Statyti paprasčiau, negu gaivinti turinį ir dvasią (7)
O Jūs savo apmąstymų tame leidinyje neišdėstėte?
Išdėsčiau. Mano oponentai pateikė konkretų pavyzdį: Vilniuje, Didžiojoje g. 8–10 tarp buvusių Chodkevičių rūmų (dabar Lietuvos dailės muziejus) ir Šv. Nikolajaus cerkvės stovi neseniai atstatytas pastatas. Jo fasadas buvo suformuotas XIX a. pabaigoje. Karo metais pastatas buvo sugriautas, tačiau brėžiniai, net ir viena kita nuotrauka išliko. Atsižvelgiant į brėžinius ir nuotraukas to pastato fasadas buvo atkurtas. O štai publikacijos autoriai šio pastato atkūrimą įvardijo kaip blogą pavyzdį. Girdi, reikėjo fasado šiuolaikinės interpretacijos. Būtų išlaikytas siluetas, o nūdienos architektai pažaistų vaizduotės žaidimus.
Savo straipsnyje rašiau taip: jeigu kokios neduokdie nelaimės metu sugriūtų Šv. Onos bažnyčia, mūsų kolegos, siūlantys novatoriškus sprendimus, mėgintų ne atkurti bažnyčią, bet ją interpretuotų, nors turime tikslius bažnyčios matavimus ir nuotraukas.
Štai tokių idėjų sankirtoje ir buvo pradėti atstatinėti Valdovų rūmai.
Kartais šeštajam sekasi Bet prieš tai dar buvo surengtas Valdovų rūmų atstatymo projektų konkursas.
1994 m. surengtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijų konkursas, įsteigta specifinės paskirties valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija, kuri turėjo rūpintis Vilniaus pilių komplekso atkūrimu ir teritorijos tvarkymu. 
Konkurse vienas iš projektų buvo kone ištisai iš stiklo sienų. Tiesa, atkuriant daugmaž rūmų siluetą ir išvaizdą, bet iš stiklo. Kito projekto autoriai siūlė atkurti Valdovų rūmų pietų fasadą pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius, o viduje buvo siūloma statyti gaubtą. Atstatyti siūlyta tik iš pietų ir nuo Gedimino kalno pusės, o tarp Katedros ir rūmų padaryti vos ne Pilies gatvės tęsinį į Neries upę. Toks turėjo būti projekto autorių urbanistinis sprendimas.
Tiesą sakant, tai nėra nauja urbanistinė idėja, nes dar bene 1936 m. lenkų architektai siūlė pratęsti Pilies gatvę pro Katedros rytinę sieną – urbanistiškai labai gražu.
Vieno projekto autoriai siūlė atkurti Valdovų rūmų tik tūrio siluetą, tarsi apgaubtą žaliu audeklu, tačiau jokių fasado elementų neatkuriant. Žodžiu, būtų keturių korpusų darinys, kuris atkartotų kadaise stovėjusių rūmų siluetą.
Kiek iš viso sulaukta konkursui pateiktų projektų?
Buvo penki projektai, vėliau atsirado ir šeštasis. Jį pateikė architektai iš tų pačių projektuotojų grupių, bet pasiūlė atstatyti rūmus daugmaž tokius, kokie atrodė praeityje.
Jūs konkurse nedalyvavote?
Negalėjau dalyvauti, nes buvau konkurso komisijos pirmininkas. Kai konkurse dalyvaujantys projektai buvo pateikti svartyti visuomenei, daugiausia žmonių pasisakė už šeštąjį papildomą projektą, nors jis buvo vėliausiai pateiktas ir gan paskubomis padarytas. Atvyko išmanančių recenzentų ir architektų, taip pat ir su architektūra nieko bendra neturinčių žmonių, kurie ėmė girti būtent tą papildomą šeštą projektą. Jo autorių grupės vadovas buvo architektas Rimas Grigas. Pirma ir antra premija nebuvo skirtos, o trečiąją gavo būtent šis šeštasis projektas.
Šis projektas buvo priimtas kaip pagrindas rūmams atstatyti. Pradėta jį tobulinti į kūrybinį kolektyvą pasitelkiant ir kitus architektus, taip pat ir iš konkurse dalyvavusių. Tačiau darbų eigoje vis buvo bandoma moderninti galutinį projektą. Susidarė labai įdomi situacija.
Ir kuo baigėsi?
Tuo metu toliau tęsėme rūmų pamatų tyrimus, nes kai buvo surengtas konkursas – 1994 m. – atkasta dar tik pusė rūmų pamatų. Visai nebuvo atkasti pamatai nuo Katedros pusės ir Šiaurinio rūmų korpuso nuo Arsenalo. Šiokį tokį stovėjusių rūmų plano vaizdą turėjome iš Fiurstenhofo 1725–1737 m. plano. Iš turimos medžiagos Valdovų rūmų atstatomus tūrius jau būtume galėję formuoti, tuo labiau, kad buvo ir P. Smuglevičiaus akvareliniai piešiniai. Vienas piešinys padarytas nuo Arsenalo pusės – Šiaurinio rūmų korpuso. Atstatinėti galėjome, bet pamatai nebuvo atkasti. Tai štai tų pamatų tyrimams ir kasinėjimui skyrėme kelerius metus. Tuo metu rūmų atstatymo projektavimo darbai buvo šiek tiek apmirę.
Triukšmas dėl nieko Vos pradėjote Valdovų rūmus atstatinėti, pasigirdo priekaištų, kartais peraugdavusių ir į kaltinimus, kad nemokšiškai ir iš tuščio statote. Girdi, nepakanka duomenų, norint tokius rūmus atstatyti. Reikėtų suprasti, kad užsiimate fantazijomis, iš piršto laužiate architektūrinę medžiagą apie Valdovų rūmus. Ką galėtumėte atsakyti oponentams, kuriems atrodė, kad tų duomenų per maža?
Kai 2000 m. spalio 17 d. LR Seimas priėmė įstatymą dėl LDK Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties, iškart kilo didelis triukšmas dėl šių rūmų atstatymo tikslingumo. Visuomenėje buvo sukeltos didžiulės aistros, buvo net kilęs klausimas, ar iš viso verta pradėti atstatymo darbus. Tuometis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Alfredas Bumblauskas Trakuose organizavo konferenciją, skirtą Valdovų rūmų atstatymo problematikai. Man valdžia taip pat liepė parengti pranešimą. Įžangos žodį konferencijos vedėjas pradėjo nuo to, kad konferencija labai aktuali, nes nagrinėjamas labai problemiškas Valdovų rūmų atstatymo klausimas. Girdi, rūmų atstatymui kol kas tesą duomenų gal kokie 6 procentai. Visa kita yra iš piršto laužta fantazija. Vėliau sužinojau, kad ta konferencija ir buvo sumanyta tam, kad būtų pristabdytas rūmų atstatymas.
Kai išgirdau, kad Valdovų rūmų atstatymui tėra tik 6 proc. medžiagos, sunku buvo susilaikyti. Ir naujoje knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai argumentuoju: „Valdovų rūmų pietų korpuso pirmajame, antrajame ir trečiajame aukštuose pertvarų išsidėstymas pagal ikonografiją ir natūros tyrimų duomenis.“ Brėžinyje matome, kad ten, kur pertvarų pamatus radome rūsiuose, fasaduose turime didesnius tarpus tarp langų. Vadinasi, čia turėjo būti rūmų aukštų skersinių pertvarų vieta. Gana tiksliai atsekėme ir aukštų aukščius, rūmų atiko viršaus aukštį. Šiam tikslui ypač buvo naudingas dailininko R. Smuglevičiaus piešinys, kuriame rūmų pietinis fasadas vaizduojamas kartu su šalia esančia Katedros Šv. Kazimiero koplyčia, jos kupolu. Pakako rastųjų detalių atkurti langų apvadams, karnizams, kitų dekoratyvinių apdailos detalių taip pat užteko. Taigi buvome sukaupę ne kokius 6 proc., kaip gerbiamasis istorikas tvirtino, bet pakankamai duomenų, iš kurių visiškai profesionaliai galėjome atkurti Valdovų rūmų architektūrą.
Ir ką į tai atsakė konferenciją surengę rūmų atstatymo neprieteliai?
Po parodytų brėžinių kalbėjo jau daug atsargiau, procentais nesišvaistė. Išvis stebėjausi, kaip konferencijai pirmininkaujantysis ir kiti oponentai dar išbuvo toje salėje iki pabaigos, nes yra tekę dirbti su jais ne vienoje komisijoje, paprastai jie pabūna kokį pusvalandį ir išbėga. Gal laiko neturi, o gal neįdomu. Bet tąsyk išbuvo iki galo. Mes visą gyvenimą skiriame tyrimams, o tie ponaičiai pasiskaito vieną kitą po ranka patekusią medžiagą ir daro išvadas, paprastai tokias, kokių jiems patiems labiausiai reikia. Bet mus jie būtent spaudoje ir moko, dėsto nebūtus dalykus ir taip mulkina visuomenę.
Vis dėlto vėliau savo išleistoje knygelėje A. Bumblauskas rašo, kad iš visų, kurie daugiausia argumentuotos medžiagos pateikia rūmams atstatyti, yra Kitkauskas. Dabar kritikai jau padvigubino mūsų turimą indėlį: na, gerai, turite 17 proc. reikalingos medžiagos… Iš tiesų niekas tų procentų –
turiu mintyje kritikuotojus – prideramai neskaičiavo ir nenorėjo su ta turima medžiaga bent kiek išsamiau susipažinti. Jiems rūpėjo visai kas kita –
neigti visus pradėtuosius atstatymo darbus.
Kiek tas kai kurių asmenų išankstinis nihilistinis požiūris į atstatomus Valdovų rūmus pakenkė?
Neigimas ir kritika labai patiko tiems architektams, kurie buvo ne autentiško atstatymo, bet interpretacijų entuziastai. Neturime pakankamai medžiagos? Vadinasi, leiskite mums imtis darbo, interpretuosime, sukursime apibendrintą rūmų vaizdą. Vieną kitą istorišką fragmentą atkursime, o visą pastatą suprojektuosime ir pastatysime šiuolaikišką, modernų…
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
