Pabandykime pranašą rasti savo šalyje

Kitas šios giminės atstovas Jurgis Pliateris (1810–1836) pagarsėjo kaip lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjas, bibliografas.

Ne mažesni nuopelnai Lietuvos valstybei tenka ir Mykolui Römeriui, nepriklausomybę 1918 m. paskelbusios Lietuvos teisių gynėjui tarptautiniame Hagos teisme, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui ir profesoriui, ugdžiusiam jau Lietuvos Respublikos jaunųjų inteligentų kartą.

Priminėme išskirtinius pavyzdžius, bet giliau patyrinėjus Grothusų giminės istoriją, taip pat rastume įspūdingų tarnavimo LDK interesams pavyzdžių, įdomių sąsajų ir su lietuviškąja kultūra. Gyvenime viskas sudėtingiau negu literatūrinėse schemose. Tiesa ir tai, kad po Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės padalijimų tie patys Baltijos vokiečiai „kūnu ir siela“ ištikimai tarnavo Rusijos carams, o ir prieš tai Rusijoje turėjo didelę įtaką. Rusijos carų, o ypač valdovių aplinkoje turėjo didžiulę įtaką, garsėjo kaip favoritai. Užtektų priminti Kuršo hercogą Ernstą Johaną Bironą (1690–1772), pagarsėjusį Rusijos imperatorės Anos Ivanovnos favoritą, ir jo spalvingas gyvenimo istorijas.

Natūralu, kad Grothusai visada laikė save vokiečiais, linko prie „motininės“ vokiečių kultūros, buvo Vakarų civilizacinio pasaulio atstovai Lietuvoje, tad ir vos aštuoniolikos sulaukęs tuomet dar Christianas Johanas Dietrichas fon Grothusas išsirengė iš Gedučių ne kur kitur, bet į Leipcigą, kur jo pavardė jau buvo Leipcigo universiteto studentų sąrašuose. Prisirišimas prie vokiškos kultūros nereiškė, kad jaunuolis buvo linkęs idealizuoti ir Leipcigo universiteto mokslo. Užteko kelių mėnesių įsitikinti, kad dėstoma pasenusiais metodais, profesoriai neatitiko Grothuso įsitikinimo, koks turi būti tas europietiškas mokslas. Todėl ir pakėlė sparnus į Paryžių. Taigi jam sveiko kritiškumo pakako.

Tiesa ir tai, kad tiems Kuršo ir Livonijos vokiečiams, taip pat ir Grothusams, ilgainiui prigijo Baltijos vokiečių vardas, tarsi visai atskiro politinio ir gal net savaip etninio vie-neto. Kaip didelių žemės plotų savininkai Šiaurės Lietuvoje pasienyje su Latvija Grothusai suvaidino svarbų vaidmenį krašto ūkinėje ir kultūrinėje veikloje, o kad šiandien tos giminės atstovai yra natūralūs tarpininkai tarp vokiečių ir lietuvių kultūros, tai irgi faktas. Dalijantis buvusiu istorijos ir kultūros paveldu atsiranda ir naujos bendradarbiavimo galimybės, ko labai nori ir Grothusų giminės atstovai, gyvenantys Vokietijoje.

Kad trykštų įkvėpimo energija

Esama įvairių sumanymų, kuriuos būtų galima įgyvendinti. Sėkme jau būtų galima laikyti tą faktą, kad šios giminės atstovams, gyvenantiems Lietuvoje, pavyko susigrąžinti buvusį Grothusų dvaro Gedučiuose vienintelį išlikusį pastatą, su kuriuo sietinos ir tam tikros ateities viltys. Pusė šio pastato priklauso Kriukų kaimo ūkininkui Tomui Rudžiui, kita pusė – Marijai Čiurlienei. Abu savininkai per moteriškąją giminės liniją kraujo ryšiais susiję su Grothusais.

Malonu pastebėti, kad Tomas Rudis su žmona Sandra suinteresuoti, kad išlikęs pastatas tarnautų visų pirma kultūros reikmėms, būtų studentų, jaunųjų mokslininkų susibūrimų, jų kūrybinių stovyklų, konferencijų ar seminarų vieta. Labai džiuginantis požiūris, nes savininkai supranta, kad materialios naudos, juo labiau pelno toks objektas negali teikti, nebent tik rūpesčius. Tačiau tai malonūs rūpesčiai, nes tai kultūros paveldo objektas, įtrauktas į atitinkamus paveldosaugos registrus.

Lygiai tokios pat nuostatos laikosi Marija Čiurlienė ir šios giminės atstovai, gyvenantys Vokietijoje – Haris ir Michaelis fon Grothusai. O šiandienei Lietuvos visuomenei svarbu suvokti, kad ir Teodoro Grothuso asmenyje galima rasti ir tam tikrų, pavadinkime, lietuviškumo apraiškų. Gyvendamas Gedučiuose mokslininkas bendravo su vietos žmonėmis, pasižymėjo demokratiškomis (kiek tai epochai tiktų toks pasakymas) pažiūromis. Pagaliau juk savo baudžiauninkus paleido iš baudžiavos, o jo artimiausias pagalbininkas mokslinėje laboratorijoje Gedučiuose buvo ne kas kitas, o iš gabių baudžiauninkų kilęs asmuo. Trumpai tariant, šioje mokslininko asmenybėje galima rasti labai daug mums artimų, žmogiškai simpatiškų poelgių ir vertybių, o tai tikriausiai Teodorą Grothusą labai ryškiai išskyrė iš visų to meto jo luomui būdingų asmenų.

Gedučiuose laukia daug darbų, o pradėti derėtų nuo išlikusio vie-nintelio buvusios dvarvietės pastato išsaugojimo ir pritaikymo dabarčiai reikalų. Tomas Rudis su šeima gyvena Kriukuose, taigi yra Šiaulių apskrities gyventojas, neabejoja, kad buvusioje Gedučių dvarvietėje išlikęs pastatas – tai ir T. Grothuso laboratorijos vieta.

Faktiškai pastatą išgelbėjo… sto-gas, atlaikęs visas orų permainas ir negandas. Tačiau kad ir koks tvirtas būtų stogas, jis neapsaugos nuo vandalų. Atokiai nuo kitų statinių stovintį pastatą „aplanko“ nuotykių ieškantys paaugliai iš gretimų kaimų. Ko gero, ir vyresnieji pasistengė išdaužti ir išsivežti autentiškus krosnių koklius. Neliko pastato galinės dalies sienos, tad pats mėginimas užkopti laiptais į palėpę jau buvo ganėtinai pavojingas.Kaip paminklinis objektas pastatas negali būti perstatomas, tačiau juo privalu rūpintis.

Paties T. Rudžio tvirtinimu, pastaruoju metu daug kas patvarkyta tame pastate. Esama pokyčių į gera. Kita vertus, tokį didelį statinį restauruoti, atgaivinti naujai veiklai vargu ar įmanoma ūkininkų šeimai, net jeigu ji ir būtų pasiturinti. 2008 m. pabaigoje T. Grotthusso fondo valdybos narių ir kitų suinteresuotų asmenų susitikimo su Pakruojo rajono meru ir savivaldybės administracijos vadove buvo bandoma rajono valdžią sudominti šiuo kultūros paveldo objektu kaip galimu turistiniu objektu. Rajono vadovus irgi galima suprasti: šiuo metu visos jėgos, taip pat ir lėšos iš ES Struktūrinių fondų nukreiptos į Pakruojo dvaro pastatų komplekso atkūrimo darbus.

Kaip sako Haris ir Michaelis fon Grothusai: Gedučiai galėtų tapti puiki vieta mokslininkų vasaros stovykloms, į kurias būtų galima atvažiuoti su šeimomis. Žmonos su vaikais galėtų vykti į ekskursijas po Šiaurės Lietuvą, į kaimyninę Latviją, aplankant su Grothusų giminės ištakomis siejamą Rundalės pilį, taip pat Jelgavą ir, aišku, Rygą.

Ar galėtų Gedučiai tapti bendro su šiuo kompleksu turistinio maršruto dalimi, šiandien dar sunku pasakyti. Idėja teisinga, gera, niekas to neneigia, bet lėšų klausimas kol kas yra svarbiausias stabdys. Ir tam tikri teisiniai momentai, nes pastatas Gedučiuose priklauso privatiems savininkams. M. Čiurlienė tvirtina, kad mielai savąją dalį padovanotų T. Grotthusso fondui, bet net ir šį manevrą atlikus pinigų juk nepadaugėtų. Taigi kol kas nežinomybės daug.

Tačiau vienas dalykas žinomas ir džiugina: Tomas ir Sandra Rudžiai pasiryžę šį pastatą sieti ne su ūkine, komercine, bet su kultūrine veikla. Kad atvykę lankytojai galėtų pajusti žymaus Teodoro Grothuso laikų aplinką (žinoma, kiek įmanoma). Apskritai svarbu, kad Gedučiuose būtų galima „pajausti senų laikų mokslo žmogaus dvasią“. Pripažinkime, kad ūkininko lūpose tokie žodžiai ypač jaudina. Ne užkonservuota vertybė turi būti šis pastatas, bet vieta, trykštanti įkvėpimo energija jaunimui. Žodžiu, jaunieji ūkininkai Rudžiai pasisako už naują traukos centrą Pakruojo rajone, kad Gedučiai taptų žemėlapyje ne šiaip geografiniu tašku, bet svarbiu ir lankytinu turizmo objektu.

Taigi jau randasi net tarp ūkininkų, verslo žmonių supratimas, kad žmogus skirtas gyventi ne vien pelno siekiui, bet ir aukštesniems tikslams. Bet tiems gal net savaip naujo kirpimo verslininkams reikėtų padėti, nepalie-kant viso sunkios naštos ant jų vienų pečių. Štai tam reikės ir Šiaulių universiteto, ir Pakruojo rajono savivaldybės, ir mūsų kitų garbių mokslo institucijų pastangų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Theodoro Grotthusso fondo valdybos nariai susitikime su Šiaulių universiteto rektoriumi prof. Vidu Lauruška (trečias iš dešinės)

Theodoro Grotthuso fondo valdybos nariai Michaelis fon Grothusas, Marija Čiurlienė ir Haris fon Grothusas

Ūkininkas iš Kriukų Tomas Rudis ir dr. Teofilis Čiurlys susitikime su rektoriumi prof. Vidu Lauruška

Theodoro Grotthuso fondo valdybos narė Marija Čiurlienė su dailininkės Albinos Makūnaitės sukurtuoju Teodoro Grothuso portretu (lino raižinys)