta itališkai, norėčiau ir išspausdinti Italijoje. Reikia turėti pakankamai pinigų, nes tai 600–700 puslapių knyga. Leidyba brangiai kainuoja, o krizė jaučiama visur. Taigi knyga yra, tačiau nežinia kada pasirodys.


Kiek teko bendrauti su mąstančiais italais arba Italijoje gyvenančiais lietuviais, jie gana kritiški italų atžvilgiu. Girdi, italai gana tingūs, mažai kuo domisi, nebent patys savimi, kitkuo juos sudominti sunku, nes jie apie save labai geros nuomonės, o visa kita jiems nereikalinga. Atsiprašau, kad ėmiausi papūgos vaidmens ir perpasakojau, ką esu girdėjęs. Blogai pasakiau?Lietuvos tūkstantmečiui ir Danieliaus Kleino 400-osioms gimimo metinėms Vilniaus universitete skirtoje konferencijoje; pranešimo autorių papildo prof. Domas Kaunas, jo mintis pasižymi  prof. Pietras Umbertas Dinis


Sunku paneigti, nes tai tiesa. Ir šito Italijoje esama.


Kaip ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje.


Galimas dalykas, Lietuva prisidės prio šios knygos išspausdinimo Italijoje. Amerikos lietuviai susidomėjo ir iš dalies remia. Įsivaizduokite, kokia mūsų padėtis Italijos universitetuose. Neturime pakankamai lėšų, kad galėtume spausdinti savo tyrimų rezultatus.


Nes tai su baltistika ar lituanistika susiję darbai. Veikiausiai ir Lietuvoje būtų striuka, jeigu tektų rūpintis, kaip išleisti apie Italiją, italų kultūriniams ar istorijos tyrinėjimams skirtą knygą. Vis dėlto įdomu išgirsti, kas Jus patį taip patraukė, sudomino imtis lietuvių kilmės teorijų nagrinėjimo? Patys lietuviai į tą romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, Palemoną ir jo sūnus neva davusius svarbiausiems Lietuvos miestams vardus, žiūri šiek tiek atlaidžiai, kaip į Renesanso epochos gražią legendą, mąstančios Lietuvos bajorijos išmonę, siekiant atsispirti lietuvių lenkinimui ir iš to kylančio tautinio žeminimo. Imdamasis šios temos randate įdomių dalykų. Kas Jus kaip tyrinėtoją, baltistą šiuo atveju labiausiai domino ir teikė motyvacijos?


Pirmiausia buvo įdomu pasimokyti, nes visas savo knygas rašau sau – kam gi daugiau?


Todėl ir nenusiviliate skaitytojais?


Nenusiviliu, nes rašydamas daug ko ir pats išmokstu. Jeigu vėliau tas rezultatas pasirodo įdomus ir kitiems žmonėms, tai dar geriau. Paprastai rašome tai, ką patys norime sužinoti, giliau patirti, išgyventi. Juk ar gali kitą sudominti tuo, ko pats nežinai.


Ko dabar esate pasiryžęs imtis?


Norėčiau imtis dviejų dalykų. Toliau tyrinėti senovės prūsų kalbą, tam tikslui naudodamasis senaisiais išlikusiais tekstais. Sąlyginai kalbant, iki 1561 m., kai išėjo Enchiridionas, arba Martyno Liuterio Mažasis katekizmas, išleistas 1561 m. Karaliaučiuje ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jį išvertė Pabėčių (dabar Romanovo Karaliaučiaus krašte) klebonas Abelis Vilis, šiek tiek mokėjęs prūsiškai. Štai tame katekizme iš 134 puslapių prūsiškas tekstas sudaro 54 puslapius. Tai didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas.

Mano galva, prūsų kalbos korpusą būtų galima plėsti, įtraukti ir tuos tekstus, kurie prūsiškai buvo spausdinti vėliau, turiu omenyje Orationes Dominicae – Tėve mūsų kolekcijos, kurios išėjo neseniai iki vėlyvojo laikotarpio. Aišku, tie tekstai gali pasirodyti įdomūs, nors gali pasikartoti tai, kas jau žinoma tyrinėtojams, tačiau jie dar nesurinkti, o tai reikia padaryti. Be to, dar yra nemažai glosų, mikrotekstų, todėl būtų svarbu šį tyrimą atlikti. Gal tą darbą spėsiu atlikti šią vasarą viešėdamas Vokietijoje.

Kitas darbas, kurio norėčiau imtis – parengti savo knygos Baltų kalbos antrąjį leidimą. Italų kalba ši knyga pasirodė 1997 m., lietuvių ir latvių kalba 2000 m., rusų – 2001 metais. Kai ką toje knygoje reikėtų patobulinti, atnaujinti, nes per tą laiką buvo nemažai tyrinėta ir atrasta svarbių dalykų. Žodžiu, laukia darbas. Patrauklus, bet ir gana sudėtingas. Be to, vėl kils finansavimo problema.


Lankydamasis akademiko Janio Stradinio darbo kabinete Latvijos mokslų ir menų akademijoje Rygoje, mačiau Jūsų J. Stradiniui padovanotą knygą – Livonijos metraštininko Henriko Latvio „Livonijos kroniką“ italų kalba.


Tai darbas, kuriame mano nuopelnas baltistikai mažesnis. Parašiau pratarmę italų kalba, globojau vertimo reikalus, tačiau knygą išvertė Pizos universiteto doktorantas Pjeras Budžani (Piero Bugiani). Beje, jis ne tik išvertė, bet ir parašė komentarus Livonijos kronikai.

Beje, P. Budžani dabar baigė versti Chronica Slavorum ir pradėjo versti Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką. Tačiau kaip ir visada su šių reikšmingų veikalų išleidimu italų kalba kils didelių problemų. Tada gal bent lotyniškai ir itališkai išspausdinsime P. Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką. Ligi šiol tokio viduramžių šaltinio italų kalba nebuvo, išspausdinus daugiau žmonių galėtų susipažinti.


Kiekvienas Jūsų naujas žingsnis – tai ir nauja problema. Atrodo, kad Jums patinka tas problemas kurti ir jas spręsti.


(Juokiasi.) Galbūt. Pats nežinau, bet taip susiklosto.


Ką gi, leiskite palinkėti kylančias problemas ir ateityje spręsti ne mažiau sėkmingai. Ačiū už pokalbį, tegu ir trumpą.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:

Pizos universiteto Italijoje prof. Pietras Umbertas Dinis priima Lietuvos MA užsienio nario diplomą iš prezidento Valdemaro Razumo rankų

Renginio dalyviai su inauguruotuoju Lietuvos MA užsienio nariu prof. Pietru Umberto Diniu

Lietuvos tūkstantmečiui ir Danieliaus Kleino 400-osioms gimimo metinėms Vilniaus universitete skirtoje konferencijoje; pranešimo autorių papildo prof. Domas Kaunas, jo mintis pasižymi prof. Pietras Umbertas Dinis