MOKSLASplius.lt

Pabandykime pranašą rasti savo šalyje

Theodoro Grotthusso fondo valdybos nariai susitikime su Šiaulių universiteto rektoriumi prof. Vidu Lauruška (trečias iš dešinės)Birželio mėnesio pirmosiomis dienomis Theodoro Grotthusso fondo valdybos narių ir steigėjų grupė apsilankė Šiaulių universitete, kur susitiko su rektoriumi prof. habil. dr. Vidu Lauruška. Kalbėta apie Fondo ir Šiaulių universiteto bendradarbiavimo galimybes, siekiant išsaugoti su žymaus mokslininko Teodoro Grothuso (1785–1822) vardu visų pirma Gedučiuose (Pakruojo rajone) išlikusias materialaus paveldo vertybes. Kalbėta ir apie mokslininko veiklos ir asmenybės populiarinimo reikalus.


Susitikime su rektoriumi V. Lauruška dalyvavo Theodoro Grotthusso fondo valdybos nariai Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų asociacijos prezidentas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis ir trys Grotthussų giminės palikuonys. Tai Vokie-tijoje gyvuojančios Baltijos šalių bajorų sąjungos (Der Baltischen Ritterschaften) nariai: baronas Haris fon Grothusas (Harry von Grotthuss), baronas Michaelis fon Grothusas (Michael von Grotthuss) – naujai išrinktas į Fondo valdybą, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narė Marija Čiurlienė (pagal motiną Grotuzaitė) ir buvęs ilgametis Lietuvos mokslų akademijos darbuotojas dr. Teofilis Čiurlys. Susitikime Šiaulių universitetui atstovavo Teodoro Grothuso mokslinio palikimo ir gyvenimo tyrinėtojas Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos ka-tedros doc. dr. Stasys Šimaitis, doc. dr. Jūratė Sitonytė ir universiteto bibliotekos direktorė Loreta Burbaitė.

Garsiausių Lietuvos žmonių šimtuke


Lietuvos vardo tūkstantmečiui skulptoriaus Tado Gutausko sukurtoje didžiulėje simbolinėje prieverpstėje Vienybės medis įamžintos šimto Lietuvai daugiausia nusipelniusių žmonių pavardės. Tarp jų ir pirmojo mūsų krašte fizikochemiko Teodoro Grothuso (Theodor Grotthuss, 1785–1822) pavardė. Jo kaip mokslininko reiškimosi vieta buvo ne tik Prancūzija ir Italija, bet ir Gedučiai dabartinia-me Pakruojo rajone, kur buvo Teodoro motinai priklausęs dvaras. Jame mūsų pirmasis fizikochemikas praleido 30 gyvenimo metų iš 37 likimo jam atseikėtų – vaikystės ir iš dalies jaunystės metus, taip pat ir gyvenimo saulėlydį pasitiko Gedučiuose.

Tik 1803 m. pavasarį išvyko iš Gedučių, kad pradėtų „tikras“ studijas Leipcigo universitete. Žodis „tikras“ čia turi prasminį krūvį, nes Grothusas šio universiteto studentu tapo, kai jam sukako… vos penkios dienos. Tai jo krikštatėvio, tuo metu plačiai žinomo vokiečių rašytojo Christiano Felikso Vaizės (Christian Felix Weisse, 1726–1804) dovana krikštasūniui: apsilankęs pas Leipcigo universiteto rektorių Samuelį Morusą (Samuel Morus) jis išsireikalavo, kad T. Grothusas būtų įrašytas į studentų sąrašus ir jam būtų išrašytas studento pažymėjimas. Beje, norintiems patyrinėti šio universiteto archyvą, siūlytume ieškoti studento Christiano Johano Dietricho fon Grothuso pavardės, nes šiais trimis vardais jis ir buvo pakrikštytas. Teodoru pasivadino Prancūzijoje, kur taip pat atsisakė prieš pavardę ir dalelytės „von“, vadinasi, priklausomybės aukštesniam luomui.Theodoro Grotthuso fondo valdybos nariai Michaelis fon Grothusas, Marija Čiurlienė ir Haris fon Grothusas

Dar svarbiau, kad garsioje Politechnikos mokykloje Paryžiuje jis turėjo galimybės klausytis žymiausių to meto mokslininkų paskaitų, taip pat ir Žozefo Lui Gei-Liusako (Joseph Louis Gay-Lussac), iš kurio perėmė laboratorinio darbo įgūdžius. Deja, komplikuojantis politiniams santy-kiams Europoje kaip Rusijos imperijos pavaldinys T. Grothusas Paryžių turėjo apleisti. Tai nenutolino jauno ir mąslaus proto nuo mokslo. Per Marselį pasiekęs Livorną, nukako į Romą, iš ten – į Neapolį. Globojamas Kuršo krašto vokiečių, taigi savo kraštiečių, susipažino su mokslui atsidėjusiais asmenimis, kurių dėka pateko ir tarp 30 laimingųjų ekspedicijos į Vezuvijaus ugnikalnio kraterį dalyvių. Tarp jų buvo Aleksandras fon Humboldtas ir Ž. L. Gei-Liusakas, kuris išmokys T. Grothusą analizuoti dujas ir kitų subtilių dalykų. Vulkanologija, minera-logija nenutolino ir nuo fizikochemijos dalykų, prie kurių linko jaunasis mokslininkas.

Beje, būtent 1805-ieji jo gyvenime paliko bene ryškiausią brėžį, nes tais metais T. Grothusas Romoje išspausdina savo bene svarbiausią darbą, dėl kurio jo vardas įėjo į mokslo istoriją kaip pirmosios elektrolizės teorijos autoriaus. Ši prancūzų kalba išspausdinta studija buvo išversta į anglų, vokiečių kalbas, išleista autoritetinguose moksliniuose žurnaluose ir tapo aktuali to meto Europos mokslui.

Tai buvo dvidešimtmečio moks-lininko didelė sėkmė ir pripažinimas, bet tik pati jo reiškimosi moksle pradžia. Dar bus fundamentiniai šviesos reiškinių tyrinėjimai, suformuluoti nauji dėsniai, kuriais ir šiandien remiasi šios srities mokslas.Theodoro Grotthuso fondo valdybos narė Marija Čiurlienė su dailininkės Albinos Makūnaitės sukurtuoju Teodoro Grothuso portretu (lino raižinys)


Vienišas mokslo riteris


Galima tik stebėtis, gal ir žavėtis, kad 1803 m. iš Gedučių studijuoti išvykęs Teodoras Grothusas, jau 1805 m. pabaigoje formulavo elektrolizės teoriją, kuriai prigijo pirmosios elektrolizės teorijos pavadinimas, blikstelėjo ir puikia moksline stu-dija. Tam neprireikė nei autoriaus universitetinių kvalifikacijų, kurių jis ir neturėjo, nei solidaus įdirbio geriausiose to meto laboratorijose. Tokie stebuklai gali dėtis tik tam tikros mokslo srities priešaušryje. Aišku, esminga buvo ir tai, kad jaunuolis turėjo gerą pasirengimą, gautą namų sąlygomis, ir visai nesvarbu, kad tie namai buvo Gedučiai Lietuvos pakraštyje, o ne Paryžiaus ar Romos aristokratų pilis. Gal išties ne tiek svarbu, kur gyveni, esi, svarbiausia, ką darai, ko sieki ir ką sugebi padaryti. Teodoras Grothusas sugebėjo, nes šiandien jį prisimename ir minime kaip fundamentinių gamtos dėsnių atradėją. Gali atrodyti paradoksalu, kad šis vienišas mokslo riteris pasaulio mokslui padarė daugiau negu daugybė jo pasekėjų kartu sudėjus. Kita vertus, tokia priešstata ar gretinimas nėra visiškai korektiški, nes gretiname nesugretinamus dalykus.

Galima džiaugtis, kad sąmonėjanti tauta balsavo už Teodoro Grothuso pavardės įamžinimą Lietuvos vardo tūkstantmečio paminkle, kartu apgailestaujant, kad šiam mokslo vyrui skirto pašto ženklo ligi šiol taip ir nepavyko išleisti. Šiam pasiūlymui pasipriešinusiųjų balsai pasirodė besantys įtakingesni. „Kažkokiam vokiečiui leisti pašto ženklą? Nejau nėra lietuvių mokslininkų… “

Teodoro Grotthusso fondo keturių valdybos narių (iš septynių esančių) vizitas pas Šiaulių universiteto rektorių prof. habil dr. Vidą Laurušką – bandymas pritraukti šį universitetą prie dar aktyvesnės veiklos tiek propaguojant T. Grothuso mokslinį paveldą, tiek išsaugant su šia asmenybe susijusius materialius objektus. Šiaulių universitetui tai turėtų būti visiškai natūrali priedermė ir atsakomybė. Pirmiausia lemia geografinis veiksnys, nes Šiauliai turi galimybių būti Šiaurės Lietuvos regiono lyderiu – Šiaulių universitetas nelabai turi konkurentų Šiaurės Lietuvoje. Šio regiono abiturientai didžia dalimi papildo šio universiteto studentų gretas, o ir baigę savąją Alma mater įsilieja dažniausiai į regione dirbančiųjų gretas. Ūkininkas iš Kriukų Tomas Rudis ir dr. Teofilis Čiurlys susitikime su rektoriumi prof. Vidu Lauruška

Kad geografinė padėtis turi poveikį interesams ir mąstymui, rodo kad ir Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos katedros doc. dr. Stasio Šimaičio pavyzdys: nedaug kas taip atkakliai varo tokią gilią T. Grothuso veiklos ir gyvenimo tyrinėjimų vagą kaip šis mokslininkas. Tai daro poveikį ir kitiems universiteto mokslininkams ir darbuotojams. Neatsitiktinai po rekonstrukcijos už ES Struktūrinių fondų lėšas neatpažįstamai pasikeitusioje Šiaulių universiteto bibliotekoje pagarbioje vietoje galima išvysti T. Grothuso portretą, renkami su šiuo mokslininku susiję spaudiniai. Nuo šiol bus ir dar vienas – T. Grotthusso fondo pastangomis ir lėšomis išspausdinta faksimilinė fundamentinė studija Abhandlungen über Elektrizität und Licht von Theodor von Grotthuss, 1906 m. paskelbta garsioje „Ostvaldo klasikų“ serijoje. Ne itin dažnai būna, kad praėjus ir šimtui metų mokslininko darbas perspausdinamas kaip reikšmingas ir naujiems laikams.


Baltijos vokiečių savitumas


Kad Grothusai buvo vokiečiai, tikriausiai aiškinti nėra didelio reikalo, nes šios giminės protėviai kartu su kitais Livonijos ordino riteriais į šį Baltijos jūros pakraštį XV a. atvyko iš Vestfalijos, kur ta giminė žinoma nuo XII amžiaus. Tai su buvusia Livonija, Kuršu, apskritai su Pabaltiju, kaip buvo vadinta, susijusi giminė. Kaip teigia Haris fon Grothusas, pirmasis jų giminės protėvis, apie kurį baltų žemėse išliko duomenų, mus pasiekė iš XVI amžiaus. Tai Oto Grothusas (Otto Grotthuss, 1579–1652), kuris nupirko žemes nuo Žeimelio iki Rundalės (Ruhental). Kadangi šios giminės valdos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašonėje, netenka stebėtis, kad ši įtakinga giminė apie 1620–1640 m. jau įsigijo naujų valdų ir LDK teritorijoje.

Štai ką pastebi T. Grotthusso fondo valdybos narė ir šios giminės palikuonė iš motinos pusės Marija Čiurlienė (Grotuzaitė): šios giminės vyrai labai dažnai vesdavo būtent vieti-nes moteris – lietuves. Gal pritrūkdavo savo luomo jaunikiams tinkamų nuotakų, o gal neatsispirdavo vietinių merginų žavesiui – dabar sunku pasakyti. Kitaip tariant, ši giminė, kaip ir daugelis kitų Kuršo giminės atstovų (fon Ropai, Tyzenhauzai, Pliateriai, Römeriai) įsigyveno ir į Lietuvos valstybės reikalus, tapo LDK valdovų ištikimais pavaldiniais. Kai kurie iš jų nusipelnė Lietuvos valstybės politikos, ekonomikos ar kultūros srityse, tapo pilietinio sąmoningumo ir net didvyriškumo pavyzdžiu. Užtektų prisiminti grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806–1831), kuriai ne veltui prigijo lietuviškos Žanos d’Ark vardas. 1831 m. sukilimo prieš carizmą didvyrė buvo sukilėlių kariuomenės kapitonė, pasižymėjo patriotizmu ir drąsa, puikiai valdė šaunamsis ginklą, fechtavosi.