MOKSLASplius.lt

Lietuvių kultūros lobių sargyboje

 Jubiliatas prof. Algimantas Miškinis (viduryje) tarp sveikintojų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant jam skirtą parodąKiekvienas jubiliejus, tuo labiau iškilus – tai ir savotiška pamoka. Savotiška, nes pirmiausia patys sau užduodame klausimą, kas pamokoma yra jubiliato gyvenime ir veikloje, ką kiekvienas iš jo ilgametės patirties galėtume perimti ar bent pasinaudoti. Gal perdėm pragmatiškas siekis, bet tai nesmerktinas mokinio pragmatizmas, kuris nori perimti geriausia, ką jam gali duoti mokytojas. Pagaliau tai ir siekis apmąstyti jubiliato gyvenimo kelią, jei ne visą – būtų pernelyg drąsu ir net akiplėšiška teigti, – tai bent vieną kitą gyvenimo epizodą, tarpstotę reikšmingesnių įvykių sekoje.

Ko galėtume išmokti iš prof. Algimanto Miškinio, Lietuvos MA nario korespondento, kuriam birželio 25 d. sukako 80 metų ir kurio jubiliejų jaut-riai paminėjo Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius, taip pat ir Lietuvos MA biblioteka, parengusi jubiliato darbams ir mokslinei veiklai skirtą parodą. Šie du renginiai ir paskatino ieškoti atsakymo į jau spėtą užduoti klausimą. Taigi kas pamokoma jubiliato gyvenime?

Akad. Antanas Buračas, kuriam birželio 17 d. sukako 70 metų, tvirtina, kad kolega A. Miškinis išsiskiria gebėjimu žmonėse ugdyti supratimą, o tai yra kultūros vertybė ir stebėtina savybė – sugebėti savo paties pavyzdžiu užkrėsti kitus. Tai ir labai sudėtingas darbas – tyrinėti ir saugoti išblaškytą, kai kuriais istorijos laikotarpiais sąmoningai tremptą ir naikintą mūsų kultūrą.

Lietuvos MA narė korespondentė prof. Viktorija Daujotytė kolegos A. Miškinio laikysenoje mato to sveiko aristokratizmo bruožus, kurie, deja, mūsų visuomenėje vis labiau prarandami. V. Daujotytė mintyje, matyt, turi ne tiek kolegos tiesų stotą ir visą povyzą, kiek jo laikyseną kultūros paveldo, apskritai kultūros klausimais. Pakaktų priminti vieną pavyzdį. Visą gyvenimą rinkęs meno kūrinius, o surinkęs vertingiausią Lietuvos dailės kolekcijos dalį – 26 dailininkų 171 kūrinį – A. Miškinis padovanojo Kauno miestui. Vadinasi, dovana ir visuomenei.

Vis dėlto profesorė užduoda klausimą ir ypač skaudų, ko gero, pačiam jubiliatui: ar verta tą daryti? Juk dovanotojui dar tenka kryžiaus kelius nueiti, kad jo kolekcija būtų priimta ir jai rasta derama vieta muziejuje. Miestas, valstybė (mūsų rinktųjų asmenyse) ir visuomenė nejaučia jokio įsipareigojimo, bent kiek didesnio dėkingumo už žmogaus viso gyvenimo veiksmą, susikaupimą ir palikimą. Skaudu, bet tenka apie tai svarstyti, gūžčioti pečiais kaip susidūrus su visiška nesuprantamybe. Veikiausia tai visų didžių sielų dalia, o jų didumas ir reiškiasi tuo, kad tie žmonės supranta svarbią žmogiškosios būties dramą: gyvenimo prasmingumas matuojamas ne jam parodytais padėkos ženklais. Nėra kito pasirinkimo, kaip dirbti savo darbą, kurio prasmingumu esame įtikėję, o to darbo galutinis naudotojas, taigi ir adresatas, vis viena yra visuomenė, bendruomenė, tauta, valstybė.

V. Daujotytės retorinis klausimas kelia ir daugiau abejonių, bet pats jubiliatas šiuo atveju ir yra mums moralinis argumentas – tenka pritarti profesorei, kurios mintis čia išdėstėme gal ir ne visai rišliai.

Prof. Domas Kaunas tvirtina visada įdėmiai ir su pagarba žvelgęs į A. Miškinio darbus, įžvelgdamas šios asmenybės tvirtą pilietinę laikyseną. Jis visados darė ir tebedaro tai, kas reikalinga valstybei, šaliai, visiems žmonėms. Kam geriau už Domą Kauną vertinti kolegos lentynoje išrikiuotas parašytas knygas ir leidinius? Tai atkaklaus kovotojo, gal net atkaklaus mokslo vienišiaus lemtis, kartu ir pašaukimas. Nuo daugybės gyvenimo malonumų ir vilionių tenka šalintis, atsiriboti – tai kaina, kurią moka kūrėjas už malonumą dirbti savo darbą. Jeigu į A. Miškinio darbus sugebėtume pažvelgti iš ateities perspektyvos, galėtume išskirti daugybę įdomiausių temų, kurias rutuliojo mūsų miestelių ir miestų urbanistikos tyrinėtojas. Kaip ir kiekvienas žmogus, Domas Kaunas vertina daugelį dalykų per savo tyrinėjamos Mažosios Lietuvos tematiką, A. Miškinio darbuose aptinka ir savo gimtojo krašto atspindžių. Tegu tai bus Plateliai ar Alsėdžiai – kiek daug reikšmingiausios medžiagos per ilgus tyrinėjimo metus surado, surinko, po trupinį sunešė į kultūros aruodą A. Miškinis. Daugelio senų statinių ar kitų dalykų mūsų miesteliuose jau nebėra, nunyko statant vėlesnių laikų statinius ar platinant gatves, o A. Miškinio planuose, surinktose senose nuotraukose yra išlikę. Vadinasi, nežuvo be pėdsako, išliko kaip dokumentuoto paveldo dalis.

Dar svarbiau, jeigu tyrinėtojui pavyko įtikinti vietinės valdžios atstovus išsaugoti vieną ar kitą architektūros reliktą, nes ne kiekvienam duota suvokti kultūros vertybės reikšmę – tam reikia ne vien profesinių žinių, bet kartais ir tos kultūrinės nuovokos, kuri žmogui arba duota, arba jos nėra – tada lieka tik rankomis skėstelėti.

D. Kaunas labai vertina A. Miškinio kaip kolekcininko veiklą. Išskyrė ne kolegos Rytų meno ar Vakarų Europos dailės kolekciją, teisę vertinti palikdamas šio meno žinovams, bet A. Miškinio surinktų atvirukų kolekciją. Tai didelis ir labai svarbus darbas – laiku pamatyti, aptikti, rasti atviruką, kuriame užfiksuota tai, kas seniai gyvenime išnykę. Kai tų atvirukų dešimtys tūkstančių – tai ištisas kultūros pasaulis, fenomenalus krašto praeities dokumentas. O jei dar žinovo rankose visa ši medžiaga suklasifikuota, sumaniai parengta ir eksponuojama – tai jau išties vertybė. A. Miškinio atvirukų kolekcija – tikra ikonografinių duomenų bazė, kuri vargu ar Lietuvoje kieno nors pralenkta. Joks archyvas ar biblio-teka mums tokių rinkinių nepateiks, neparodys.

Paties A. Miškinio kolekcionavimo patirtį perteikiančią medžiagą D. Kaunas tvirtina skaitęs kaip įdomiausią knygą. Vienas dalykas – atvirukus rinkti, visai kitas – sugebėti perteikti savo kaip kolekcininko veiklos patirtį. Apie tai beveik nėra literatūros, todėl A. Miškinio darbas ypač vertinamas. Tą medžiagą jau galima įtraukti į studijų programas, nes kalbama apie kolekcionavimą kaip komunikaciją, o tai jau didžiulė pagalba dėstytojui. Juo labiau, kad parašė A. Miškinis, kurio kompetencija ir tyrinėtojo autoritetu galima pasikliauti.

Prof. Antanas Tyla A. Miškinį vadina Lietuvos Šlimanu. Pastarasis atkasė senosios Trojos liekanas, taigi legendai suteikė istorinės realybė bruožų. Panašiai ir A. Miškinis: jis iš nežinomybės į dienos šviesą ištraukė Lietuvos urbanistinės civilizacijos raidą, savo darbais Lietuvos miestelių gyvavimo legendas pavertė tikrove. Išleido 11 tomų Urbanistikos paminklų, skirtų miesteliams, kurie buvo įtraukti į istorinio ir urbanistinio paveldo sąrašus.
A. Miškinis suteikė jiems gyvą struktūrą, atskleidė jų funkcionavimo raidą Lietuvoje. Iki profesoriaus A. Miškinio Lietuvos miestelių aprašymai tebuvo tik legendomis apipintos pasakaitės. Net ir senuose ekskursijų vadovuose buvo galima pasiskaityti, kad štai Salakas buvęs septynių mylių ilgumo ir tiek pat platumo. A. Miškinis viską sudėliojo į tikrovės ribas. Tad Lietuvos miestelių urbanistinę ir architektūrinę raidą suprantame tikroviškiau: per tuos miestelius į Lietuvą buvo diegiama integruota Europos urbanistinė kultūra. Vadinasi, mūsų miesteliai iš poetinės išmonės padiktuoto vaizdo įgyja Lietuvos urbanistinio gyvenimo židinių architektūros formą ir apibrėžtą istorinį turinį.

A. Tyla vertina A. Miškinio atliktus ir didesnių miestų tyrinėjimus. Monografijos apie Užnemunės ir Aukštaitijos miestus, miestelius – tai paveldas, kurį A. Miškinis tarsi ištraukė iš nebūties, nupūtė užmaršties dulkes, sukūrė kultūrinę ir istorinę vertybę. Dera pridurti, kad jubiliatas ir A. Tyla yra paskelbę vieną bendrą studiją apie Joniškį, buvusį magdeburginį miestą.

Prof. Romualdas Grigas solenizanto pagerbimui suteikė ir šiek tiek poleminės dvasios, suformulavęs klausimą: ar per tuos miestelius nesklido ir svetimkūniška lietuviams kultūra? Juk ne paslaptis, kad lietuviams buvo būdingas gamtajausmiškas santykis su aplinka, o miestuose vyravo svetimtautė aplinka. Taigi ar miesteliai neatliko vaidmens, kurį būtų galima įvardyti kaip senosios baltiškos kultūros pribaigimo savotišku įrankiu? Jeigu Vakarų šalyse vyko organiškas dialogas tarp urbanistinės ir kaimo kultūros, baltiškiesiems kraštams ta svetimtautė aplinka galėjo būti pakankamai lemtinga, nors krašto modernizavimui visa tai buvo neišvengiama. Gal ta miestietiškoji kultūra dar aštriau supriešino lietuvišką senąjį kaimą su margaspalviu miestu? Ne paslaptis, kad miestuose vyravo visai kita tautinė ir religinė gyventojų sankloda – žydiška, vokiška, lenkiška, gudiška…

Žmonės bendravo, tačiau sudarė skirtingas religines ir kultūrines bend-ruomenes, kurios to išskirtinumo ir siekė. Gal problemiška kalbėti apie bent kiek gilesnį dialogą tarp vokiečio, žydo, gudo ir lietuvio. Tai buvo daugiau formalus, būtinybės spiriamas bendravimas. Dvasiniu požiūriu –
skirtingi pasauliai, tegu ir geranoriški vienas kito atžvilgiu. Taigi nemažą saują poleminių žiežirbų į diskusiją įpūtė R. Grigas…

A. Miškinis sutinka, kad tai išties sudėtingi klausimai, nes Lietuvos miestai ir mieteliai tiek pagal demografinę sudėtį, tiek pagal religinę ir kultūrinę orientaciją juk nebuvo lietuviški. Miesteliuose vyravo žydai, kai kur vokiečiai amatininkai, o Šiaurės Lietuvoje –
latviai. Visų jų religija skyrėsi nuo lietuvių. Pastarieji jeigu miesteliuose ir gyveno, tai daugiausia pakraščiuose ir toliau tęsdami žemdirbio gyvenimą, būdingą kaimui. Skirtumas tas, kad tokio miestiečio žemė buvo kiek toliau nuo miestelio.

Įvairiapusiškas kultūrų persipynimas formavo savotišką substratą.
A. Miškinis net Lietuvos miestelių žydų sinagogose pastebi gan daug lietuviškų architektūros bruožų. Aišku, būdavo išlaikomi žydų religinėms apeigoms būtini architektūriniai elementai, bet ir lietuviškos architektūros detalės neišvengiamai skverbėsi net į sinagogas. Daug priklausė nuo konkrečių amatininkų, statytojų. Buvo tokių, kurie keliavo per Lietuvą ir tik už maistą statė ir remontavo sinagogas. Pakruojo sinagoga (bebaigianti griūti) pastatyta būtent tokio keliaujančio žydų meistro. Pasak A. Miškinio, jis statė lietuviškos architektūros dvasia.

Esama urbanistinio skirtumo tarp miestelių centro, kur apie sinagogą telkdavosi žydų pastatai, ir miestelio pakraščių, kur gyveno lietuviai. Taigi tų miestelių architektūrinė aplinka buvo gan įvairi. Kiek dvasinis žmonių gyvenimas skyrėsi nuo materialios aplinkos, kurią tyrinėjo A. Miškinis, jam pačiam nėra lengva atsakyti. Mat šių skirtumų niekas išsamiau nėra tyrinėjęs, bet iš savo gyvenimiškos patirties A. Miškinis neblogai tuos žydų ir lietuvių santykius yra patyręs. Mat jo mama kilusi iš Čekiškės, o tėvas – iš Balninkų (Molėtų r.). Ir vienoje, ir kitoje vietoje buvo labai daug žydų, su kurių vaikais lietuviukai labai gerai sugyveno, nors įvairių vaikiškų prajovų žydukams prikrėsdavo. Bet tai nebuvo piktybiška. Įdomu štai kas: jeigu lietuviukai nenusižiūrėjo žydiško gyvenimo būdo ar charakterio ypatumų, žydai iš lietuvių daug ką buvo perėmę. Gal ir nesiekdamas labai plataus apibendrinimo, A. Miškinis daro išvadą: jeigu tas gyvenimo būdas, koks buvo susiklostęs, būtų tęsęsis ir toliau, žydai po truputį lietuvėtų. Žydų religija, aišku, kėlė tam tikrus reikalavimus, bet realus gyvenimas, lietuviškoji aplinka darė poveikį.

A. Miškinis pateikė savotišką pavyzdį, kuris turėtų sudominti ir skaitytoją. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žydams buvo daug kas leidžiama, nors iki tam tikros ribos ir gal ne visais istoriniais laikotarpiais. Gal tai sietina su tam tikromis žydų ritualinėmis apeigomis, bet iš visų žydų namų gatvėse buvo nutiestos vielos į sinagogą. Žydai savo apeigų atlikti šeštadieniais eidavo į sinagogą laikydamiesi už tų vielų. Visa tai virto ritualiniu įpročiu. Carinė valdžia nusprendė, kad tos vielos trukdo judėjimui ir įsakė jas nuimti. Žydai labai išgyveno, tačiau turėjo susitaikyti. A. Miškinio išvada: yra esminių skiriamųjų dalykų ir neesminių, dažnai praverčia juos žinoti, ypač norint padaryti išsamesnius apibendrinimus. Išvada galėtų būti ir tokia: prof. A. Miškinio tyrinėjimai apie Lietuvos miestus ir miestelius turi svarbią reikšmę ne tik lietuviams, bet ir visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, nes tai – bendras mūsų paveldas.


Gediminas Zemlickas



 

Nuotraukoje:  

Jubiliatas prof. Algimantas Miškinis (viduryje) tarp sveikintojų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant jam skirtą parodą